Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje(3)

Rimvydas VALATKA | Žurnalistas

2019-10-08 06:30

Ramų trečiadienio vakarą užeinu į „Star Pizza“ ir sukinėju mintis apie didėjantį skurdą. Tiesą sakant, turėčiau dėlioti mintis apie Lietuvos pakilimą. Akivaizdų. Jį ką tik savo akimis mačiau pilies kieme, į kurį kylanti ispanų džiazo žvaigždė Antonio Lizano su savo „Flamenko in Jazz“ sutraukė šimtus tauragiškių.

Negaliu be patoso: tiek daug ir tokios gražios publikos nepadarytų gėdos didmiesčiui. Įkvepia ir faktas, kad, be Tauragės, ispanai pasirodė tik Šiauliuose, Palangoje, Nidoje ir Vilniuje.

Ar galima buvo tai įsivaizduoti prieš 5 ar 7 metus? Ne koncerto galimybę, o šitiek atsileidusių klausytojų. Net įskaitant faktą, kad bilietai tikrai pigūs, o pats koncertas, kaip ir kiti Tauragės muzikos festivalio renginiai, yra operos solisto Liudo Mikalausko nuopelnas.

Įtariu, kad dalis tauragiškių ir į tą džiazą atėjo dėl jo. Bet nereikia būti genijum, kad suprastum: į skurdą grimztantiems žmonėms – ne koncertai galvoje. Tai dėl ko po tokio gražaus vakaro čia aš pats sau pudrinu smegenis dėl didėjančio skurdo?

Prisipažinsiu: tą vėžį man baigia įvaryti Prezidentas. Susitikdamas tai su vienu, tai su kitu ministru Gitanas Nausėda lyg užsuktas kartoja tą pačią mantrą: per mažai bendrojo gėrio paimam iš tų, kurie turi, ir per mažai padalijam. Reikia perdalyti daugiau ir dar daugiau.

Štai kodėl vartau mintis apie skurdą. Vis grįždamas prie minties, kuri ir Prezidentui dar visai neseniai, kai dirbo SEB ir jam nerūpėjo reitingai, buvo artimesnė už socialistinį perdalijimą: o gal vis dėlto mums reikėtų daugiau dirbti, pagaminti ir parduoti, o tada jau ir skurstantiems, kurių ne tik Lietuva, net ir už mus daug turtingesnės valstybės turi į valias, daugiau kliūtų?

Gal nereikėtų bandyti įsivaryti naujos ligos, kai vis daugiau lietuvių baigia pagyti nuo pasaulinės finansų krizės vėžio?

Būtent ties ta mintimi nugirstu dviejų padavėjų pokalbį. „Dar tik trečiadienis, o kiek daug žmonių pas mus“, – smagiai atsidūsta pirmoji ir lyg pati sau priduria, kad rytoj lankytojų bus dar daugiau, o penktadienį – daugiau nei ketvirtadienį. Ką bekalbėti apie sekmadienį.

– O kodėl sekmadienį bus toks antplūdis? – nė nepajuntu, kaip įsiterpiu į pokalbį.

– Po mišių ir pamaldų iš abiejų bažnyčių suplūsta tiek žmonių, kad tik spėk suktis, ne veltui Bažnyčių gatvėje esam, – linksmai atšauna.

– O tai ką po pamaldų ar mišių pas jus žmonės užsisako – kokį pyragaitį ir kavos, – provokuoju pinigus skaičiuojančias merginas, žinodamas, kad kava ir pyragai bent jau tikram liuteronui yra beveik tokie pat svarbūs kaip ir Šventas Raštas.

– Nieko panašaus – gražiai suniekina mane vyresnioji. – Žmonės pas mus po bažnyčios dažniausiai užsisako didžiąją picą.
 – Tai taip išeina, kad jau geriau tauragiškiai gyvena, jei po bažnyčios traukia į restoraną?

– Geriau, bet jei jų paklaustum, vis tiek bėdavotųsi. Sakytų, kad galo su galu visai nebesuduria. Kartais, kai man nusibosta mūsų „mašinistų“ zyzimas, o jie labiausiai ir skundžiasi dėl pragyvenimo, klausiu, o tai kaip čia, vyrai, išeina, kad jūsų žmonos vis tiek „versačiais“ pasipuošusios? Jei taip blogai, tai pinigėlių tik vienai priklijuotai blakstienai joms beišeina, o kitai nebe, – nekvaršina galvos mintimis apie didėjantį skurdą padavėja.

Nusijuokiame. Gal tas pokalbis ir ne ekonominis rodiklis – jis iš tiesų joks rodiklis – bet vis tiek kažkaip faina. Jei šitaip juokauja ne pačioj pelningiausioj vietoj dirbantis žmogus, matyt, ne tik virš Bažnyčių gatvės saulė kyla. Kad ir ką sakytų Prezidentas.

Šis Rimvydo Valatkos pasivaikščiojimas buvo spausdintas rugpjūčio 6-osios „Tauragės kurjeryje“. Šiandien laikraštyje galite rasti naujausią apžvalgininko žodį.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras