fbpx

Seniausia gatvė, kuria važiavo imperatoriai

Dalintis:

Kiekvienas miestas, nesvarbu, kokioje šalyje jis bebūtų, turi savo širdį – turgaus aikštę. Savo forma turgaus aikštės būna įvairios: kvadratinės, stačiakampės, trikampės ir panašiai. Tauragei, prisiglaudusiai prie Jūros upės, buvo surėdyta turėti tris gatves, formuojančias miestelio aikštę. Viena jų – Laisvės gatvė. Tai seniausia ir pirmoji Tauragės gatvė, ėjusi iš Tauragės dvaro į miestą bei toliau į Žemaitiją. Per miesto istoriją šia gatve keliavo pirkliai, didikai, kariuomenių vadai ir netgi imperatoriai.
Pirmąsias išsamias žinis apie pirmąją miesto gatvę ir turgaus aikštę aptinkame 1653 m. inventoriuje, kai Tauragę su jos dvaru nupirko Lietuvos Didysis etmonas Jonušas Radvila. 1653 m. miestelyje nurodyta 40 kiemų, 2 bažnyčios, turgaus aikštė. Keturiuose kiemuose gyveno žydai. Nors Tauragė prekybinės privilegijos neturėjo, turgūs vykdavo. Turgaus dieną buvo draudžiama eiti lažą. Iš prekiaujančių miestelėnų ir apskritai dvaro valdinių buvo draudžiama rinkti turgaus mokestį. Turguje naudotas Tilžės saikas, turintis 48 Vilniaus gorčius.1653 m. inventoriuje minimas visas dvaro kompleksas: centrinė sodybos dalis, du palivarkai ir miestas. Esant tokiai ūkinei sistemai turėjo būti ir tinkamas susisiekimas. Sprendžiant iš inventoriaus aprašymo, pagrindinė gatvė buvo besitęsiantis kelias iš Prūsijos, toliau kelias vedė į brastą per Jūros upę. Pagrindinis kelias, ėjęs iš Prūsijos į Lietuvą per Tauragės dvarą ir Jūros brastą, mieste išsišakojo į šiaurę Sungailiškių (Šilalės) dvaro link ir į pietus Jurbarko ir Gaurės link. Šioje kelių sankryžoje ir išaugo Tauragės miestas, iš pradžių kaip dvaro ūkinės sistemos dalis.Dvaro kelių tinklas nekito iki XIX a. vidurio, kol šiauriau dvaro centro nebuvo nutiestas Rygos–Tilžės plentas. Senasis kelias, ėjęs per dvarą iš Prūsijos į Tauragę, prarado savo reikšmę, o dvaras, nutiesus iš jo kelią į naująjį plentą, buvo įjungtas į naują kelių sistemą. Kelio atkarpa nuo brastos iki miesto virto lauko keliu, ėjusiu upės slėniu per vadinamąsias Majorato žemes, priklausiusias dvarui. XX a. antrojoje pusėje, sutvirtinus tarpukario metais statytą Jūros užtvanką ir taip sulaikius upės vandenis, kad neužlietų slėnio, toji teritorija buvo užstatyta. Centrine jos ašimi tapo senasis kelias. Dėl pakelėje augusių jovarų ši miesto dalis gavo Jovarų rajono vardą, kitaip ji dar vadinama Jovarų pakalne. 1834 m. Valerijonas Zubovas išrūpino teisę rengti tris prekymečius ir savaitinius turgus pirmadieniais.XIX a. antrojoje pusėje Tauragės miestas tapo nepavaldus dvarui, tačiau visiško savarankiškumo dar neturėjo. Miesto valdytoju tapus pasienio užkardos viršininkui bendra miesto ir dvaro gyvavimo istorija nutrūko.Pirmąją miesto turgaus aikštę mena trikampis parkelis prie Stoties ir Laisvės gatvės. Tikėtina, kad buvusioje turgaus aikštėje yra sukaupta kultūrinio sluoksnio, kurį archeologiškai ištyrus sužinosime daugiau apie tauragiškių buitį, kultūrą.Malūnas „Progress“Tauragės Jovarų mokykla pastatyta Laisvės ir Malūno gatvių kampe. Eidami viena trumpiausių miesto Malūno gatve nerasime jokio malūno, nėra aukštumos, kad būtų galima statyti vėjo malūną,  nėra upelio, kurio vandenys suktų girnas. Kodėl ši gatvė ar aplinka turi Malūno vardą? Senieji šios aplinkos gyventojai galėtų ką nors prisiminti, bet dauguma čia gyvena nuo tada, kai jau malūno neliko.Po Pirmojo pasaulinio karo atsikuriančiai Tauragei buvo svarbu kurti ūkį. Prie jo daug prisidėjo sugrįžę į Tauragę žydai ir sunkiai uždirbę pinigus lietuvaičiai iš Amerikos. Bendrąjį augantį miesto ūkį aptarnavo ir nekvalifikuotą darbą nudirbo žmonės, atvykę iš aplinkinių gyvenviečių. Dauguma jų buvo stiprūs jaunikaičiai, tačiau bemoksliai ir dar nesuvokiantys miesto gyvenimo vingrybių.Tarpukario metais Tauragėje veikė stambus malūnas „Progress“, antrą malūną valdė Hiršas Gitkinas, trečią, Šilalės gatvėje, – Jokūbas Berelovičius, ir ketvirtą malūną „Kann ir Co“ valdė Kanai ir Kaplanai. Pastarieji turėjo miltų prekybos monopolį visoje Tauragės apskrityje. Praturtėję broliai Kanai Palangoje įsigijo gintaro dirbtuves.Modernaus motorinio malūno „Progress“ projektas parengtas 1922 m. Greta pastatyto malūno veikė ir pajėgi lentpjūvė. Malūnas elektros energiją gaudavo iš akcinės bendrovės „Maistas“ elektros stoties bei naudojo garo mašiną.Per Antrąjį pasaulinį karą malūnas kiek nukentėjo, bet jau 1945 m. vasarį pradėjo darbą. Sovietmečiu „Progress“ išaugo iki baldų cecho, tačiau perspektyvos neturėjo. Mat plečiant Tauragėje baldų gamybą ir statant naujus cechus senieji neteko perspektyvos.Nugriovus „Progress“ malūno pastatus liko erdvė, kuri buvo tinkama mokyklos statybai. 1976 m. buvusiame „Progress“ sklype pradedama statyti Jovarų pagrindinė mokykla, kurioje pirmasis skambutis nuaidėjo 1979 m. spalio 5 d.MagazinlaukisKur šiandien Laisvės gatvė leidžiasi į Jūros slėnį, seniau čia buvusi kaimavietė, Tauragės miesto prieigos, jungusios Tauragės dvarą su miestu. Dauguma šių žemių buvo Jūros upės apsemiamos, smėlingos. Ten tauragiškiai gyveno mažose nameliuose, dauguma jų – nepasiturintys miestiečiai. Nuo XIX a. vidurio vadinama Majorato žemėmis, vėliau – Jovarų pakalne. Majorato žemėmis vadinosi todėl, kad šios žemės majorato teisėmis (paveldėjimo teisėmis) 1846 m. caras Nikolajus I Tauragės dvarą padovanojo kunigaikščiui generolui Hilarijui Vasilčikovui. Po metų dvarą valdyti pradėjo jo sūnus Aleksandras Vasilčikovas.Kaip 1912 m. rašo „Svečias“: „Parduoda gyvenimo namus, su 4 budinkais (medineis ir mūrineis) 2 staldais, skunike, su 2 kelnoreis ir su dideliu sodnu, pardūda Martinas Palioks Tauragėje Kalėjimo gatvėje (uličioje) už 6000 rublių (rentos neša 710 rublius). Kas nor, gal pirkti po viena budinka. Dėl parodimo, reik kreipties prie Martino Milkeraičio Tauragėje, Majorato gatvėje (ulyčioje).“ Praėjus metams „Svečias“ skelbė: „Parduoda gyvenimą su 3 budinkais (2 gyvenamoms trobomis ir skune su staldu), priedam pusšeštos dešimtinės žemės, nor pardūti Martyns  Milkeraitis, Tauragėje, Majorato gatvėje, šale evangeliškosios klebonijos.“Magazinlaukis Jovarais imtas vardinti po Pirmojo pasaulinio karo, nuo pagrindinės gatvės, dabar Laisvės gatvė, abipus gausiai augusių jovarų. Ir šiandien šis rajonas vadinamas Jovarais.Kur dabar į Jovarų pakalnę vingiuoja Laisvės gatvė, anksčiau buvęs tik kaimelis, kurį sudarė apie 20 sodybų. Tai buvęs Magazinlaukis, vėliau – Taurų kaimas. Kai kurie ten gyvenę ūkininkai žemės paveldėjo, kiti jas gavo iš Tauragės dvaro kaip savanoriai (po 6–8 ha). Magazinlaukyje gyveno Gaižauskai, Gžemeliai, Koraičiai, Šliuoniai, Kyliavai, Rudienė, Dargevičiūtė, Grincienė, Poškus, Faminikas, Šimkai, Ogintai, Martutaičiai, Bartušiai, Šetaičiai, Saldukai.Nagingi buvo Ogintai, Viktoras buvęs kalvis, jo sūnus Vytautas buvo sukūręs elektros vėjinį generatorių, kuliamąją mašiną. Sklypai naujų namų statybai pradėti išskirti apie 1960 metus.XIX a. pradžioje Tauragei buvo lemta įeiti į Europos istoriją. 1807 m. birželio 14 d. prancūzams laimėjus mūšį Prūsijoje Rusija panoro paliaubų, tačiau Prancūzija siūlė pasirašyti sutartį su Rusija kaip su sąjungininke. Caras Aleksandras I derybas su prancūzais nutarė kontroliuoti pats, todėl iš Šiaulių persikėlė į Tauragę. Mūriniai Tauragės dvaro rūmai turėjo 8 kambarius, tikėtina, kad juose ir apsistojo caras. 1807 m. birželio 22 d. Aleksandras I su svita iš Šiaulių išvyko į Tauragę. Caras patarėjais pasiėmė kariškius Aleksandrą Beklešovą, Andriejų Budbergą, Liveną, Tolstojų. Birželio 23 d. caras Tauragėje jau patvirtino vieno mėnesio paliaubų su prancūzais susitarimą, o kitą dieną persikėlė į Prūsijos miestelį Piktupėnus. Birželio 25 d. ties Tilže ant Nemune iš laivelių įrengto plausto įvyko Aleksandro I ir Napoleono susitikimas. Nuo tos dienos caras su savo patarėjais persikėlė į Tilžę. Vyko sudėtinga diplomatinė kova. Pagaliau liepos 7 d. Tilžėje buvo pasirašyta Rusijos ir Prancūzijos taikos sutartis. Liepos 9 d. caras per Tauragę ir Šiaulius išvyko į Peterburgą.Kantoratas1911 m. gegužės 1 d. į Tauragę kunigauti atvyko Augustas Vymeris (1869–1942). Gausi Vymerių šeima apsigyveno Tauragės evangelikų liuteronų klebonijoje. Kunigas, visuomenės veikėjas A.Vymeris 1919 m. įkūrė Lietuvos evangelikų liuteronų konsistoriją, iki 1925 m. buvo jos viceprezidentas.Pirmaisiais nepriklausomybės metais krašte steigėsi mokyklos, kurioms trūko mokytojų. A.Vymeris ėmė rūpintis naujų mokytojų paruošimu. 1919 m. kreipėsi į Pradžios mokyklų departamentą dėl mokytojų kursų steigimo Tauragėje. 1920 m. organizavo pusės metų, 1922 m. – metinius mokytojų kursus evangelikų liuteronų mokykloms. Pirmuosius kursus lankė 33 klausytojai, o metinius – 44. Iš šių klausytojų pusė buvo iš Klaipėdos krašto, ten labiausiai ir trūko mokytojų. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Tauragėje įsteigta mokytojų seminarija. Tada „Trimitas“ rašė, kad praneša gerą žinią – Tauragėje bus įsteigta mokytojų seminarija.Po Pirmojo pasaulinio karo sugriautoje Tauragėje trūko patalpų, tad būsimos Tauragės mokytojų seminarijos pradžia, mokytojų kursai, veikė kantorato pastate Majorato gatvėje. Pastatas pastatytas 1918 m. (šiandien Laisvės g. 50A).Mokytojų seminarijos kūrimas sietinas ne tik A.Vymerio, o ir su Jono Vilkaičio (1888–1975) vardu. Pedagogas, visuomenės veikėjas J.Vilkaitis į Tauragę atvyko 1920 m., 1920–1924 metais buvo Tauragės burmistras, 1922 m. vadovavo metiniams mokymo kursams.ParodosŠiandien Laisvės g. 15 sodyba niekuo neišsiskiria, bet prieš penkias dešimtis metų visi tauragiškiai, o vėliau ir atvykusieji žinojo šią sodybą. Ten gyveno liaudies meistrai Elena ir šiandienos Tauragės garbės pilietis Antanas Bagdonai. Šis namas atrodė kaip pasakų namelis, nedidelė sodybos teritorija sutvarkyta, apsodinta gėlynais, o visa tai pagyvindavo veikiantis fontanas.Pirmoji iš įspūdingų parodų surengta po atviru dangumi 1968 metais. Šioje personalinėje A.Bagdono parodoje buvo pateikta 120 kūrinių. Darbai buvo eksponuojami prie namo sienos, lentynėlėse, ant tvorų, rūtų darželyje, aplink fontaną… Paroda, veikusi daugiau kaip pusantro mėnesio, buvo skirta A.Bagdono keturiasdešimtmečiui ir kūrybinio darbo dešimtmečiui. Panašią parodą, tik antratiek gausesnę, surengė menininkai E. ir A.Bagdonai po dvejų metų.Po dvejų metų sodybos šeimininkui rajono valdžia paskyrė naują sklypą Vytauto gatvėje, kur buvo įrengta dar gražesnė sodyba.Muziejus Tautodailininkas, publicistas, muziejininkas, kraštotyrininkas Liudas Jančauskas gimė 1912 m. JAV. Po trejų metų tėvams sugrįžus į Lietuvą mokėsi Žemaičių Naumiesčio mokykloje, Tauragės gimnazijoje ir Tauragės komercinėje mokykloje. 1934 ir 1935 metais L.Jančauskas Tauragėje išleido vienkartinius laikraščius „Tauragės ekspresas“(3) ir „Tauragės žinios“. 1935–1937 metais jis tarnavo 7-ajame pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulke ir užsitarnavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį.Baigęs tarnybą, dirbo įvairiose tarnybose, tačiau jautrios meniškos sielos žmogus visą gyvenimą liko ištikimas kūrybai ir krašto praeičiai. Nuolat sistemingai kaupė kraštotyrinę medžiagą, dokumentus, leidinius, fotografavo. Prieš pusšimtį metų savo rinkinius pavadino „Archyvu“, o jau 1978 m. savo namo mansardoje įrengė asmeninį muziejėlį. Taip Laisvės gatvėje buvo įkurtas pirmasis muziejus. Jame buvo dirbama kaip priklauso muziejuje – registruojami, inventorizuojami ir aprašomi eksponatai, buvo atsiliepimų sąsiuvinis. Visada tviskėjo švara bei tvarka. Muziejaus įkūrėjas juo rūpinosi iki pat mirties, iki 1983 m. Po mirties keletą metų muziejų prižiūrėjo žmona, jai išsikėlus muziejus liko be priežiūros ir keliskart buvo apiplėštas. Susirūpinus kraštotyrininkams ekspozicija laikinai perkelta į Lauksargių mokyklos senąjį korpusą, o 1992 m. Juzefa Jančauskienė dalį eksponatų padovanojo „Santakos“ muziejui.Šiandien L.Jančausko muziejaus palikimo, arba, kaip sakydavo pats jo kūrėjas – muziejinių eksponatų ekspozicijos, dalį galima išvysti „Santakos“ muziejuje. L.Jančauskas, būdamas kūrybingos sielos žmogus, ieškodavo grožio aplinkoje. Buvo gražiai sutvarkęs savo sodybą (buv. J.Gagarino g. 66), dalyvaudavo liaudies meistrų parodose. Jo darbu „Vištytė ir gaidelis“ galime grožėtis 1979 m. kurtame „Skulptūrų ansamblyje“ prie Vasaros estrados.TiltasKaip prisimena vyresnieji jovariškiai, geležinkelio tiltas per Jūrą anksčiau buvęs medinis. Juo kaimo gyventojai eidavę į kitą Jūros upę, ten šienaudavę, laikę gyvulius. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiai atsitraukdami tiltą susprogdino. Apie 1950 metus rusai pradėję naujo tilto statybą. Ten nuolat stovėjusi rusų kareivių sargyba. Civiliams gyventojams nebuvo leidžiama tiltu vaikščioti. Šiandien vėl jovariškiai laisvai žingsniuoja tiltu į kitą Jūros pusę.1940 m. sovietinė kariuomenė, įtvirtindama gretimą pasienio ruožą su Vokietija, atkreipė dėmesį, kad patogus Jūros upės lankas, platus slėnis ir gretimas labai svarbus tarptautinio geležinkelio mazgo tiltas per Jūros upę – tinkamas įtvirtinti. Neatsitiktinai šioje mažoje miesto teritorijoje pagal upės reljefą buvo pastatyta gynybinė sistema. Ši Molotovo gynybinė sistema tiesiog nesuveikė ne dėl jos neužbaigtumo, o dėl jos panaudojimo neaiškumo. Prasidėjus karo veiksmams vokiečiai į Tauragę kėlėsi per geležinkelio tiltą, apšaudydami miestą, žygiavo pro Jovarus.Po 1961 m. Jurijaus Gagarino skrydžio į kosmosą Laisvės gatvė pervardinta į J.Gagarino gatvę, o 1989 m. gatvei sugrąžintas senasis Laisvės gatvės pavadinimas.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą