Margučio trapume – amžių išmintis

Šv. Velykų etnografinio simbolio – margučio – istorija tokia pat ilga, kaip ir žmonijos kelias. Žmonėms, akmens amžiuje gyvenusiems vidutinėse geografinėse platumose, paukštis atnešdavo pavasarį, o kartu ir išsigelbėjimą nuo šalčio ir bado. Todėl jis laikytas genties geradariu; buvo sudievintas. Kiaušinis būdavo dažomas raudonai kaip kraujas ir ugnis. O svarbiausia, pažymimas paukščio pėdele – deivės ženklu. Lietuviai, margindami velykinį kiaušinį, pirmiausia padalija jį kokio nors ornamento juosta pusiau. Dažnai ji susideda iš paukščio pėdelių. Tai begalinė juosta, einanti ir einanti aplinkui: juk pavasaris su paukščiais sugrįžta kasmet. Tautodailininkė Jadvyga Urbutienė, unikalių išskutinėtų margučių pintinę neseniai padovanojusi Tauragės krašto muziejui, sako tų reikšmių ir prasmių nelabai paisanti – tiesiog kurianti taip, kaip širdis liepia.
Tradiciškai, bet savotiškaiDabar kiaušiniai marginami kuo įdomiau: kas dekupažuoja, kas apmezga ar klijuoja lipdukus. Anksčiau dominavo trys kiaušinių marginimo būdai: batika (kai kiaušinis aprišamas svogūno lukštais, žolėmis ar lapeliais ir nudažomas), viena spalva nudažyto kiaušinio išskutinėjimas ir kiaušinio išrašymas karštu vašku. Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.J.Urbutienę liaudies meno gerbėjai labiau pažįsta kaip nuostabių staltiesių mezgėją, tačiau ji sako margučius pamėgusi nuo vaikystės. Iš buvusio Skaudvilės rajono, Snieguoniškės kaimo, kilusi Jadvyga pasakojo, kad jos mama kaišinius margindaro vašku, o tėvelis ir senelis skutinėdavo.– Ypač gražiai skutinėdavo tėvelis… – prisimena J.Urbutienė.Vašku ji irgi rašo, tačiau skutinėti, sako, išeina kur kas geriau.Raštai margutyje išskutinėjami smailiu aštriu daiktu – titnago, stiklo šukele, peilio kampu, adata, skustuvu. Jadvygai darbo įrankių – plonų aštrių peiliukų – paruošia vyras.Numatytas raštas skutamas iki kiaušinio paviršiuje pasirodys baltos spalvos piešinys. Norint gauti spalvotą raštą, tamsiai dažyti ir išskutinėti kiaušiniai dar merkiami į norimos spalvos dažus.Jadvyga sako, kad margučių skutinėjimas jai – tikras malonumas, atsipalaidavimas, teigiamos emocijos. Nors ir reikalaujantis nemažai pastangų, susikaupimo, šis darbas teikia ir nemažai džiaugsmo. Moteris sako nenusimenanti net tada, kai kas nors neišeina, pavyzdžiui, porą valandų skutinėtas margutis ima ir suskyla:– Suvalgau ir toliau dirbu…Tačiau, pasak Jadvygos, pikta, kai iš 20 parduotuvėje pirktų kiaušinių verdant sveikų lieka tik 2… Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie buvo dovanojami svečiams ir artimiesiems, ypač vaikams. Margučiais buvo keičiamasi, jie buvo daužomi, ritinėjami.J.Urbutienė kasmet prieš Velykas sako nusiperkanti apie 100 kiaušinių. Savo margintų kiaušinių nepardavinėja – visus išdovanoja.Spalvos – iš gamtosAnksčiau margučių marginimui būdavo naudojami įvairūs augaliniai dažai ir išgaunamos įvairiausios spalvos: svogūnų lukštais – rusva, skroblo žieve, beržo vantos lapais – gelsvai žalia, ramunėlėmis, alksnio žirginiais – geltona, šieno pakratais, rugiagėlėmis – melsva, bruknių lapais, dilgėlėmis, rugių želmenimis – žalsva. Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių – šviesesnės, vyrauja raudona ir violetinė, dzūkai mėgo pilkesnes spalvas. Žemaitijoje skutinėjama retai, dažniausi jų raštų motyvai – saulutės, vėlyvesni – rūtos ir eglutės motyvai. J.Urbutienė pasakoja kiaušinius dažanti tekstiliniais dažais, nes jie ryškesni, tik rudą spalvą išgaunanti svogūnų lukštais.Populiariausias motyvas – ratasĮvairių tautų mitai pasakoja, kaip iš stebuklingo paukščio kiaušinio išriedėjo pasaulis. Romėnai sakydavo „Ab ovo“ – viskas iš kiaušinio. Garsiajame suomių epe „Kalevaloje“ dainuojama, kaip iš anties kiaušinio susikūrė pasaulis. Panašiai apie pasaulio atsiradimą pasakoja šiaurės Lietuvoje užrašyta sakmė. Ką supratęs apie pasaulio, gamtos virsmus, žmogus visados stengdavosi perduoti ateinančioms kartoms. Kol neturėjo rašto, tai galėjo padaryti tik įvairiomis meno formomis. Taigi pirmykštis menas pirmiausia skirtas informacijai perteikti. Kiekvienas simbolis, ženklas kitados buvo prasmingas.Įvairiausių raštų margučiuose vartojama daug. Bene dažniausiai sutinkamas ir pats populiariausias motyvas – apskritimas, ratas. Pasak etnologų, tai saulės ir kitų dangaus šviesulių ženklas, kartais virstantis gėlės žiedeliu, amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Dažnas ir kryžius – horizontalios kryžmos (žemė) ir vertikalios (dangus) jungtis. Svastika – tai judantis kryžius: judėjimo, ugnies, perkūno ženklas. Įvairios spiralės (žalčiukai) – energijos, gyvybingumo evoliucijos ženklas. Kvadratas – tai žemės pastovumo, stabilumo ženklas. Įvairūs trikampiai – smaigaliu į viršų ir žemyn – vyriško ir moteriško pradų simboliai. Ir, žinoma, gyvybės medis – nuo paprasčiausio trišakėlio iki augalo puode, kur puodas vaizduoja žemę, o medžio viršūnė – dangų.Nelengva iššifruoti, ką turėjo galvoje žmogus, išbrėžęs pirmąjį ženklą ant aukojimui skirto kiaušinio. Viena tikra, kad tai jam tuo metu buvo svarbiausia. Pakartoję vašku ar peiliuko rėžiu šį simbolį, tarsi prisiliečiame prie tolimojo laiko, sustingusio ties tautos istorijos ištakomis, tarsi nutiesiame tiltą per kartų kartas ir šimtmečius.