Visai neromantiška viešnagė Griaužų kaime(2)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2017-05-06 12:00

Elena ir Antanas jau šešiasdešimt metų kartu

Jei menas sielą gaivina, tai muzika neabejotinai ją gydo. Bent jau taip maniau antrajam „Ašarų šluostytojų“ rubrikos straipsniui nutarusi aplankyti garsiąją Mažonų seniūnijos romansų atlikėją. Tačiau jos traukiamos melodijos nė kiek nedvelkė romantika. Kur kas jaukiau nuteikė šiltas senelių bendravimas ir noras pavalgydinti žurnalistę. 

Apie meilę neromantiškai

Griaužų kaime gyvenančių Elenos ir Antano buvau priimta itin šiltai. 83-ejų metų močiutė skubiai papjaustė dešros, pribėrė į saldaininę saldainių, užkaitė kavos. Jos vyras Antanas paragino užkąsti. Jaučiausi tarsi būčiau grįžusi namo. Į kaimą.

Romansai – kūriniai apie meilę. Nebūčiau žurnalistė, jei neapgaubčiau viso straipsnio romantiška aura. Mūsų pašnekesys, skanaujant dešrą, prasidėjo nuo to, kaip pora susipažino. Gi jie kartu jau ilgiau nei šešis dešimtmečius!

– Jis buvo toks didelis vyras, – pagalvojusi į mano klausimą, kodėl kadaise pasirinko Antaną, atsakė Elena. – Tvarkingas, švarus.

– Parodyk mūsų vestuvių nuotrauką, – paragina jos antroji pusė.

Antanui – 94-eri. Elena ištraukia pluoštą nuotraukų, mitriai išdėlioja ant suolo, pritrūkus vietos rikiuoja ant stalo. Randa anūkų atvaizdus, vieno jų atsiųstą pakvietimą į vestuves, kurio šriftas toks neryškus, kad seneliai net neįskaito, kada tuoktuvės vyks. Pasakoja apie anūkus. Prisimena, kad ieško savo vestuvių fotografijos. Suranda. Nuotraukoje – kostiumuotas Antanas, šalia jo – žavi Elena marga suknele. Iš tiesų Antanas buvo aukštas ir plačių pečių.

– Jis kostiumą apsivilkęs ateidavo manęs į šokius kviesti. Į Šakvietį važiuodavome arkliais. Jau tada tie, kas šokiuose su kostiumais būdavo, buvo rimti vyrai, ne šiaip piemenys prasigėrę, – pasakoja Elena.

Pora susituokė ir apsigyveno Antano tėvų sodyboje Elenai dar nesulaukus dvidešimties. Tuo ir baigėsi mano pašnekovų pasakojimas apie jųdviejų meilę. Ir visai niekuo nesusijęs su muzika. Supratau, kad nepavyks man straipsnio apipinti romantika.

– Suvalgyk dar vieną riekę, – paragina Antanas.

Kol nebuvo radijų, televizijų... 

Užsiritinu ant duonos piršto storio dešros skridinį. Klausiu apie Elenos pomėgį dainuoti. Jos tėvukas buvo muzikantas. Grojo net keletu instrumentų. Elena ir trys jos seserys buvo kaimo dainininkės.

– Aš pavedžiodavau (buvo vedantysis balsas, – red.), jos prišaukdavo (pritardavo, – red.) ir eidavo daina, kad neklausk, – su pasimėgavimu dėsto Elena. – Mokėjom gražiausių dainų. O dabar neatsimenu ir viskas. Jau 83-ečius metus einu, ką čia atsiminsi.

Elenos pasakojimu vestuvės Griaužų kaime būdavo triukšmingos. Trys muzikantai ir keturi vyrai dainininkai.

– Tokie Juškiai. Gražiai vyrai dainuodavo. Anksčiau gi nebuvo radijų, televizijų. Ką dainuodavo, tas būdavo gerai. Senovėj viskas kitaip buvo. Ir apie meilę, ir apie karą. Svečiai, kas balsą turėdavo, gaidas ištaikydavo, tie pritardavo. Ir eidavo gerai, kaip nuo kelmo, – juokiasi. 

Apie Maulių 

Užsimenu, kad labai norėčiau išgirsti bent vieną romansą. Elena susimąsto.

– Tai jūs pradėkite. Aš jums prituravosiu, – netikėtai pareiškia.

Tą momentą man galvoje suskamba tik viena chore išmokta giesmė. Užtraukiu. Elena bando pritarti. Nuklystu nuo tonacijos. Antanas sėdi nuleidęs galvą.

– Elena, dabar jūs ką nors, – jau imu melsti.

Moteris įsidrąsina.

…ten mano mylimoji kalbėjo su kitais.

Už medžių aš stovėjau ir viską ten mačiau.

Širdelė man skaudėjo, bet nieko nesakiau.

Mėnulis nusileido, saulutė patekės,

Tai žūsta mano meilė per dienas ir naktis.

Buvai tu muni sakęs, kad nevys niekados.

O dabar jau nuvyto

Per pusę valandos.

– Neina balso paleisti man. Kad kas nors su armonika prituravotų, tada visai kitaip skambėtų, – baigusi dainuoti susirūpina Elena.

Antanas sako, kad su Šilalės kultūros namų atstovu pernai Elena puikiai atlikusi šį kūrinį. Elena papildo, kad pritariant instrumentui dainuoti kur kas lengviau. Gražesnis skambesys.

– Kai Maulius užgrodavo, tai iš visos paleidi balsą ir lengviau dainuoti. O dabar stringa kažkas prie gerklės. Vienam dainuoti sunku, – aiškina.

Dar prisimena, kad tas Maulius prieš porą metų prašė ją atvykti ir keletą kūrinių sudainuoti Šilalėje kažkokio renginio metu, tačiau ši atsisakiusi. Esą Antanas sunerimęs, kad išvykusi Elena nebegrįš.

Moteris užtraukė kitą romansą. Apie sužeistą karį, kapus. Po trečiojo suvokiu, kad maža jos romasuose romantikos. Elena tyliai šnabžda kitos dainos žodžius. Mėgina prisiminti, ką praėjusį kartą su dukra dainavo per Velykas.

Ir nors Elenos romansai manęs labai nesužavėjo, Antano rūpestis, kad žmonai pavyktų tinkamai atlikti kūrinius, apie kuriuos galimai žurnalistė rašys straipsnį, buvo tikrų tikriausia romantika. Gal net ne visai romantika. Meilė. Staiga suvokiu, kad jei ji tikra, neblėsta ir sulaukus 94-erių.

Prieš man paliekant šiltus jųdviejų namus Elena suskumba sukrauti man lauknešėlį. Įdeda naminių kiaušinių. Antanas pasiūlo atvažiuoti vėl. Išeidama galvoju – kodėl tarpukario melodijos tokios gąsdinančios? Nesvarbu, žinau, kad susitikti su šiais žmonėmis buvo taip gera.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras