Velykos: svarbiausia, kad šventė būtų širdyje(10) 

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2016-03-28 09:35

Tauragės muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas Algirdas Petraitis su dukromis

Tuoj pradės žaliuoti žolė, skleistis pumpurai, o mes švęsime didžiausią pavasario šventę Velykas. Tai atsinaujinimo ir džiaugsmo šventė, kuri į namus turi atnešti tik gėrį ir susitaikymą, jei būta pykčių. Pastaruoju metu, teigiama, besirūpinant gausiu vaišių stalu tikroji šventės prasmė vis dažniau pamirštama. Mūsų pašnekovai taip nemano, jiems Velykos – gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. 

Lauksargių pagrindinės mokyklos priešmokyklinio ugdymo pedagogė ekspertė Vida Juščienė:

Šventas Velykas, jų laukimą prisimenu nuo vaikystės. Tėvai ruošdavosi iš anksto: padarydavo svarbiausius darbus, gražindavo namų aplinką, pasirūpindavo verbomis. Verbas rišdavo ne iš žolynų, o iš miško parsinešdavo kadagio šakelių, kiekvienam šeimos nariui padarydavo po mažą puokštelę. Tokias verbas nešdavomės į bažnyčią, o grįžus į namus jas tvarkingai padėdavo ir saugodavo iki kitų Velykų.

Dieną prieš Velykas mama margindavo kiaušinius, kepdavo pyragą, gamindavo įvairius patiekalus. Margučių raštus piešė vašku, o dažė tik natūraliomis medžiagomis. Dar ir dabar mama taip daro.

Mano mokykliniais metais visa šeima prieš pamokas eidavome į bažnyčią. Esant tuometinei santvarkai toks elgesys nebuvo skatinamas.

Panašiai Velykas švenčiame ir dabar. Laikui bėgant keičiamės, keičiasi aplinka, kažką išsaugome, o kažką prarandame. Dviem sūnums stengėmės perduoti savo patirtį, nuo mažų dienų skatinome juos būti kūrybiškus. Daug gerų emocijų išgyvendavome kartu ruošdamiesi šventei, vašku piešdami ant kiaušinių ir dažydami juos įvairiomis spalvomis. Esame išbandę įvairių kiaušinių dažymo, dekoravimo būdų, bet mieliausias – vašku. Esu sukaupusi nemažą kolekciją šeimos margintų margučių, nes kasmet pasiliekame po keletą jų. Prieš Velykas tuos margučius naudojame namų puošybai. Įdomu ir pažiūrėti, prisiminti, išsiaiškinti, kas to margučio autorius. Ant kai kurių vaikai vašku užrašydavo savo vardą ir metus, piešdavo įvairių pasakų ar animacinių filmų veikėjus.

Namuose pamerkiame krūmų, medžių, vaismedžių šakelių, o ant jų pakabiname įvairių velykinių darbelių. Jei Velykos būna vėliau, papuošiame stalą žydinčia vyšnios ar obels šaka. Pavasarį genimi vaismedžiai, tai nesudėtinga panaudoti tai, ką išmestume. Smulkmena, bet ji maloniai nuteikia.

Jeigu leidžia gamtos sąlygos, šventę ruošiame kieme. Jei oras nepalankus, tai nors trumpai pabūname gamtoje.

Smagus yra šeimos bendravimas, pabuvimas kartu, susitikimas, kaip aš sakau, su didžiąja šeima: mamomis, broliais ir jų šeimomis. Velykos – graži šeimos, pavasario šventė, kuri švenčiama pačiu gražiausiu metų laiku, kai gamta atgyja.

Džiaukimės kiekviena akimirka, praleista su savo artimaisiais. Linkiu gražių, šiltų, prasmingų šventų Velykų.

Pedagogė, kraštotyrininkė, Lomių bendruomenės pirmininkė Elena Bazinienė:

– Ši svarbiausioji metų šventė siejama su Kristaus prisikėlimu, gamtos atbudimu. Juk visi taip  laukiame pavasario, šilumos. Atrodo, sulauksime Velykų, ir gamta pasikeis, atšils, mūsų aplinka pasipuoš spalvomis, pasigirs gandrų kleketavimas.

Svarbiausia, kad šventė būtų širdyje. Ypatingo ruošimosi tradicijų lyg ir neturiu. Juk kiekvieną pavasarį nepaisydami švenčių valome namus, tvarkome aplinką. Žaviuosi senųjų lomiškių gebėjimu, išradingumu marginti, išrašyti margučius įvairiais raštais, ornamentais. Nemažai jų padovanota kaimo muziejui. Kiekvieną pavasarį edukaciniuose užsiėmimuose margučių marginimo paslapčių lomiškius moko mūsų darbščiosios kultūros darbuotojos. Mano margučių marginimo būdas tradicinis, gana paprastas – svogūnų lukštai su žalumynais. Vaikystėje mano artimieji gebėjo  kiaušinius puikiai išskutinėti lapeliais, paukštelių pėdutėmis, gėlytėmis, saulutėmis. Tai menas.

Ypatingo, tik Velykų stalui skirto patiekalo mūsų namuose nėra. Nebent daugiau patiekalų iš kiaušinių. Valgome patiekalus iš paukštienos, grybų, pačių užaugintų daržovių.

