Vasaros kryptis – Mociškių palivarkas(1)

Raminta MINIOTAITĖ | info@kurjeris.lt

2018-07-07 09:53

Mociškių palivarkas ir jo apylinkės iš paukščio skrydžio. Renaldo Malycho nuotraukos

Žiniasklaidai trimituojant, kad kaimo turizmo sodybos pastaraisiais metais išgyvena krizę, mat Lietuvos žmonės įprato rinktis poilsį ne šalies poilsiavietėse, o ten, kur garantuotai saulėta ir šilta, pirmenybę teikdami Turkijos, Graikijos ar Ispanijos kurortams, Pagėgių savivaldybėje jau antrąjį dešimtmetį gyvuojančio Mociškių palivarko šeimininkai Rasa ir Sigitas Stoniai dėl to galvos pernelyg nesuka. Į Mociškius užsuka keliautojų autobusai, kaimo turizmo sodyboje stovyklauja vaikai, baidarėmis Jūros upe vandens keliu iš Mociškių leidžiasi dešimtys aktyvaus poilsio mėgėjų.

Priklausė J.Bobrovskio žmonos dėdei

Kelias į Mociškius suka vaizdingu miško keliu. Gamtos vaizdai čia nerealūs. Net sunku patikėti, kad visai čia pat turime tokią nuostabią gamtą. Pušys, tyras oras ir mažai žmonių. Palivarko prieigose mus pasitinka tautiniu mažlietuvio kostiumu pasipuošęs Sigitas Stonys. Čia, Pagėgių krašte, viskas truputį kitaip, čia kalbėdamas su žmonėmis išgirsi tokių žodžių, kaip lietuvininkas, šišioniškis, kafija, čia vis dar gyva garsiųjų didžiavyrių Vydūno ir Johaneso Bobrovskio bei Ievos Simonaitytės dvasia. Tik čia gali paragauti tikro Mažosios Lietuvos šiupinio, atsigaivinti tankiuose vietos miškuose surinkta beržų sula, išgerti puodelį gilių kavos ir, teatleidžia gerbiamas sveikatos apsaugos ministras, sužinoti, kas yra ypatingasis meškinis.  

Kaimo turizmo verslą S.Stonys sako pradėjęs dar 2004-aisiais Vilkyškiuose, kur nuomojo baidares, o 2007 metais įsikūrė Mociškiuose.

– Nuo mūsų palivarko iki Jūros upės – vos 65 žingsniai. Todėl poilsiauti čia labai patogu. Viskas čia pat. Mūsų svečiai gali apsistoti nakvynei, galime apnakvydinti 40 žmonių, – sako S.Stonys.

Rasa ir Sigitas Stoniai lankytojus pasitinka it tikri mažlietuviai

Mociškių palivarko pastatai puikiai renovuoti. Sigitas pasakoja, kad šioje vietoje kadaise stovėjo sena prieškariu statyta stambaus ūkininko sodyba. Beje, ji tuomet priklausė Jorgui Budriui, garsiojo vokiečių rašytojo Johaneso Bobrovskio žmonos dėdei. Iki 1923 metų ir Antrojo pasaulinio karo metu ši vieta buvo Vokietijos teritorijoje. Sigitas sako, kad Lietuvos–Vokietijos siena buvusi visai netoli – vos už trijų kilometrų.

Būtent šia istorine dvasia Mociškių palivarkas ir atkurtas. Sodybos aplinka iš tiesų žavi – beveik 7 ha teritorija skendi gėlėse, it kilimas nušienauta pieva, kur apsidairysi – pušys, eglės, originalūs šviestuvai, sporto aikštelės ir, žinoma, tyla, kurios miesto žmogui šiandien taip trūksta. Čia pat ant tvenkinuko kranto stūkso senovinė lietuviška pirtelė.

Vien gražaus vaizdo neužtenka

Tiesa, ir Rasa, ir Sigitas pripažįsta: nors vasara – jiems pats darbymetis, tačiau sėdėti ir laukti, kol jų sodybą keliautojai pastebės, negali. Vadybinio darbo reikia didžiulio – kad turistai užsuktų į Mociškius, būtina nuolat bendrauti su kelionių agentūromis, turizmo informacijos centrais. Sodybos šeimininkai pripažįsta – šių dienų keliautojai pretenzingi, jiems neužtenka vien gražaus vaizdo, patogios nakvynės ir skanių pietų, būtina ir turininga veikla. Todėl reikia nuolat sugalvoti ką nors naujo. Pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo vadinamosios edukacijos, kurių metu svečiai supažindinami su Mažosios Lietuvos tradicijomis, istorija, kultūra, išgirsta autentiškų šio krašto dainų ir, žinoma, paragauja originalių kultūrinio paveldo patiekalų.

Keliautojams Mociškių palivarke siūloma išbandyti tris grupes autentiško maisto patiekalų – lietuvininkų, pasiturinčiųjų ir ponų. Pristatydami savo svečiams kultūrinį paveldą, sodybos šeimininkai daugiausiai ir kalba apie laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo, ypač iki 1923 metų.

– Labiausiai mūsų sodyboje laukiamos organizuotos turistinės grupės, kurios nori pamatyti, išgirsti, sužinoti, ir, žinoma, paragauti. Tai gali būti darbo kolektyvai, moksleivių grupės, labai laukiame ir baidarininkų, kitų aktyvaus laisvalaikio būdo gerbėjų. Jiems pasiūlyti galime dviračius, baidares ir kanojas. Šie poilsiautojai labai vertina saugią mūsų aplinką ir gražią gamtą, jie čia, gamtos prieglobstyje, gali pasistatyti palapines, – vardijo S.Stonys.

Sodyboje rengiami ir įvairūs sąskrydžiai, kiti masiniai susibūrimai, asmeninės šventės. Mociškių palivarkas tokiems renginiams gali priimti iki 2000 lankytojų. Žinoma, jei tokiu atveju prireikia nakvynės, paprastai lankytojai nakvoja atsivežtose palapinėse. Pernai Mociškių palivarką darbuotojų sąskrydžiui rinkosi net viena šalies ministerija su visomis jai pavaldžiomis įmonėmis. 

Mociškių palivarke jau kelerius metus organizuojamos sveikatinimo stovyklos. Ir šią savaitę, kai viešėjome šioje sodyboje, ten stovyklavo 20 Lietuvos ir Lenkijos vaikų. Netrukus palivarko teritorijoje pabirs ir katalikiškosios stovyklos vaikai.

Užkietėję bitininkai

Keliautojų grupėms Mociškių palivarke pristatomos dvi labai populiarios edukacijos – „Lietuvininkų maisto ypatumai“ ir „Bitininkystė Mažojoje Lietuvoje“, ypač mėgstama vaikų. Šios edukacijos metu išragaujama įvairiausio medaus ir kitų bičių produktų, iš vaško plokštelių gaminamos žvakutės. Rasa ir Sigitas – užkietėję bitininkai, netoli sodybos – 40 avilių. Apie medų ir jo naudą Sigitas gali kalbėti valandų valandas. Įdomu tai, kad Stonių aviliai įrengti miške, o miško medus įprastai laikomas ypatingu.

– Matot, lengviausia surinkti grikių, rapsų medų. Atvežei avilį prie rapsų lauko ir tik spėk medų semti. Miško medaus bitutės suneša mažiau. Vasaros pradžioje tai aviečių, kitų miško augalų medus. Galų gale bitei nepasakysi, kur skristi, juk bitės nuskrenda 3 kilometrus. Bet vyraujantis čia – miško medus. Kaip jį atskirti? Miško medus tamsus. O viržių medus, jis būna jau rudeniop, rugpjūtį, – ypatingai tamsus. Kodėl sako, kad miško medus geresnis? Jame daugiau mikroelementų, turbūt todėl. Beje, lietuviai labai mėgsta liepų medų, nors kaip sako žymesni bitininkai, pats geriausias medus – pavasarinis, kai žydi daugybė įvairių augalų, – pasakojo S.Stonys.

Abiejų šių edukacijų metu lankytojai sočiai pavalgo, sužino apie šio krašto maisto ypatumus, apie Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos maisto skirtumus. Sigitas sako, kad Mažojoje Lietuvoje labiau vyravo vokiškoji maisto tradicija. Kas skaitė I.Simonaitytę, puikiai žino, koks prabangos gėrimas buvo kafija ir kad mažlietuviai laikėsi specialios jos gėrimo ceremonijos – šio gėrimo gerti sėsdavo ketvirtą valandą popiet. Beje, neturtingesni Mažosios Lietuvos gyventojai kafiją virė iš paprasčiausių gilių, nes tikroji, vokiškoji, būdavo labai brangi.

Gal šiupinyje rasite kiaulės šnipą ar uodegą?

Atskira tema – garsusis Mažosios Lietuvos šiupinys, kurio paskanauti renkasi 95 procentai palivarko lankytojų. Šio lietuvninkų patiekalo, kurį Mažojoje Lietuvoje buvo įprasta valgyti Šiupinio dieną, kai Žemaitija švęsdavo Užgavėnes, paragauti teko laimė ir mums. Rasa, sodybos šeimininkė, sako, kad šiupinio receptų yra šimtai, bet jiems atrasti pavyko tikrąjį šio krašto šiupinio receptą. Jį, kaip palikimą, Mociškių palivarkui paliko šišioniškė Ketė Lendraitienė.

Gardusis Mociškių šiupinys – gal rasite kiaulės šnipą ar uodegą?

Mociškių šiupinys verdamas iš ne mažiau kaip dviejų rūšių grūdų – miežių ir kviečių, dviejų rūšių pupelių, iš daug riebios mėsos ir rainųjų žirnių, kiek primenančių pastaraisiais metais Lietuvoje populiarėjančius avinžirnius. Deja, šių žirnių Lietuvos ūkininkai beveik nebeaugina. Todėl jų gauti gana sudėtinga. Į Mociškius Stoniai šių žirnių parsiveža iš Latvijos. Šiupinio gamybos procesas – ilgas ir sudėtingas. Kruopos užmerkiamos iš vakaro, kitą dieną šiupinys ant lėtos, beje, dažniausiai gyvos, ugnies verdamas apie keturias valandas.

– Mažlietuviškajame šiupinyje privalomi dar du dalykai – kiaulės uodega ir šnipas. Tiems, kas valgydami šiupinį rado uodegą ar šnipą, nusišypsos netikėta sėkmė, – tikina Sigitas.  

Deja, skanaudami Mociškių šiupinį nei šnipo, nei kiaulės uodegos savo lėkštėse neradome. Bet patikėkite – buvo labai gardu. Niekuo nenusileido ir Rasos keptas desertas – tikras vokiškasis štrudelis. Drįstame teigti, kad kito tokio, bent jau Tauragės apylinkėse, daugiau niekur neparagausite.

***

Jei ketinate aplankyti Mociškių palivarką, susisiekite tel. 8 652 90 229, daugiau informacijos – www.agrune.lt ir socialiniame tinkle „Facebook“ „Kaimo turizmo sodyba Mociškių palivarkas“.

Skaityti komentarus (1) Print  |   Send

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras