Žmonės pasensta, kai nustoja žaisti

Praėjusią savaitę Mažonų kultūros namai taip aidėjo nuo juoko, kad ne vienas praeivis pamanė, jog čia vyksta koks humoro grupių konkursas! Juoko pliūpsnių mechanizmą virtuoziškai valdė aktorius Andrius Žebrauskas, vedęs mokymus „Improvizacijos bendruomeniškoje aplinkoje“, surengtus pagal Tauragės vietos veiklos grupės (VVG) įgyvendinamą projektą.
Sakoma, kad žmonės nustoja žaisti, kai pasensta. Iš tikrųjų jie pasensta, kai nustoja žaisti – Bernardą Šou citavo A.Žebrauskas. Balio salos gyventojų išmintis byloja, jog vaikai gimsta dievais ir palaipsniui suaugdami tampa žmonėmis. Iki trejų metų vaikas yra instinktyvus, intuityvus ir emocionalus: džiaugdamasis šūkauja, liūdėdamas verkia, pyktį išreiškia jo nevaldydamas, juda ar šoka negalvodamas, kaip atrodo – aiškino lektorius. Palaipsniui, tramdydami jo emocijas, tėvai, darželis, mokykla daro vaiką „kultūringu“. Mažyliui liepiama neverkti, nelakstyti, nedaryti to ir ano, gąsdinant pasekmėmis: „pargriūsi, pargriausi, sugadinsi…“. Nebūk pasiruošęs! A.Žebrauskas aiškino, kaip improvizacijos pratimų pagalba ugdomas sugebėjimas būti čia ir dabar, gebėjimas matyti, girdėti, taip pat būti matomam ir girdimam, išplečiamas išraiškos priemonių diapazonas, bendravime įsisavinamas perdavimo ir priėmimo principas.Pasak lektoriaus, vienas iš pagrindinių improvizacijos principų – „nebūk pasiruošęs!“. Improvizacija – tai kūryba ir atlikimas tuo pat metu, pavyzdžiui, jeigu iš pradžių nutiesi vamzdį, o po to paleidi vandenį – tai ne improvizacija. Improvizacija – kai tiesi vamzdyną ir leidi vandenį vienu metu – šmaikštavo A.Žebrauskas.Iš pradžių mokymų dalyviams nepavyko nesiruošti, net atrodė, jog tai neįmanoma. Visus kankino ta pati baimė – apsijuokti viešai. A.Žebrauskas apibendrino auditorijos baimę mažinančias priemones: pripažinti, kad nesi tobulas ir turi teisę klysti; susimovus pripažinti, kad susimovei; apsijuokus pirmam iš savęs pasijuokti; išlikti geros nuotaikos. Dalyviai patikrino – tai tikrai veikia! Kaukės ir emocinė mankšta Gyvenime tas pats žmogus priverstas prisiimti daugybę vaidmenų: dukros, anūkės, vadovo, mamos, sutuoktinio, kaimyno ir kt…. Pasak aktoriaus, svarbu nesusitapatinti su „kauke“, atskirti asmenybę nuo „kaukės“ arba išplėsti „kaukių“ arsenalą ir jas tinkamai naudoti. Svarbiausias tikslas – būti be kaukės.Improvizacijų partneriai porose pakaitomis vaidino įvairius personažus. Gavęs „kaukę“, dalyvis turėdavo tapti ja ir pasakoti apie save iš jos pozicijų, suteikdamas savo personažui žmogaus pojūčius, prisiminimus ir fantazijas. Dalyviai išbandė įvairias neįprastas psichofizines būsenas, išplėtė savo išraiškos priemonių arsenalą. Įsijautus į vaidmenis atsipalaidavo kūrybinė vaizduotė, atslūgo varginusi įtampa. Visi stebėjosi, kad iš tiesų gyvenimas daug paprastesnis nei mes jį padarome. Šokiai, dainos, estrada A.Žebrauskas dosniai dalinosi tiek gyvenimo, tiek šokio filosofija, stebindamas ne tik žiniomis, bet ir savo kūno plastika. Mokymų dalyviai išbandė „muzikinę bangą“, nuo ramios melodijos pamažu pakylant į trankią „išsikratymo“ fazę, iš kurios leistasi į lengvą, linksmą ir galiausiai – meditacinę muziką. Vienintelis lektoriaus reikalavimas – šokti laisvai, vaikiškai, be iš anksto išmoktų žingsnelių – improvizuoti, atmetant sąvokas „teisinga/neteisinga“, „gerai/blogai“, kol liks tik skirtingai judantys įvairūs žmonės. Dar vienas rimtas mokymų dalyvių išmėginimas – improvizuotas dainavimas.Mokymų pradžioje buvę susikaustę ir pilni baimių dalyviai įgavo pasitikėjimo savimi, patyrė kūrybos ir bendrumo džiaugsmą, besijuokdami gavo ir smūgines vitamino C dozes. Naudodami pagrindines išraiškos priemones visi atsipalaidavo, tapo neabejotinai kūrybiškesni ir išraiškingesni, pažino vieni kitus, atsikratė baimės apsijuokti. Bendravimas tapo daug paprastesnis, atviresnis ir šiltesnis – toks, koks iš tiesų ir turėtų būti.