Teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė: spektaklius reikia žiūrėti ir jausti širdimi

Dvidešimt metų žmogaus gyvenime yra daug. Du dešimtmečiai įgyja dar didesnį svorį, kai kalbame apie gražią tradiciją. Lapkričio 3-ąją dieną Tauragės kultūros rūmuose vyks jau 20-asis mėgėjų teatrų festivalis „Kvartetas 2012“. Iki jubiliejinio festivalio nueitas ilgas kelias. Koks buvo tas kelias, kur jo pradžia? – klausiame festivalio sumanytojos ir puoselėtojos, asociacijos „Mažoji scena“ įkūrėjos režisierės Genovaitės Urmonaitės.
– Prieš du dešimtmečius gyvendama teatre ir teatru galvojau, kad Tauragė neturi jokio išskirtinio festivalio. Man norėjosi parodyti savo nuostabius artistus Lietuvos žmonėms, norėjosi salėje matyti laimingus žiūrovų veidus, norėjosi, kad į tolimiausius respublikos kampelius grįžę svečiai pasakytų – prasmingai gyvename, – apie respublikinio mėgėjų teatrų festivalio ištakas pasakoja jo sumanytoja G.Urmonaitė.Kai šviesios atminties režisierius Antanas Naraškevičius pareiškė, kad išeina iš teatro, ji liko viena. Tuo metu Tauragėje nebuvo jokio ilgalaikio festivalio. Už paramą ji dėkinga tuometinei Kultūros namų direktorei Irenai Sliusarskytei, Violetai Sugintienei, Margaritai Paukštaitienei, Jonui Liorančui.Tauragės liaudies teatras per savo gyvavimo metus dalyvavo daugelyje festivalių, konkursų, švenčių. Pasak režisierės, tai nepamirštamos akimirkos, laimės pojūtis scenoje, spektaklių žiūrėjimas, patirties įgijimas, naujos pažintys ir, žinoma, kiekvieno savaip išgyventi įspūdžiai, įspūdžiai, įspūdžiai…Kodėl „Kvartetas“?– Skaičių „keturi“ galima labai ilgai interpretuoti: keturi Krylovo pasakėčios artistai, privalantys „susigroti“; keturi metų laikai; keturi pasaulio kraštai; keturios stichijos – viskam savas laikas… Galų gale – dukart du yra keturi! Taip turi būti, – šypsodamasi argumentuoja festivalio pavadinimo pasirinkimą G.Urmonaitė. – Matykime laiką, fiksuokime perliukus. Tokius, kaip festivalio „Kvartetas“ visuma it tautos kultūros istorijos liudijimas, kaip spektaklio mizanscena, aktoriaus žvilgsnis, žiūrovo emocija. Ir kūrėjo – kaip asmens – šviesa.Kas yra teatras?Kas gi tas teatras, koks jo magiškos traukos veikimo mechanizmas, jei vien tik skaitant senus režisierės G.Urmonaitės kvietimus į festivalį galugerklyje kažkas netikėtai virpteli? Jos žodžiai sujaudina, sukelia norą tapti išties geresniu…– Tie, kurie alsuoja kūrybos ritmu, visada darys pasaulį skaidresnį, – dalinosi mintimis režisierė prieš gerą dešimtmetį. – Teatras… Tai visada kažkas tarp sapno ir realybės. Iškilmingi žodžiai ir judesiai rampos šviesoje, tolumoje šviečianti viltis, kad viskas turės būti gerai, noras pajusti amžiną gyvenimo geismą, noras patirti tai, kas dar nepatirta ir nežinoma… Teatras – mūsų kultūros ir civilizacijos žmogiškumo biografija, – režisierė rašė kvietime į festivalį „Kvartetas 1995“, linkėdama gerumo ir šviesos.– Spektaklius reikia žiūrėti, matyti ir jausti širdimi. Nes iš scenos, kaip visada ir būna teatre, sklinda šiluma, – jaukia šiluma dvelkia ir 2000 m. režisierės kvietimas į teatrų kvartetą.Kodėl žmogus pasirenka teatrą? O gal teatras pasirenka žmogų? Atsakymo įžvalgą randu G.Urmonaitės 2001 m. kvietime į 9-ąjį festivalį:– Gi mes, teatro puoselėtojai, tikimės dangaus. Antraip, ko tada verta rampos šviesa?! Kiekvienas festivalis savitas, kaip ir žmogus: viename karaliauja Meilė, į kitą pasišaukiamas Juokas.– Nes Juokdarys nuo senų laikų buvo juokų krėtėjas karalių bei didikų rūmuose. O mes – ar ne Karaliai?! Ir ar ne Juokdariai?! – nuoširdžiai linkėdama išminties ir sąmojaus teatro artistams ir žiūrovams kvietime rašė režisierė.– Menas negimsta be meilės. Kaip ir neišgyventų be žiūrovų meilės jam, – įsitikinusi G.Urmonaitė.Teatras – tai namai– Teatras nėra tavo kabinetas, tai – namai, – užsidegusi aiškina režisierė. – Mūsų kartos režisieriai nesakydavo „einu į darbą“, „einu į kultūros namus“, sakydavo „einu į teatrą“. Man teatras asocijuojasi su namais. Iš darbo galima išeiti, bet iš namų… išneš su karstu.– Ach, tos susipynusios meno žmonių šventinės, darbo ir dar kitokios dienos! O ar jų būna laisvų? Ar gali pabėgti nuo kūrybos, nuo savo minčių, ar esi laisvas?! – retoriškai klausia Genovaitė.– Niekada iš teatro nedarau politikos – spektakliai skirti visų partinių ar religinių įsitikinimų žmonėms. Negalėčiau su teatru dirbti biudžetinėje įstaigoje – menininkui reikalinga laisvė, o ne laiko tarpas nuo aštuntos iki septynioliktos valandos. Tikrasis darbas dažniausiai kaip tik prasideda po septynioliktos valandos, – kūrybinio darbo ypatumus vardina G.Urmonaitė.Tarsi atimtas kūdikisG.Urmonaitė pasakoja, kad jos „kūdikėlis“ – Respublikinis mėgėjų teatrų festivalis „Kvartetas“ – iš jos buvo atimtas ir net penkerius metus jį „augino“ svetimi. Augino be meilės, tarsi kokį pavainikį…  Vėliau „Kvartetas“ buvo sugrąžintas jo teisėtai kūrėjai. Įsivaizduoti, kiek į jį įdedama širdies, kūrybinių paieškų ir lėšų gali tik tas, kuris pats yra prie to prisilietęs.– Galima sakyti, kad daugiausia jėgų atima finansavimo paieška, – dalinasi festivalio organizavimo „virtuvės“ kasdienybe jos šefė Genovaitė. – Kita vertus, verslininkai totaliai manimi tiki ir pasitiki. Jie tikriausiai galvoja, kad aš esu trenkta. Yra daug keistų žmonių, tik vieni tai slepia, kiti – ne. Toks ir skirtumas, – atviraudama kvatojasi moteris. – Teatras nėra tik spektaklis, tai viso kolektyvo gyvenimo būdas. Rugsėjo mėnesį suvaidinti septyni spektakliai, kiekvienas uždirbtas centas buvo atidedamas į „Teatrų kvarteto“ fondą.  „Mažosios scenos“ režisierė atvira žmonėms ir pasauliui. Vasarą „Mažosios scenos“ trupė viešėjo svetingoje Gruzijoje, o ateinančiame 20-ajame respublikiniame mėgėjų teatrų festivalyje patys laukia garbingo svečio – profesoriaus Gulo Ananiašvili iš Gruzijos.Rytojus – „perpetuum mobile“Tuoj bus trisdešimt ketveri metai, kai iš Pakruojo kilusi G.Urmonaitė gyvena Tauragėje. Visa jos šeima ją palaiko ir prisideda prie teatro puoselėjimo. Kokią gi gyvenimo kainą reikia sumokėti žmogui, gyvenančiam kūryba?– „Aš nieko neėmiau, už viską sumokėjau širdies krauju“, – cituodama Salomėją Nėrį ir tai pritaikydama savo gyvenimui, liūdnai šypsosi režisierė.Keturiasdešimtmečio proga teatro kolektyvas režisierei padovanojo dviratį.– Taip juo ir važinėju jau penkiolika metų, – kvatoja Genovaitė. – Dviratis – tai judėjimas, „perpetuum mobile“ – toks mano paminklas. Po festivalio kartu su savo „Mažosios scenos“ kolektyvu išskrendu į Londoną, kur vaidinsime „Viskas apie moteris“, mes nuolat judame.Ateikite ir įsitikinsiteĮ šį festivalį įdėta be galo daug darbo, todėl karščiausia režisierės svajonė – kad susirinktų daug žiūrovų. Juk festivalis organizuojamas tikrai ne dėl pliuso, ne dėl ataskaitos, netgi ne dėl pramogos. Jis skirtas žiūrovui ir rengiamas tik dėl žiūrovo…Kiekvienas festivalis sklidinas staigmenų: viename jų grojo Panevėžio saksofonininkų kvartetas, kitame – Muzikos mokyklos mokytojų styginis kvartetas, dar kitame dainavo „Žvaigždžių kvartetas“… Netgi pats šventinio vakaro vedimas būdavo kaip mini spektaklis.Kuo ypatingas šiemetinis festivalis? Kaip atrodo knyga, kurioje telpa ištisi gyvenimai? Džiazas ir akordeonas – ar tai dera? Ateikite į renginį ankstėliau ir įsitikinkite patys – prieš renginį gros vienas geriausių Lietuvos akordeonininkų Žygimantas Laurinavičius. Atsakymus į daugelį klausimų „Kvartete“ jūs rasite patys.– Linkiu visiems švelnaus Teatro Paukštės plunksnos prisilietimo, – kukliai ir svajingai linki festivalio sumanytoja G.Urmonaitė. – Tegu Tauragėje nusileidusi Teatro Paukštė sušildo visų širdis, nuramina, sutaiko, atleidžia… Ir tegul visiems norisi būti geresniems negu esame.