Įsimintiniausios Velykų šventės ataidi iš ankstyvosios vaikystės su bažnytinėmis apeigomis,  papročiais, su mamos, močiutės keptais pyragais. Laukdavome, kada bus šventinama ugnis ir vanduo. Apeigos vykdavo šventoriuje gęstant dienai. Pašventintos ugnies, vandens nešdavomės namo. Įvykdavo linksmų vaikiškų nutikimų. Prisikėlimo naktį su vyresniaisiais eidavome budėti prie Kristaus karsto. Vaikams tai būdavo didelė paslaptis, įspūdis naktį sėdėti apytamsėje bažnyčioje, laukti vaikišku protu nesuvokiamo stebuklo. Budėdavo daug žmonių, vyraudavo ypač pamaldi atmosfera. Ankstyvą rytą prasidėdavo Prisikėlimo mišios, garsiai skambėdavo varpai, tratėdavo būgnai. Prisikėlus Kristui, visi džiaugdavosi, vieni kitus sveikindavo.

Sugrįžus iš bažnyčios ant stalo patiestos sniego baltumo staltiesės mama dėdavo vaišes, kurių labai laukdavome. Stalo viduryje kvapą skleisdavo krosnyje per naktį kepta veršiuko šlaunis, pyragai (jų nebuvo galima liesti anksčiau), žinoma, margučiai. Tai nepamirštama.

Pirmiausia Velykų šventė man siejasi su atgimimu, atsinaujinimu, viltimi, naujais lūkesčiais.

Jau tikrai nebegrįš žiema, susprogs medžiai, prasidės gražiausias ir darbingiausias metų laikas.

Tauragės muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas Algirdas Petraitis:

– Velykų šventė tarsi vaikystės atgarsiai – kai buvome maži, mūsų tėvai švęsdavo Velykas, ruošdavo patiekalus, eidavo į bažnyčią, dažydavo labai daug kiaušinių, kuriais mes, vaikai, žaisdavome, keisdavomės, džiaugdavomės. Tą šeimos tradiciją dabar tęsiame mes patys. Kiekvienoms Velykoms kambaryje išsprogdinam berželių, mėlynių šakelių. Su draugais ir kaimynais keičiamės margučiais. Kol vaikai buvo Lietuvoje, visada susirinkdavo pas mus ir visi kartu dažydavome margučius. Margindavome įvairiais būdais, tačiau lenktyniaudavome, kas gražiausiai numarginsime vašku. Ypač gražūs būdavo vaikų kiaušiniai – saviti, neišpuoselėti, labai margi ir savotiški. Vėliau visa šeima sėsdavome prie stalo, aišku, niekada neapsieiname be draugų, kurių turime tikrai daug. Patiekalų gaminame daug ir įvairių. Tradicinis mūsų valgis – „zuikis su šeimynėle“. Įsimintinos Velykos, kai vaikai grįžę iš Kauno nudažė labai gražius margučius, tačiau jiems besiruošiant išvykti visus juos netyčia sudaužėme. Buvo gaila. Kitos įsimintinos Velykos – tai tos, kurias sutikom Dubline. Vežėmės dažų, vaško, airiai mūsų tradicijomis stebėjosi ir patys bandė dažyti (ten tokios tradicijos nėra). Smagu buvo pabūti visiems kartu. Šiuo metu viena dukra gyvena Vilniuje, tad ji per Velykas mus aplanko. Dabar, kai kiti vaikai ir anūkai gyvena Dubline, antri metai Velykas sutiksime be jų, tačiau jie pernai atsiuntė nuotrauką, kur buvo nufotografuoti  jų nudažyti kiaušiniai. Tai buvo jaudinanti staigmena.

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro vadovė Lina Lasauskaitė:

– Pas mus šeimoje Velykų laukimas prasideda prieš 2–3 savaites, kai pamerkiam beržiukų, kačiukų. Žinoma, tas laikotarpis skirtas namų ir sodybos tvarkymui, medelių balinimui. Verbų sekmadienį visuomet einam į bažnyčią, nes tikime verbos galia. Kartais nepavyksta per Velykas nuvažiuoti, tad prieššventinis apsilankymas Dievo namuose suteikia tam tikros ramybės.

Margučius marginame dažniausiai batikos būdu, su žolelėmis, svogūnų lukštais. Pernai pamėginau netradicinį būdą – dažyti kiaušinius su kaklaraiščiais. Labai patiko, buvo be galo gražūs margučiai.

Šventų Velykų rytą visuomet skubu nubėgti ir nusiprausti prieš saulę tekančiame vandenyje. Kažkur girdėjau šį prietarą ir galiu pasakyti, kad jis veikia. Tikrai sveikesnė, žvalesnė, energingesnė buvau visus metus. Linkiu ir kitiems pamėginti.

Mėgstame gražiai paserviruoti šventinį stalą su žalumynais. Pusryčiaudami susidaužiame po kiaušinį su šeimos nariais. Velykų proga skanaujame keptą įdarytą vištą, mama visuomet iškepa vadinamąjį zuikį. Velykų rytą kuris nors šeimos narys nuvažiuoja parvežti vandens iš šaltinio. Tai atgaiva kūnui ir sielai.

Pietų visa graži mūsų giminė suvažiuoja pas močiutę. O ten ir maži, ir dideli ridename margučius, kaip mano tėtis sako, pabūname mažais vaikais. Jeigu oras gražus, kylame nuo stalo ir einame pasivaikščioti aplink Bijotus. Užsukame, pasigrožime mūsų krašto puošmena – Baubliais.

Kaip ir daugeliui, man ši šventė asocijuojasi su atgimimu. Esu užaugusi kaime, tad nesu nutolusi nuo gamtos, myliu ir vertinu tai. Man patinka pavasaris, o Velykos – jo pradžia. Šiluma, gražus oras – nuotaika geresnė ir dirbti norisi labiau. Linkiu visiems gražių švenčių. Lai atgimsta mumyse meilė vienas kitam, tolerancija ir vertybių supratimas.

Skaityti komentarus (10) Print  |   Send

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras