Kiek dar ateities kartų perims mūsų nervingumą?

Žinote, kad didžioji dalis jūsų darbingumo šiandien priklauso nuo to, kas vakar jums namuose „gadino nervus“? Jau porą savaičių piktinamės visais vaikų neprižiūrinčiais tėvais, kad nuo to piktinimosi jau pradedam pavargti. Taip ir norisi kam nors įkrėsti „beržinės košės“. Juokauju, žinoma. Bet pripažinkim, juk ne vienam buvo kilęs noras užtvoti kuriam iš vaiką mušusių tėvų?
Va tą momentą mus ir pagavo tas nesustojantis smurto ratas. Praėjusią savaitę kalbėjau bent su keletu žmonių, kurie mielai būtų pliaukštelėję mano aprašytai moteriai, kurios sugyventinis talžė jos nė dvejų metukų neturintį vaikelį, o motina tai matydama tylėjo.„Ji gi – mama! Kodėl ji neužstojo vaiko? Net jei ir bijojo vyro, betgi tai jos vaikas“, – stebėjosi viena pažįstama.„Na ir gerai, jei atims vaiką ir ji jo nebeatgaus“, – sakė kita.Tačiau buvo ir tokių, kurie norėjo padėti.„Padėkite tai šeimai, kodėl visi ją kaltina, gi tai merginai vos 21-eri“, – manęs maldavo vienas skaitytojas.„Nežinau, kaip jai padėti. Jei ji pati nesikabina į gyvenimą. Galiu jai suteikti gyvenamąjį būstą, bet ar tokia jauna sugebės juo pasirūpinti?“ – kalbėjo moteriai norinti padėti verslininkė.Ir tik po keleto minučių diskusijų priėjome išvadą, kad viskas po laiko: vaikas atimtas, mama neturi socialinių įgūdžių ir neaišku, ar ja apskritai galima pasitikėti.Tuo metu vaiką praradusi moteris greičiausiai gaminosi vakarienę su savo nėščia seserimi, laukė iš darbo grįžtančių brolių ir motinos. Visi susispies apie kišeninės virtuvės stalą ir eis nakvoti į kitą kambarį, visi penki. Šeima neilgai džiaugėsi, kai viena jos narių buvo išsikrausčiusi gyventi su TUO sugyventiniu, kuris viską sugadino – mušė vaiką, kažkas paskundė, vaikų teisės atėmė, pora susipyko, sesuo grįžo ir dabar vėl visi turi gyventi susigrūdę.– Jau ketvirta karta, kai šioje šeimoje dedasi tokie dalykai, – apie problemas su vaikais minimoje šeimoje nuomonę pareiškė seniūnė.Pasak jos, aprašomai šeimai visuomet reikėjo socialinių darbuotojų priežiūros. Tik jau dabar tie vaikai užaugę ir… muša savo vaikus.Ketvirta karta. Taigi skaičiuojant atgal, ko gero, pirmoji karta gyveno Smetonos laikais? Jau dabar matau, kaip skaitantieji ima piktintis VISŲ laikų valdžia, kurios sprendimai lemia mūsų gyvenimo kokybę. Toks jausmas, kad valdžios rankose yra kibirėlis su pinigais ir didžioji dauguma šalies gyventojų yra tie, kuriems iš to kibirėlio neužtenka normaliam gyvenimui. Bet kas valdžiai įdavė tą kibirėlį? Ir apskritai, KODĖL kartais kai kuriems šauna į galvą DAUGIAU skirti SAU?  Juk tokią matome politiką – politikieriai semia iš kibirėlio ir nuolat – nagais „į save“? IŠ KUR jie tokie atsirado?Taigi mes, moterys, pagimdėme. Mamos. Ir išmokėme juos statyti save aukščiau kitų arba nutylėjome, kai kas nors juos statė žemiau savęs. Niekino ar mušė. Niekas negimė blogas. Nuolat mušamas išmoksta gintis, nuolat alkstantis išmoka lipti per galvas, negerbiamas atbunka kitų jausmams.Žinoma, sakysite, kodėl tada tokios jaunos ir nepatyrusios gimdo vaikus? Na, „kromelio neuždarysim“ ir sekso neuždrausim. Bet nuo mažens būsimoms gimdyvėms privalome skiepyti pagarbą gyvybei, pagarbą kaimynui, kuris nebeldžia šluota, kai naktį tarškini bliūdus, pagarbą nepažįstamam žmogui, kuris atidavė išaugtus drabužėlius vaikui, pagarbą darbdaviui, kuris suteikia galimybę uždirbti, pagarbą darbuotojui, kuris didžiąją savo dienos dalį pašvenčia darbovietei, ne šeimai… Laikas padėti kuokas – mamutų medžioklė baigėsi. Gyvename XXI amžiuje, kai bent po darbo galime suteikti sau galimybę nesinervinti ir skirti švelnaus dėmesio savo gimdytojams ir vaikams.