Visa galva muziejaus veiklon paniręs fotografas nebemokys vaikų ir nebevadovaus klubui(11)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2016-08-21 08:11

Romualdas Vaitkus: „Labai noriu, kad muziejus taptų modernus, kad tai būtų ne ta vieta, kur laikomi apdulkėję seni daiktai, o kur smagu praleisti kad ir pietų pertrauką“. Indros Uginčienės nuotrauka

Visa galvą paniręs į muziejaus, kurio gyvenime artėja didžiulės permainos, veiklą jo direktorius Romualdas Vaitkus nusprendė atsisakyti ilgamečio vadovavimo fotografų klubui „Fotojūra“ ir jaunimo fotostudijai „Kadras“, kuriam irgi atidavė nemažai laiko ir jėgų. Nors tikriausiai nemažai kam, ypač tiems jauniems žmonėms, kuriems fotografija ir studijos veikla reiškia labai daug, dėl tokio sprendimo liūdna, Romas prisipažįsta – visą jo laiką ryte suryja muziejus.

– Taigi kam perdavei „Fotojūros“ vadžias?

– Sigitai Flaksienei. Manau, kad ji tikrai ne pats prasčiausias variantas. Taip yra ar bent jau turėtų būti, kad vadovas turi užsiauginti sau pamainą, kuri galėtų perimti jo pareigas. Klube lyg ir neturėjom tokio, kas norėtų vadovauti, tačiau manau, kad Sigita susitvarkys. Klubo vadovas turi būti tas žmogus, kuris formuoja ne tik klubo veiklą, bet ir mikroklimatą. Sigita – tas žmogus,  kuris sugebės tą padaryti, todėl pats ir siūliau jos kandidatūrą. Kiekvienas turime silpnesnių pusių, Sigitai tai nedidelė patirtis rašant projektus arba organizuojant renginius, bet ji buvo aktyvi mano pagalbininkė tvarkant finansus, rengiant suvažiavimą. Padėsiu ir aš kiek galėsiu, manau, ji susitvarkys.

– Kaip klubas pastaraisiais metais gyvavo, kaip keitėsi jo veikla?

– Pastaraisiais metais priėmėme keletą naujų žmonių, dabar reikėtų dar priimti, kadangi naujų narių priėmimas – geras dalykas, kartais verčiantis pasitempti ir senbuvius. Antai anksčiau klube nebuvo moterų, o kai keletą priėmėme, klubas atsigavo. Yra keletas žmonių, kurie galėtų papildyti klubą, manau, kad taip ir bus.

Klubas oficialiai gyvuoja 14 metų, o neoficialiai jau kone 20, per tą laiką buvo visaip – kartais tos veiklos buvo net per daug, o kartais – per mažai. Dabar tarsi subrendome – nebesiblaškome, surengiame metinę parodą, suvažiavimą, išvyką į Belchatovą, pavienes parodas. Gal dar vieno kito renginuko ir reikėtų, tačiau per daug irgi nereikia.

Beje, per susirinkimą pasiūliau, kad turėtų būti klubo vadovų rotacija, pavyzdžiui, kas penkerius metus, kad visi pajustų tą vadovavimo skonį, kai vienas tempi viską ir kartais per kokius renginius net nesulauki pagalbos.

Žinoma, iš fotografijos nepasitraukiu, iš klubo narių neišeinu, patirtimi dalinsiuos ir toliau. Vis dėlto noriu visą laiką ir jėgas skirti savo pagrindiniam darbui – muziejui, juo labiau, kad čia pradedami įgyvendinti du dideli projektai ir dar keletas mažesnių.

– Tai dėl tos pačios priežasties traukiesi ir iš fotostudijos „Kadras“ vadovo pareigų?

–  Studija veikia 16 metų. Ir vėlgi toks laikotarpis ateina, kai jaučiu, kad nebespėju. Tik dėl laiko stokos, jokių kitų priežasčių nėra. Visą energiją noriu atiduoti muziejaus modernizavimui. Tai ir priėmiau tokį sprendimą. Jau perspėjau ir Moksleivių kūrybos centro direktorę, ir vaikus – su visais jais, net ir seniai nebelankančiais, palaikau ryšį. Sulaukiau daug gražių žodžių, taip pat ir apgailestavimo.

– Yra kam tave pakeisti?

– Tikiuosi, kad tai bus Romanas Naryškin, kuris dabar muziejuje dirba fotografu. Jau kalbėjau su juo. Tiesa, jis dar nėra galutinai apsisprendęs. Beje, reikės ir kitų patalpų, nes ten, kur studija įsikūrusi, irgi žengia muziejaus renovacija. Tačiau manau, patalpos nebus problema.

– Pakalbėkime apie pačią fotografiją. Ar fotografija keičiasi, ar ir tavo požiūris į ją?

– Žinoma, tobulėti dabar kur kas lengviau nei prieš daugelį metų – galima žiūrėti pamokas internete, gali rinktis medžiagą iš įvairių šaltinių, bendrauti nuotoliniu būdu su kokiu nors mokytoju, peržiūrėti milijonus fotografijų internete.

Žiūrėdamas į fotografijas dažniausiai nieko nekomentuoju, tačiau matau, kad yra labai daug silpnos, ne tiek techninės, kiek meninės kokybės darbų.

Atėjo toks laikas, kai fotografiją matau kitokią. Labiausiai vertinu fotografijos išliekamąją vertę. Kad ir paskutinė paroda galerijoje – Gvido Kovėros „TIKėjimas“, man asmeniškai labai įdomi, graži, tačiau buvo žmonių, kurie jos nesuprato. Reikia kelti fotografijos bendrą lygį, ne tik Tauragės, bet ir Lietuvos visuomenės. Neužtenka pastatyti žmogų prie berželio ar kur nors darželyje ir nuspausti mygtuką. Reikia daug ko mokyti. Jauni žmonės, vos pramokę fotografuoti, labai greit nueina į komercinę fotografiją – pasiskelbia, kad jie yra fotografai, ir jaučiasi kieti. Man dėl to šiek tiek skaudu – tai blogai. Galiu sakyti, kad aš iki šiol nedaug esu pasiekęs fotografijoje, nors gauti visi įmanomi pagrindiniai apdovanojimai. Matau, kad yra daug darančių geriau. Susireikšminimas – pats blogiausias dalykas, galintis atsitikti kūrėjui. Labai blogai, jei tu manai, kad padarei geriausiai kaip įmanoma. Antai neseniai kalbėjau su Eugenijumi Kavaliausku. Jis sako – nebedžiugina ir paukščių fotografijos, nors jis irgi yra pelnęs daugybę apdovanojimų, net ir pasaulinių. Jis pasakojo vis analizuojąs, žiūrįs, ką daryti kitaip. Tai tikro menininko požiūris.

– O kas, tavo akimis, gera fotografija? Kaip ją apibūdintum?

– Labai plati tema. Reiktų imti atskiras sritis. Gera fotografija gali būti kad ir tas pats miško baravykas, bet ji turi būti visiškai paruošta. Mes, kaip muziejininkai, į fotografiją žiūrim visiškai kitaip – analitiškai turi būti apdorota, surinkta visa informacinė medžiaga. O kalbant apie meninę fotografiją – reikia žiūrėti kiekvieną fotografiją atskirai. Pamenu, kai Algimantas Aleksandravičius atėjo į vieną mūsų parodą, ir aš pats esu gavęs kritikos – pasakė, ta fotografija š..., ta š..., o ta gera. Įstrigo.

Geriausia gali būti ne ta fotografija, kuri brangiai parduodama. Antai esu buvęs Paryžiuje, didžiausioje fotografijos mugėje, mačiau, kaip 15x20 centimetrų dydžio fotografija parduodama už 13 tūkstančių eurų. Ir tai nereiškia, kad tai gera fotografija. Yra labai daug aspektų. Pirmiausia reikalingas vardas, kad už tiek parduotum, kad visi laikytų, jog tai gera fotografija. Tačiau jei nubrauktum tą pavardę, ta fotografija galbūt sulauktų daugybės kritikos. Su kolegomis esam ne kartą apie tai diskutavę. Meninė vertė – labai labai sąlyginis klausimas. Atsakyti, kas yra gera fotografija, labai sunku. Tai galima atskirti, tačiau paaiškinti sunku. Ji turi skleisti emociją, energiją, nešti žinią, susižavėjimą. O joje tuomet yra trys kertiniai dalykai: šviesa, kompozicija, rakursas. Tai ir yra geros fotografijos šaknis. Tačiau dėl to reikia labai daug studijuoti, analizuoti, mokytis. Na, ir menininko gyslelę reikia turėti.

– Na, o dabar apie tai, kam skiri visą save. Kokie darbai muziejuje laukia artimiausiu metu?

–  Artimiausiu metu, rugsėjo 10 dieną, jei niekas nepasikeis, bus neoficialiai atidarytas Šubertinės politinių kalinių ir tremtinių muziejaus rūsys. Ten kaip tik dabar baigiama įrengti partizaninio judėjimo ekspozicija. Bus įrengtas bunkeris, tardymo ir sulaikymo kameros, edukacinė erdvė. Autentikos išsaugoti negalėjom, nes jos jau nebuvo, tačiau ekspozicijoje bus ir autentiškų dalykų.

Toliau – šių metų pabaigoje ar kitų pradžioje pradėsime kraustytis iš pagrindinio muziejaus korpuso, visas ekspozicijas reikės iškelti, tai bus didžiulis darbas. Ir pradėsim modernizacijos projektą – nuo lankytojų priėmimo, jų navigacijos, iki informacijos pateikimo naudojant ne tik žmogiškuosius resursus, bet ir technologijas. Ekspozicijos bus atnaujintos, erdvės perskirstytos, pritaikytos neįgaliesiems, praturtintos informacinėmis technologijomis. Bus modernizuotas ir bokštas, bus įrengtas nusileidimas į rūsį liftu. 

– Kada ketinate pakviesti pirmuosius lankytojus?

– Būtų nuostabu, jei galėtume pakviesti 2017 metais prieš Kalėdas. Bet tai vienas optimistiškiausių variantų. Turiu dėl to abejonių, nes darbai labai sudėtingi. Na, o 2017-ųjų pabaigoje prasidės dar vienas projektas – prie Dariaus ir Girėno gatvės stovinčio korpuso rūsio modernizavimas, pritaikymas muziejaus ir visuomenės poreikiams. Ten bus įrengta muitinės atsiradimo istorijos salė, miesto reprezentacinė salė, pritaikyta iškilmingiems renginiams, svečių priėmimui, edukacijai.

– Taigi darbas dabar tau teikia tiek pat malonumo, kiek pomėgiai?

– Taip. Darbas įdomus. Muziejuje dirbu 22-ejus metus, visos muziejaus šaknys žinomos, buvau vienas pradininkų – su Česlovu Vaupšu pradėjom kurti „Santaką“. Prisimenu viską nuo pirmųjų eksponatų, ekspedicijų. Ir labai tuo džiaugiuosi. Manau, kad taip bus ir ateityje.

Skaityti komentarus (11) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras