Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Ne vieno praeivio, keliaujančio Hipodromo gatve, akys užkliūva už pievoje nuošaliau kabančio mediniais kuolais sutvirtinto tinklo. Gudresni atpažįsta, kad toks tinklas skirtas paukščiams gaudyti. Smalsuoliai netrunka paberti klausimų žurnalistams. Kas Tauragėje gaudo paukščius? Ar taip galima daryti? Ar paukščiams tai nekenkia?
„Tauragės kurjerio“ žurnalistei besisukiojant su fotoaparatu aplink tinklą, kitoje gatvės pusėje iš kiemo išnyra vyriškis. Paukščių gaudytojas? Tiksliau, jų žieduotojas. Pažadėjęs pateikti įdomių faktų, pakviečia užeiti vidun. Ant stalo išrikiuoja dokumentus, paukščių rūšims atpažinti skirtus leidinius ir krūvą metalinių žiedelių – tokia amunicija reikalinga paukščiams žieduoti.
– Anksčiau žieduodavau tik jauniklius, kuriuos rasdavau lizduose ir inkiluose. Šiemet iš Švedijos įsigijau šį tinklą, nes norisi ir migruojančių paukščių sužieduoti kuo daugiau, – atskleidė tauragiškis Artūras Katkus, kuriam paukščių žiedavimas – hobis, trunkantis jau 30 metų.
Vyras pasakojo, kad didžiausias darbymetis jo laukia rudenį – rugsėjo, spalio mėnesiais, nes tuomet intensyviausia paukščių migracija. Pasak A.Katkaus, šiemet tinklu pavyko pričiupti apie 140 plunksnuotųjų. Kita statistika dar įspūdingesnė – sezono metu jam į rankas pakliūva apie 400 paukščių, o visą veiklos laikotarpį pažymi skaičius, sparčiai artėjantis prie 20 tūkst. Anot pašnekovo, paskutinis laimikis, šiemet įkritęs į tinklo kišenėlę, buvo storasnapis svilikas, mėgstantis įsisukti į vyšnių medžius, tačiau besigardžiuojantis ne uogų minkštimu, o skambiai aižantis jų kauliukus.
– Sviliką sužiedavau lapkričio 22 dieną. Visi paukščių duomenys surašyti į knygą, o metų pabaigoje siunčiami į Lietuvos paukščių žiedavimo centrą, – kalbėjo A.Katkus, vartydamas nuo pavadinimų ir skaičių raibuliuojančius lapus.
Zylės, varnėnai, gandrai. Tokie paukščiai įprasti mūsų akims ir šių daugiausia pavyksta Artūrui sužieduoti. Anot vyro, buvo pasitaikę progų iš arčiau susipažinti su keliais paukšteliais, kuriais dažniausiai tik knygos puslapiuose galima pasidžiaugti. Tačiau kartais labiausiai nustebina ne jų kilmė, o keliavimo istorijos.
– Kartą teko sužieduoti juodąjį strazdą. Pagavau jį kovo mėnesį Papušynės kaime, o tų pačių metų spalį gavau pranešimą, kad jis rastas Didžiojoje Britanijoje, patekęs į katino nagus. Kelias, kurį jis nuskrido, – apie 1800 kilometrų, – stebėdamasis pasakojo vyras.
Pasak A.Katkaus, daugumą paukščių jis atpažįsta ne tik iš išvaizdos, bet ir iš balso ar net skrydžio ypatybių. Yra tokių, kurių kilmę padeda nustatyti plunksnų skaičiavimas ant sparno. Kartais tenka užmesti akį ir į knygas. Pašnekovas prisipažino, kad paukščių žiedavimas – brangus malonumas ne tik piniginiu, bet ir laiko atžvilgiu. Jo teigimu, gaudymo tinklas, kurio užtenka tik vienam sezonui, kainuoja apie 150 litų. Nuolat reikia papildyti ir žiedų atsargas. O pačiame sezono įkarštyje esą vos spėji suktis – pavasarį tenka važinėti po girininkijas ieškant jauniklių, rudenį į tinklą vienas po kito įkliūva traukiantieji į šiltuosius kraštus. A.Katkus juokauja, kad paukščių žiedavimas – vien nuostoliai, bet viską atperka azartas suteikti kuo daugiau „tapatybės kortelių“ giesmininkams, o kiek vėliau sužinoti, kur jie nuskrido.
– Noriu paprašyti žmonių, kad radę gyvą ar negyvą žieduotą paukščiuką praneštų apie jį respublikiniam Paukščių žiedavimo centrui. Daugelis net nesusimąsto, kad kažkam tai labai svarbu, o mums, žieduotojams, rūpi kiekvieno sparnuočio likimas, įdomu sužinoti paukščio skrydžio koordinates, gyvenimo trukmę ir visas kitas aplinkybes, – tikino A.Katkus.
