Jonas Sabutis: „Edgaras – tikras kovotojas, kuriam dar viskas prieš akis“

Užgniaužę kvapą tauragiškiai stebėjo savo kraštiečio, graikų ir romėnų imtynininko Edgaro Venckaičio olimpines kovas (svorio kategorijoje iki 66 kg). Šešioliktfinalyje įveikęs dukart Afrikos čempioną 24-erių metų alžyrietį Mohamedą Serirą, o aštuntfinalyje – 2009 metų Azijos čempioną 26-erių metų kazachą Darchaną Bajachmetovą, ketvirtfinalyje 26-erių metų atletas turėjo pripažinti praėjusių metų pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojo,  XXX vasaros olimpinių žaidynių čempionu tapusio 23-ejų metų Pietų Korėjos atstovo Kim Hyeonwoo pranašumą. Po šios nesėkmės tauragiškis dar turėjo šansų pasidabinti bronzos medaliu, tačiau paguodos varžybose teko nusileisti pasaulio čempionato prizininkui kubiečiui Pedro Isaacas Mulensas Herrera. Tarp devyniolikos atletų likęs septintas, Edgaras nebuvo patenkintas savo pasirodymu. O kaipgi jo kovas bei ryžtą, viešai išlietą apmaudą po pralaimėjimų vertina pirmasis treneris Jonas Sabutis?
 – Kaip vertinate savo buvusio auklėtinio Edgaro Venkaičio pasirodymą 2012 metų Londono olimpiadoje? Ko tikėjotės prieš jai prasidedant?– Vertinu puikiai. Ko tikėtasi, tai ir nutiko. Edgaras Lietuvoje konkurentų tiesiog neturi – šešis kartus iš eilės tapo mūsų šalies čempionu. Iki tol aukščiausias pasiekimas – sidabro medalis 2002 metų Europos jaunių čempionate. Daugelis jam Londone pranašavo 5–10 vietą, Lietuvos imtynių federacija netgi kabino ant kaklo medalį. Ir pats atletas prieš Olimpiadą sakėsi atiduosiąs visas jėgas. Aš tikiu, kad išspaudė viską, ką galėjo. Patys matėte, su kokiu noru nugalėti jis žengė ant kilimo, kaip nervinosi po pralaimėjimų. Geriausiai sekasi tiems, kurie važiuoja į Olimpiadą pirmą kartą – tokie atletai būna pilni motyvacijos, kupini azarto. Netgi atliktas tyrimas, teigiantis, kad sportininkai už laimėtą medalį šiandien sutiktų paaukoti gyvybę po 5 metų. Edgarui viskas dar prieš akis. Ir pats jis teigė nenuleisiantis rankų ir dirbsiąs daug, kad kuo geriau pasirodytų po ketverių metų. Imtynininkai sužiba, kai jiems sukanka trisdešimt. Gaila, kai kuris jų pasirenka baigti karjerą anksčiau, nesulaukęs paties piko.– Pats imtynininkas negalėjo suprasti, kodėl nepasisekė įgyvendinti svajonės – pasipuošti olimpiniu medaliu: „Net nežinau, ko pritrūko: gal laimės, o gal kažkur nepakankamai dirbau, ir Dievas nubaudė“. Kodėl, Jūsų nuomone, po pirmųjų gražių pergalių sekė du pralaimėjimai? – Edgaras – tikras darbininkas, besitreniruojantis net po tris kartus per dieną. Tikrai ne įdėto darbo jam pritrūko. Daug kas priklauso nuo sėkmės ir savijautos varžybų rytą – kokia koja išlipai iš lovos, koks tavo nusiteikimas. Šios sporto šakos turnyras vyksta tik dieną – nėra kada pailsėti: ryte prasideda, vakare jau žinomas čempionas. Niekas, kaip kitose sporto šakose, neduoda dienos poilsio. Nežinau, kodėl taip yra, gal viskas atsiremia į finansus. Todėl labai svarbu, kaip sugebi atstatyti jėgas po pirmųjų kovų. Nors konkurentai buvo lygiaverčiai ir kovota pagirtinai, Edgaras, manau, šiek tiek „perdegė“. Taip