Mirtis, kurios galėjo nebūti

„Beprasmė mirtis; išėjo per anksti; mirtis, kurios galėjo nebūti“ – šiuos žodžius girdime bene kasdien. Prieš ligą, mirtį esame bejėgiai. Ir kiek benardytume tamsiais tuneliais, ieškodami išsigelbėjimo, neišvysime taip laukiamos šviesos. Šviesos visomis prasmėmis. Kiek daugiau nei prieš savaitę netekau mylimo brolio. Gyvenu nelaimės nuotaikomis, nesvarbu, kad neverkiu bet kam ant peties, bendrauju su žmonėmis, šypsausi. Gyvenimas nestovi vietoje, taip jau surėdė gamta, ir žinau, kad mirtis – natūralus reiškinys. Tačiau brolio netekties istorija norėčiau pasidalinti su kitais. Būsiu labai laiminga, jei bent vienas vyras susimąstys apie tai, ką noriu pasakyti.
 Jaunas, gabus, paklusnus vaikisBrolis Vitalijus mokėsi ir gyveno Tauragėje. Mokslai sekėsi puikiai, domėjosi technika, labai daug skaitė – knygas ryte rijo. Tačiau šachmatai buvo jo didžioji aistra. Namuose net buvo organizuojami turnyrai, nes visi šeimos nariai mėgo šį žaidimą. Ne vienerius metus buvo Tauragės šachmatininkų rinktinėje. Pamečiui su tėčiu yra gavę miesto pereinamąją geriausio šachmatininko taurę, liko vos keli žingsniai iki sporto meistro vardo, kol netapo… meilės tremtiniu. Bet apie viską iš eilės.Sovietmečiu, dar besimokant mokykloje, kariniame komisariate būdavo nusprendžiama, kur tarnaus vaikinai, kai jiems sueis 18 metų. Kadangi Vitalijaus sveikata buvo itin gera, jį ,,užrašė“ tarnauti povandeniniame laive. Tai sužinojusi mama labai išsigando, nes buvo prisiklausiusi visokiausių negerų kalbų apie tarnybą povandeniniuose laivuose. Nejuokais pabūgo, kad sūneliui nukris vešlūs garbanoti plaukai, antakiai, blakstienos… Baigusį vidurinę mokyklą sūnų mama įkalbėjo stoti į jūreivystės mokyklą, nes ten mokantis, kiek vėlgi buvo prisiklausiusi mūsų mama, neimdavo į kariuomenę. Paklusnus vaikis sutiko. Baigęs Jūreivystės mokyklą trims metams buvo paskirtas atlikti praktiką Nachodkoje (Rusija), netoli Vladivostoko. Ten jį greitai ,,supakavo“ karšto būdo rusaitė. Netrukus ją vedė, apsigyveno Vladivostoke, dirbo jūreiviu.Be jūros trūko oroVitalijus dažnai sakydavo, kad krante jis gali pabūti mėnesį, du, o po to jam ima trūkti oro – jūra jį labai traukė. Be to, ir uždarbis buvo geras, o šaldytuvų mechaniko darbas – malonus.Ėjo metai. Jūreiviu jis dirbo per 30 metų, labai bijojo to laiko, kai jį išleis į pensiją, nes jūra jam buvo, regis, pirmieji namai.Mama kasdien grauždavo save, kad įkalbėjo sūnų stoti į jūreivystės mokyklą, nes nebematė vaiko, apsigyvenusio kitame pasaulio gale.Ilgai ir sunkiai sirgo mama, tačiau ir prieš mirtį neužmiršo savo poelgio. Mirė prieš trejus metus kovo 16 dieną. Šių metų kovo 16-ąją, tik dviem valandomis vėliau, mirė 52 metų sūnus Vitalijus.Nesirūpino savo sveikataPrieš kiekvieną reisą reikėjo tikrintis sveikatą. Tik pradėjęs plaukioti, Vitalijus buvo paklusnus – lankėsi pas gydytojus, tačiau metams bėgant prieš reisą sveikatos pažymėjimus… pirkdavo. Sužinojęs apie siaubingą ligą suprato, kad elgėsi netinkamai, tačiau jau buvo vėlu.Kartą reiso metu pajuto kažką negero žemiau juosmens, tačiau laivo medikai negalėjo ištirti Vitalijaus sveikatos būklės. Teko laukti metus, kol baigėsi reisas ir grįžo į krantą. Tada jau ryžosi nueiti pas medikus, kurie, atlikę tyrimus, pripažino jam greitai progresuojantį ketvirtosios stadijos prostatos vėžį, skyrė pirmąją invalidumo grupę. Niekada gyvenime rimčiau nesirgęs vyras, ir staiga – tokia klastinga liga… Tačiau, nepaisant to, visai nesuprantamais būdais jis vėl išplaukė į jūrą. Tiesa, su gausybe vaistų. Grįžo. Ir buvo įkalintas namuose.Dar jūroje, prieš grįžtant, liga tiesiog įsisiautėjo. Namuose intensyviai gydėsi, ligoninėje ištvėrė chemoterapijos seansą. Antrajam kursui gydytojai nebesiryžo, nes metastazės pradėjo ardyti stuburą, kaulus, kepenis, inkstus, kitus organus, viena akimi apako, visiškai sutriko klausa. Nebeliko gražiųjų plaukų, antakių, blakstienų, nebežibėjo žydros akys, veide buvo galima matyti liūdesį, o iš lūpų beliko tik siauras siūlelis…Šių metų kovo 16 dieną Vitalijus mirė. Žmonės sako, kad mama iš aukščiau jį sąmoningai pasiėmė, kad jis nebekęstų skausmų. O jis iš tiesų labai kentėjo. Kentėjo ir vyriškai tylėjo.MoralasDėl abejingumo savo sveikatai paliko Vitalijus šioje žemėje gedėti mylimą ir mylinčią žmoną, sūnų Arvydą, dukrą Eliną, anūkus Algimantą (a. a. tėčio vardas) ir Vidmantą, mane, artimuosius, draugus, bičiulius.Jaunas vyras dar galėjo tęsti savo misiją žemėje, džiaugtis viskuo. Netrūko jam nieko, jį džiugino vaikai, anūkai, kurie dar ilgai nesupras, kodėl senelis taip greitai paliko juos. O senelis, tėtis, vyras, brolis pasitraukė iš pasaulio, palikdamas tik savo nuotraukas, prisiminimus ir verkiančias artimųjų širdis.Jei būtų artimieji žinoję, kad Vitalijus pirko sveikatos pažymėjimus prieš eidamas į reisą, jį surištą būtų atidavę į medikų rankas.Pavyzdžių, kai vyrai nesitikrina sveikatos, labai daug. O juk niekas tavimi nepasirūpins, jei nepasirūpinsi pats.Taip ir norisi kreiptis į visus vyrus: tausokite save, būkite visaverčiai šeimos gynėjai, globėjai, maitintojai. Neleiskite, kad jus ėstų baisios ligos, nekankinkite mylinčių žmonių…Mano vienintelis brolis ilsisi toliau nei už 10 tūkstančių kilometrų. Verkia mano širdis. Su Vitalijumi pastaruosius metus technologijos amžiaus stebuklų pagalba beveik kiekvieną rytą pasisveikindavau. Dabar jau brolis, kad ir sunkiai rinkdamas žodžius, nebeištars:– Kas naujo, sesute?