Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Mobiliąja laiškininke dirbanti Vilma Odminienė kasdien nuvažiuoja per 100 km, kad kiekvieną prenumeratorių pasiektų spauda ir laiškai. Kartą per mėnesį – ir pensijos. Karantinas laiškininkų darbą kiek pakoregavo, bet jauna trijų vaikų mama ir toliau kasdien sėda į automobilį – juk jei ne ji, tuomet kažkas kitas vis tiek turės atlikti šį nelengvą darbą.
Jaunos mamos darbas Lietuvos pašte prasidėjo dar tada, kai laiškininkai galėjo pareigas atlikti nuosavais automobiliais. Tuomet ir jai teko dirbti nuosavu automobiliu. Tačiau pasikeitus situacijai Vilmai Odminienei buvo pasiūlyta tapti mobiliąja laiškininke, savo automobilio naudoti nebereikėjo.
Tačiau džiaugtis teko neilgai – vos pasibaigus žiemai buvo paskelbtas karantinas ir reikėjo pratintis prie visai kitokių darbo sąlygų. Jos netgi pavojingos – laiškininkei kasdien tenka aplankyti daugybę žmonių. Kartais kontakto išvengiama, o kartais be jo apsieiti tiesiog neįmanoma.
– Yra kaimuose visokių žmonių. Kai kurie juokiasi iš pandemijos, mano, kad čia nesąmonė. Ypač kai pasakai, kad negali užeiti į namus atiduoti pensijos, priimti prenumeratos. Žmonės tik numoja ranka ir kviečia vidun. Ypač vyresni, kurie įpratę, kad laiškininkas užeina į namus ir prisėdęs prie stalo užrašo prenumeratą, suskaičiuoja pinigus atiduodamas pensiją, – pasakojo Vilma.
Moteris į darbą vyksta aprūpinta būtiniausiomis priemonėmis – apsaugine kauke, guminėmis pirštinėmis, automobilyje visada turi dezinfekcinio skysčio. Rankos nuo jo sausėja, bet saugumas svarbiau – tvirtino pašnekovė.
– Sykį atėjo moteris prie vartų laikraščio pasiimti. Bet staiga sudvejojo ir paklausė, ar nupurškiame spaudą dezinfekciniu skysčiu. To nedarome, tad skaitytoja paprašė palikti laikraštį pašto dėžutėje ir sakė pasiims po poros valandų, kai bent kiek išsivėdins. Visgi tikrai ne visi taip rūpinasi saugumu. Kaukes kaimuose nešioja tik vienas kitas žmogus, – ką mato, važinėdama po kaimus, pasakojo laiškininkė.
Vilma teigė, kad nemažai sumaišties įnešė atšauktas reikalavimas pasirašyti, atsiimant registruotą siuntą. Šiuo metu, jei tik siunta ar registruotas laiškas telpa į pašto dėžutę, laiškininkai turi teisę siuntą palikti joje. Tai patinka tikrai ne visiems.
– Tai labai nustebino moterį, kuriai turėjau perduoti teisminį dokumentą. Reikia šaknelę nuplėšti, o prie manęs ji atėjo be kaukės. Paklausiau, gal nežino, kad reikia ją dėvėti, o ji atšovė, kad namuose nėra įpareigota tą daryti. Kartą kitu adresu nešiau laišką iš policijos ir palikau, kaip mums nurodyta, pašto dėžutėje. Man jį žmonės grąžino, sakydami, kad nepasirašė ir siuntos nepriims, – kalbėjo kone visą darbo dieną automobilyje praleidžianti Vilma.
Turbūt sudėtingiausia šioje situacijoje pensininkams. Kai kuriems jų pensijas vis dar neša laiškininkai. Kiekvienam buvo įprasta laiškininką pakviesti vidun, pasodinti prie stalo, kur galima ir dokumentus pasirašyti, ir pinigus suskaičiuoti. Tačiau šiomis dienomis procedūra tapo sudėtingesnė. Vilma pasakojo, kad dabar tenka pinigus skaičiuoti lauke, juos sudėti į voką, atspausdinti čekį, kurį pensiją perskaičiavęs žmogus grąžina voke. Vokas vėliau išmetamas.
– Mes turime prašyti pensininkų išeiti į lauką, kad atsiimtų pensiją. Vieniems tai atrodo nesąmonė, o kai kam tiesiog sunku vaikščioti. Užtrunka, kol sunkiai paeinantis žmogus ateina iki automobilio, – apie kaimo žmonių problemas pasakojo Lietuvos pašto darbuotoja.
Šios laiškininkės kasdienė kelionė prasideda Tauragėje, Purienų gatvėje. Toliau tęsiasi per Papušynę, Šakvietį, Vaitimėnus. Paskutinė stotelė – Lomiai. Prireikia užsukti ir į nuošalius vienkiemius.
– Tenka ir kilometrą pėsčiomis eiti, nes kelio arba išvis nėra, arba jis neišvažiuojamas. Bet planšetiniuose kompiuteriuose turime geras navigacijas. Sykį pagal navigaciją ir ėjau, kitaip sodybos niekaip nebūčiau radusi. Prašiau žmonių, kad pašto dėžutę pakabintų prie pagrindinio kelio, bet kategoriškai nesutinka – baiminasi, kad ją kas nors suniokos. O būtent atokiose vietovėse ir yra daugiausiai prenumeratorių. Šiems žmonėms laikraščiai ir žurnalai – ryšys su pasauliu, – sako Vilma.
Pašnekovė atvira – mama atkakliai prašė jos neiti į darbą, imti nedarbingumą. Juk namuose laukia trys vaikai. Bet Vilma ryžtinga ir atsakinga – jei ne ji, tuomet kažkas kitas turės atlikti šį darbą. Todėl ji ir toliau kas rytą sėda į tarnybinį automobilį ir važiuoja.