jau nutinka. Tikėjausi, kad čempionu taps Pekino olimpinių žaidynių čempionas, prancūzas Steeve Guenot. Kartu su šiuo varžovu po Bulgarijoje vykusios atrankos turnyro Egdaras ir iškovojo kelialapį į Londono olimpiadą: tuomet nieko nelemiančioje finalinėje kovoje tauragiškis pralaimėjo Steeve tik po trečiojo kėlinuko. Iš pietų korėjiečio aukso medalio nelabai tikėjausi, tačiau jis pasirodė esąs labai greitas. Manau, nevisiškai buvo atlikti namų darbai – neišanalizuotas varžovas. Tikrai buvo galima jį įveikti.– Kiek laiko treniravote Edgarą? Nuo pat pradžių jautėte, kad jis – būsimasis olimpietis?– Ant imtynių kilimo šį imtynininką dar pradinėse klasėse atvedė brolis Valdemaras. Šaltose salėse kartu praleidome 4–5 metus. Edgaras iš karto išsiskyrė savo darbštumu. Dešimtį kilometrų atmindavo dviračiu į treniruotes. Tokių kovotojų, nebijančių atakuoti, – vienetai. Prieš keletą metų jis išsinarino šlaunikaulį, kas nebūdinga šios sporto šakos atstovams. Medikai prognozavo karjeros pabaigą, tačiau Edgaras jau po pusmečio grįžo ant kilimo. Ištvermės ir valios jam tikrai galima pavydėti. Visuomet prisiminsiu savo tris olimpiečius – 2004 metų Atėnų vasaros žaidynėse dalyvavo auklėtinis Svajūnas Adomaitis, 2008 metais Pekine – Valdemaras Venckaitis, šiemet – Edgaras. Pastarasis pasiekė daugiausiai – vietą stipriausiųjų dešimtuke. Ne vienas daugiau už jį pasiekęs imtynininkas, Pasaulio bei Europos čempionatų prizininkas, netgi nepateko į Londono olimpiadą. Patikėkite, sunku rasti perliukų provincijoje. Vyksta talentų emigracija. Neįmanoma kiekvienam olimpiniam ciklui išugdyti po olimpietį. Džiaugiuosi, kad Tauragė turi jų ne vieną. Štai dabartinis imtynių rinktinės treneris Ruslanas Vartanovas netgi buvo mano priešininkas kovojant ant kilimo. O dabar konkurentui atidaviau geriausią savo auklėtinį (juokiasi). Taip jau yra – iš Tauragės sportininko į olimpiadą neišveši.– Po pralaimėjimų, patirtų antradienį Londone, Edgaras viešai liejo apmaudą, atrodė susikrimtęs, prisipažino išvakarėse neužmigęs ir netgi teigė, jog geriau būtų miręs ant kilimo nei du kartus nurijęs tą karčią pralaimėjimo piliulę. Ar jis visuomet buvo toks emocionalus?– Įtampa daro savo. Boksininkas Aleksandras Kazakevičius svorio kategorijoje iki 74 kg iškovojo bronzą, tad Edgaras nenorėjo atsilikti, be to, troško parodyti, kad Lietuvos imtynių mokykla yra gera, tačiau dėl viso to, manau, šiek tiek „perdegė“. Tai vadinama psichologiniu nusiteikimu. Lietuvoje nėra sporto psichologo, galinčio nuolat bendrauti su imtynininkais. Girdėjau, vienas lyg baigė doktorantūrą, tačiau ėmėsi dirbti su dailiosios lyties sportininkėmis. Pasikartosiu, varžovai lygūs, visi žino vienas kito pajėgumus, nes tenka susidurti Pasaulio bei Europos čempionatuose, visi nori laimėti, tad viską lemia tik psichologija. Pavyzdžiui, jo brolis Valdemaras yra kur kas ramesnis. Beje, Venckaičių šeimoje auga 10 atžalų, iš kurių šeši – vaikinai. Visi jie užsiima imtynėmis. Ateityje sužibėti turėtų ir šešiolikmetis Darius Venckaitis, rudenį jis išvyksta į Olimpinį centrą. Gražios šeimos tradicijos.