Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas: „Atsivešiu sportbačius ir pasimėgausiu Taurage“(39)

Raimonda ALYSIENĖ | redakcija@kurjeris.lt

2016-04-30 13:16

Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas. Raimondos Alysienės nuotrauka

Žalgirių gimnazijos direktoriaus Jono Jatauto kabinete pasikalbėjimui paskirtą popietę ant stalo puikavosi raudonas amarilis, kolegų įteiktas pirmojo vadovavimo gimnazijai mėnesio proga. Kovo 10-ąją gimnazijai pradėjęs vadovauti direktorius jau drąsiai kalba apie gimnazijos bendruomenės problemas, laukiančius iššūkius ir pokyčius.   

– Kada supratote, kad būsite pedagogas?

– Tai susiję su mano šeima ir visa plejada mokytojų joje. Viešų profesijų – mokytojų, gydytojų – atstovai visi esame dažniausiai iš dinastijų. Mano mamos šeimoje buvo labai daug pedagogų. Mes augome keturi vaikai, ir trys esame susiję su pedagogika.

– Jei nebūtumėte tapęs pedagogu, būtumėte...

– Mokytojystė yra tarnystė, o tarnystė – tai vedlystė, lyderystė, vadyba. Eurazijos kontinente suvokiama kaip labai gerbtina ir ypatinga profesija. Kaip į ją žiūrima? Mokytojas nebūtinai dirba mokykloje. Jų turime ir įstaigose, versle, kitose srityse. Ten, kur yra vadovavimo komponentas, yra ir mokytojystė. Kas yra sėkmingi vadovai? Tie, kurie sugeba aiškiai nukreipti žmonių energiją, pastangas, tai yra menas sugebėti motyvuoti. Tai ir mano profesija, ko gero, būtų panaši. 

– Kas Jums yra „geras mokytojas“?

– Geras mokytojas tas, kuris suvokia tarnystės misiją. Tarnystė – didingas dalykas. Tarnas – tai žmogus, kuris yra arčiausiai Dievo. Tai ir mokytojas, nes jo lūpose, galvoje ir širdyje yra ta didžioji išmintis. Ir jis ją perteikia, nes ja gyvena. Mokytojas, aišku, yra ir žmogus, jam reikia ir maitintis, ir keliauti, tai susiję su materialiniais ištekliais, bet jie yra antrame plane. Gaila, kad valstybės vyrai nesupranta arba turi problemų suprasdami, kokią svarbią misiją valstybės gyvenime atlieka mokytojai. Neabejoju, kad atsidavusių, tarnaujančių mokytojų yra daug. Problema yra, ar jie matomi, vertinami ir išnaudojami gerąja prasme. Ir tai priklauso nuo mokyklos vadovo, nes jo misija yra suteikti mokytojo tarnystei pagrindą, kuris leistų oriai atlikti savo funkciją. 

– Koks buvo pirmasis mėnuo naujojoje darbo vietoje?

– Smagus emocine prasme, o darbine – labai intensyvus. Buvo pusiau miegotų naktų, nes norėjosi greičiau apdoroti informaciją, greičiau priimti teisingus sprendimus. Tam tikro vidinio nerimo būta, bet tai natūralu. Džiaugiuosi, kad daugybė žmonių aplink pasiruošę perimti nemažą mano patirtį. Iš pirmų dienų radome kalbą su mokytojais ir vadovų komanda. Kol kas viskas vyksta sklandžiai, daugiau juokiamės ir šypsomės nei kad vaikštome rūškanais veidais, turėdami kažkokių slaptų ketinimų.

– Ar spėjote susipažinti su bendruomene: mokytojais, mokiniais, techniniu personalu?

Absoliučiai. Su visais pasimačiau. Įsivaizduoju, kad nėra nė vieno, kuris nepažinotų direktoriaus (juokiasi).

– Gal prisimenate, koks pirmasis jūsų kaip direktoriaus pasirašytas įsakymas?

Pasirašiau jau daug, bet jie visi susiję su įstaigos buitimi. O rimtesnis dokumentas, kurį netrukus pasirašysiu, bus Mokinio elgesio taisyklės – gimnazijos filosofijos pagrindas: ko tikimės iš moksleivio, ko mokome, ką turi žinoti tėvai. Daug smulkesnių taisyklių būta, bet vientiso dokumento gimnazijoje nebūta dėl man nežinomų priežasčių. Tai labai svarbus dokumentas, apibrėžiantis mokinio pareigas ir atsakomybę.

– O kokias didžiausias gimnazijos problemas jau galite įvardinti?

Ypatingų materialinių problemų nematau – gimnazija renovuota, šviesi, patogi darbui ir poilsiui. Kaip organizacija, gimnazija turi nemažai problemų. Teks spręsti mokinių pasiekimų ir jų objektyvaus vertinimo klausimą. Pasiekimai, jų kokybė, regis, man ir mano komandai – problema numeris vienas. Tai susiję su tiesioginiu darbu pamokose ir vertinimo metodais, už ką rašomi pažymiai. Kiek mokytojų, tiek nuomonių, nėra bendro susitarimo, koks yra gimnazijos standartas. Ir  jis skiriasi kiekvienoje klasėje, kiekvieno dalyko. Reikės ieškoti bendro susitarimo, pozicijos. Žinojimas, už ką rašomi pažymiai, kokie keliami reikalavimai, veda prie kokybės, kuri ir yra gimnazijos tikslas. Šalyje vyrauja masinis stojimas į universitetus, gimnazijas. Gimnazijoje turiu daug mokinių, kurie dar nežino, ko nori apskritai, ir menką supratimą apie savo gebėjimus. Ir čia reikės daug dirbti su visa bendruomene. Maža, kad tu nori, reikia dirbti ir gebėti dirbti. Didžiausia problema gimnazijoje bus savarankiško, gebančio mokytis mokinio ugdymas. Šiandien du trečdaliai mokinių neruošia namų darbų. O ką mes galime padaryti, kai tiek pagundų aplink? Ar atsiliepiame į šį iššūkį? Esu įsitikinęs, kad didžiąją dalį namų darbų galima atlikti dar gimnazijoje. Bet kaip organizuoti darbą? Pamokos kokybė ir efektyvumas – čia daug klausimų. Reikės peržiūrėti ugdymo procesą. Gimnazija – įvadas į aukštąsias studijas. O dėstytojai jau tikisi, kad pirmakursiai geba savarankiškai dirbti. Nepritariu tėvams, kurie, galvodami apie aukštąją, 9-oje klasėje vaiką palieka pagrindinėje mokykloje. Ten vyrauja pagrindinės mokyklos įpročiai. Todėl sakiau ir sakysiu, jei galvojate apie aukštąją, rinkitės gimnaziją. Puiku, kad galima rinktis. Žalgiriuose per daug  smulkmeniškos, vos ne motiniškos globos. Čia visi taip globojami ir mylimi! Kartais sakau, klausykit, kas čia, ar mes globos įstaiga? Ne, mes ugdome jauną žmogų, kuris tuoj kovos dėl vietos po saule. O jis išeina bailus, nesavarankiškas, bijantis naujo ir minkantis telefoną. 

– Ar jau suformavote viziją, kokią gimnaziją norėtumėte matyti? Ar dar toli iki jos Žalgiriams? Anksčiau minėjote, kad gimnazija yra stipri vidutiniokė.

– Šį mėnesį klausiau, ką kalba mokytojai, mokiniai. Šiek tiek įsiterpdavau. Svarbu buvo suvokti, kas buvo daroma. Ir jau suvokiau, kur esame ir kas gali būti padaryta artimiausiu metu. Pirmiausia – mokytojų ir vadovų komanda. Ruošiuosi artimiausiam mokytojų posėdžiui. Pasiūlysiu savo viziją, kuri turi tapti gimnazijos varikliu. Ir tai yra šiuolaikinio aktyvaus, atviro ir atsakingo žmogaus ugdymo filosofija. Tai galų gale veda prie atsakomybės prisiėmimo. Būkim biedni, bet teisingi, šiandien gimnazijoje yra daug tuščiai suolą trinančių mokinių, o tai panašu į veltėdystę. Bus kalbų ir apsisprendimų. Profesionaliai patariant jaunuolius reikia pakreipti sėkmės linkme. Nesuprantu, kodėl vengiama profesinės mokyklos. Vis dar gyvuoja „profkės“ štampas. O profesinės mokyklos viskuo aprūpintos, specialistai geri, kai kurių profesijų specialistų darbo rinkoje katastrofiškai trūksta, mokamos stipendijos, o tėvai bruka savo vaikelį į gimnaziją. Vaikas kenčia, nusivilia, nes jam nesiseka arba neturi gebėjimų. Teks patarinėti tėvams dėl galimo geresnio pasirinkimo. Bet viskas bus paremta geranoriškumo principu. Tauragiškiai ir gimnazijos bendruomenė neturėtų suprasti, kad direktorius darys kažkokį spaudimą ir pradės valyti iš kairės ir dešinės. Anaiptol, savo patyrime turiu daug būdų ir priemonių, kad kaip bendruomenė galėtume išsikalbėti, išsinagrinėti ir padėti vieni kitiems. Tai abipusis procesas.

"

Būkim biedni, bet teisingi, šiandien gimnazijoje yra daug tuščiai suolą trinančių mokinių, o tai panašu į veltėdystę

Jonas Jatautas

"

– Koks pirmasis jūsų, kaip vadovo, laimėjimas, pasiekimas gimnazijoje?

– Vadovo sėkmė susijusi su bendru klimatu, kuris ir buvo problema. Pirmojo mėnesio sėkmė, kad turiu bendrą gerą supratimą, duodantį toną tolimesniam darbui su kolektyvu. Vyrauja absoliutus pozityvas. Nors ateina apsisprendimo metas. Mokykla traukiasi dėl visuotinių procesų. Iliuzijų neturiu. Pasikalbėjau su mokytojais. Yra grupelė pensinio amžiaus mokytojų, kurie paliks mokyklą. Kai kalbiesi su žmonėmis pagarbiai, jie supranta. Pavyko su visokio amžiaus mokytojais susikalbėti. Kolegos geranoriškai priėmė mano pasiūlymus ir apsisprendė. Vyriausybė yra pažadėjusi mokytojų išeitinėms skirti lėšų.

– Kas labiausiai džiugina ir ko neketinate keisti jūsų vadovaujamoje mokykloje?

– Gimnazija turi atviros ir pakankamai aktyvios gimnazijos įvaizdį – daug kur dalyvauja, važiuoja, prezentuoja. Čia galiu tik palaikyti. Visada atsiranda pasvarstymų, ar verta tiek eikvoti energijos, nes svoris turėtų persikelti į ugdymo procesą. Bet aktyvus dalyvavimas projektuose sveikintinas.

– Ar tiesa, kad šiemet abiturientams nebus organizuojama atestatų įteikimo šventė miesto Kultūros rūmuose?

– Diskusijos šiuo klausimu dar nebuvo. Yra dvi idėjos. Viena – daryti šventę mokyklos stadione. Bet jei jauni žmonės mąsto kitaip ir nori kitos erdvės, diskutuosime. Esame rezervavę dieną ir Kultūros rūmuose. 

– Vadovavimas Žalgirių gimnazijai, turint galvoj jūsų darbo patirtį (tai ketvirtoji mokykla, kuriai vadovaujate) – žingsnis pirmyn ar atgal?

Jei tai ir būtų, pavyzdžiui, kokia x pagrindinė mokykla kokiame kaimelyje, aš į tai žiūriu kaip į karjeros tęsinį, tai horizontali karjera, tai vadovavimas mokyklai. O mano patirtis kyla.

– Ar tebesate Šilutės savivaldybės tarybos narys?

– Tebesu. Matyt, tas klausimas kažkaip spręsis, tik nežinau, kuria linkme. Kol kas mano tiesioginėms pareigoms tai netrukdo. Sankirtų nematau, neimu dviejų atlyginimų. Esu užklausęs abiejų merų, kad juridiškai įvertintų mano galimybę dirbti tose pareigose pagal teisės aktus. Kol kas atsakymo negavau. Ko gero, tai turės būti mano asmeninis apsisprendimas. Sau turėsiu užduoti klausimą, ar galėsiu efektyviai atlikti tarybos nario visuomenines pareigas. 

– Kokie jūsų pomėgiai? Kaip leidžiate laisvalaikį? Gal esate aistringas žvejys ar medžiotojas?

– Nesu tipiškas šilutiškis, gamtos žmogus. Esu sporto, meno ir literatūros žmogus. Mėgaujuosi civilizacijos, o ne gamtos kūriniais. O atostogos mielesnės aktyvios. Ir porą valandų, paklusdamas žmonos įnoriams, pasivartęs paplūdimyje, stengiuosi ją įkalbėti, pavyzdžiui, sėsti į visureigį ir išvažiuoti į kalnus. O čia turim stadioną, bėgimo takus, prisitaikysiu prie laiko grafiko, atsivešiu sportbačius, treningus ir pasimėgausiu Taurage. Šalia nuostabi Zumpė – natūrali aplinka.

Skaityti komentarus (39) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras