Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Vakar Lietuva minėjo Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Būtent tądien pasibeldėme į svečius pas žurnalistę Jovitą Strikaitienę. „Jau tikrai man tiek dėmesio nereikia, aš toks nereikšmingas žmogus“, – sako Jovita, daugybę metų plušėjusi Tauragės žiniasklaidos arimuose, mačiusi jos aukso amžių, nuopuolius, stebėjusi sovietinės propagandos užkulisius ir įsitikinusi, kad svarbiausia tikro žurnalisto savybė – švari sąžinė. Daug papasakojo, tačiau prašė ne viską rašyti, nes paskelbus tiesą, kurią ji žino, net ir dabar kai kas nukentėtų ar bent jau pasijustų nejaukiai. Kokia buvo Tauragės žiniasklaida sovietų valdžios metais, kokia ji, Jovitos akimis, yra šiandien?
Jovitos Strikaitienės darbo kambaryje prisėdame per saugų atstumą. Ji – prie rašomojo stalo, aš už gerų 2 metrų. Tokios rekomendacijos, nieko nepadarysi. Jovita sako, kad ir su mylimais anūkais dabar, per koronaviruso pandemiją, nesusitinka – atvažiavę į kiemą jie pamojuoja per langą močiutei, o per Motinos dieną gėlių puokštę rado užkištą už buto durų rankenos.
– Jovita, standartinis klausimas – kaip jūs jaučiatės šiandien tokioj ne visai paprastoj mums visiems situacijoj? – klausiu kolegės.
– Keisčiausia, kad visai gerai. Šiaip sako, kad žmogus, išėjęs į pensiją, puola į depresiją ir neturi kuo užsiimti. O man atvirkščiai – trūksta laiko. Labai daug laiko skiriu sau, nuo to niekur nepabėgsi, amžius. Per dieną padarau dvi mankštas, kasdien einu pasivaikščioti, turiu treniruoklį-dviratį (vieną jau suvažinėjau, – juokiasi), plušu sode, bendrauju su vaikais, anūkais, draugais, kaimynais, namų ruoša irgi atima laiko. Daug knygų skaitau, tiesiog beviltiškai daug skaitau. Anksčiau knygas rinkdavausi, o dabar einu prie jų aklai. Aklas knygų rinkimasis turi didžiulės racijos – perskaičiau tokių keistų knygų, turkų, brazilų literatūros, kurios anksčiau į rankas būčiau neėmusi. Patikėkite, tai veža. Žinot, už ką labiausiai keikiu koronavirusą? Kad bibliotekas uždarė. Be bibliotekų gyvenimas neįmanomas.
– Pirkti knygas šiais laikais prabanga ne tik pensininkui?
– Per brangu ir nebėra prasmės. Be to, knygoms reikia nemažai vietos. Dukra Jurga per karantiną atvežė man didžiulį maišą knygų. Tai jo dar nebaigiau. Jos knygos dar kitokios – apie dailę, filosofinės. Kaip manote, kokia yra pati geriausia įstaiga pasaulyje?
– Tai reiktų suprasti, kad biblioteka.
– Taip. Ten tau duoda tai, ko nori, ir net pinigų neprašo.
– Tai koronavirusas jums ne toks ir baisus, kai turite maišą knygų?
– Man tai visai ne. Man labai gaila jaunų žmonių, kad jie praranda darbus, kad negali laisvai bendrauti. O aš jaučiu tik vienintelį nepatogumą – kad reikia nešioti kaukę. Bet ką padarysi, prisiuvau kaukių ir sau, ir draugams. Ir vis dėlto manau, kad Lietuva susitvarkė su šia sudėtinga situacija. Ne tik valdžios tai nuopelnas, žmonių taip pat. Bet kad šiandien lyg ir viskas gerai, dar nieko nereiškia. Mes nežinom, ar rytoj nebus protrūkio. Baisiausia ir yra nežinomybė, o ne pati mus užklupusi bėda. Žmonėms reikia žinios, o jos dar nėra.
– Žinią neša žiniasklaida. Tačiau žmonės kaltina žurnalistus, kad šie juos gąsdina, pateikia netikslias žinias, kad meluoja.
– Kito kelio nėra. Fronto linijoje labai tikslių žinių niekada nebus. Žinot, kaip pasakysiu, jei niekas nebūtų mūsų gąsdinę, padėtis šiandien būtų gerokai blogesnė. Žinoma, informaciją reikia mokėti atsirinkti. Ne veltui sako, kad klausytis žinių apie koronavirusą negalima ilgiau nei 20 minučių per dieną.
– Ar jums gyvenime yra tekę patirti panašų masinį sukrėtimą? Turbūt yra, juk jūs – pokario vaikas.
– Teko. Kai baigėsi karas, man buvo ketveri. Viską puikiai prisimenu. Kaip šiandien matau degančią kaimyno sodybą, girdžiu, kaip šaudo. Pamenu, bėgu pas kaimynus, išgirstu šūvį ir krentu ant pievos. Mama galvoja, kad užmušė, o aš atsikeliu ir toliau bėgu. Aš kilusi iš Klaipėdos krašto, karo pabaigoje ten buvo mėsmalė. Paklausite, ar tai buvo baisu? Ne. Vaikai labai lengvai viską pakelia, jie nepažįsta mirties baimės. Per lėktuvų antskrydį mama apglėbdavo mudu su broliu ir sakydavo – jei žūsim, tai visi kartu. Tada visai smagu atrodė – brolis, mama šalia. Jokios baimės.
– Mokyklą baigėte 1960-aisiais. Kodėl studijavote žurnalistiką? Tada jos apskritai nebuvo daug – apie tokį stebuklą, kaip televizija, žinojo vienas kitas, laikraščiai buvo pilni pompastikos sovietinei valdžiai.
– Turbūt svarbiausia priežastis – žinojau, kad niekada negalėsiu dirbti nuobodaus darbo. Taip, žiniasklaidos, kokią ją matome šiandien, tuomet nebuvo. Laikraščiai buvo prasti, kiek kokybiškesni buvo žurnalai. Be to, kaime laikraščiais klijuodavo sienas, tokia mada buvo. Mano pirmas susitikimas su laikraščiu ir buvo toks – skaičiau, kas parašyta ant sienos užklijuotame laikraštyje. Pamenu, pirmas mano perskaitytas straipsnis buvo apie Ameriką, toks labai neigiamas. Jau nuo 15 metų suvokiau, kad šalyje vyksta dvigubas gyvenimas. Tas, kuris tikras, kokį tu gyveni, su Kalėdom, Velykom, su baime, kad išveš į Sibirą, ir oficialus, kad tu turi tik dirbti ir tylėti. Bet tai neatbaidė manęs nuo žurnalistikos studijų.
– Sovietiniais metais reikėjo drąsos dirbti žurnalistu?
– Rajkomas mane kviesdavo ir kviesdavo pasiaiškinti. Esą už nepagrįstą kritiką. Iš prigimties aš bailė. Pagal zodiaką esu skorpionas, o į kampą užspeistas skorpionas arba žūsta, arba kovoja iki pergalės. Ne kartą buvau įvaryta į kampą ir pajutau, kad kovoti galima. Kovoti teko su kolūkio pirmininku, kuris suarė žmogaus kelią į jo sodybą, net lipti ant stogo, kad įrodyčiau tiesą. Bet kai kova pasibaigia, jauti didžiulį moralinį pasitenkinimą.
– Žurnalistui tai ir yra varomoji jėga?
– Ne tik tai. Svarbiausia žurnalisto varomoji jėga (nežinau, ar taip bėra) yra žmonių pasitikėjimas. Gera žurnalistika duoda patį nuostabiausią dalyką – kad tu gali ateiti į žmogaus namus ir beveik visi atveria tau širdį. Svarbu nesulaužyti pasitikėjimo. Ir jeigu pasiseka, tuomet būna be galo smagu. Iškovoti, kad merginai be kojų skirtų automobilį, kad neįgaliajam sugrąžintų atimtą pensiją. Yra tekę dėl panašių atvejų pakariauti. Žinoma, kartais tenka pralaimėti, tada jautiesi sugniuždytas. O kartais žurnalistai, ypač tarybiniais laikais, nesugebėdavo apsiginti.
Tuometinio Tauragės laikraščio redakcijos kolektyvas (apie 1978 metus) J.Strikaitienės asmeninio albumo nuotrauka
– Sovietiniais metais vienintelis tuomet Tauragėje ėjęs laikraštis buvo kontroliuojamas. Jūs nebijojote tiems kontrolieriams išsakyti savo pozicijos? Yra tekę pasiginčyti, įrodinėti savo tiesą?
– O!.. Mes n kartų biuro stalo gale sėdėjom. Mus kviesdavo, auklėdavo, atestuodavo. Tokiais atvejais pasijausdavau įvaryta į kampą, bet kai mane įvarydavo kampą, įvykdavo sprogimas. Tada galvodavau – bus kaip bus. Tokiais atvejais netylėdavome – atsikirtinėdavome jiems per asmeniškumus: žinodavome, kur kas plytas vežė, kur kas kitokios kokios naudos gaudavo. Ir tai padėdavo. Žinoma, dar blogiau buvo ne tiesioginis tardymas, o šnipai, kurie stebėjo mus ir skundė. Redaktoriaus pavaduotojas Bronislovas Jagminas už kritinį straipsnį apie komunistų partiją buvo net iš darbo atleistas. Bet jis nepasidavė, iki Vilniaus nuėjo. Jį grąžino į darbą. Aš buvau linčiuojama, kad mano šeimos narys gamykloje pasakoja visokius nepagarbius dalykus apie politinius veikėjus.
– Daugelio jūsų kolegų, senosios kartos žurnalistų, jau nebėra. Roberto Krapo, Juozo Gaižausko, Tado Meiželio, Bronislovo Jagmino, Vytauto Čiapo… Kokius juos prisimenate?
– Į Tauragę atvažiavau iš Šilutės 26-erių. Kad jūs žinotumėte, kokią radau nuostabią redakciją. Žurnalistinės patirties šiokios tokios turėjau, bet vis tiek žiopla. Žurnalistą galima labai greitai sužlugdyti – tik parodyk, kad jis žioplas. O jeigu jį vis pagirsi, jis tobulės. Man buvo džiugu, kad mane giria, kad pamoko, kad pataria. Jie buvo puikūs žmonės. Pirmiausia žmogiški. Šiandienos žmonės nežino, kaip tuomet buvo leidžiami laikraščiai. Leidyba buvo kažkoks siaubo filmas: rašai tušinuku ant popieriaus, neši mašininkei, ši atspausdina, bespausdindama pridaro klaidų, žurnalistas jas ištaiso, redaktorius tuomet leidžia atiduoti spaustuvei, linotipininkas renka po vieną raidelę, puslapius maketuodavo iš metalo eilučių. Kita problema – nuotraukos. Fotografas Benjaminas Pocius padarydavo nuotrauką, pats išryškindavo, o po to kas nors iš redakcijos aukojasi ir važiuoja į Sovetską (Tilžę), kur iš jų pagamindavo klišes. Po dviejų valandų atgal į Tauragę. Ypatingas buvo Atgimimo laikotarpis. Mums teko misija pirmiesiems pranešti svarbiausias naujienas. Ne visiems tai patiko. Tačiau tai buvo nesuvaldoma, nesustabdoma banga. Po garsiojo roko maršo buvau iškviesta pasiaiškinti, kodėl ten buvau, ir man buvo liepta parašyti straipsnį, kaip ten viskas buvo bjauru. Atsisakiau.
– Šiame kontekste Spaudos atgavimo diena įgauna labai svarbią prasmę. Spauda tapo laisva. Tačiau ar ji tikrai laisva?
– Šiandieninės ir sovietinės žiniasklaidos lyginti negalima, tai daryti būtų netgi nusikalstama. Po nepriklausomybės atkūrimo žmonės labiausiai pasitikėjo spauda. Deja, žiniasklaida šį pasitikėjimą šiandien prarado. Žiniasklaida nelabai gali būti visai laisva. Ji priklauso nuo reklamos užsakovų, paprastai kalbant, pinigų. Visiškai laisvos spaudos negali būti, jos laisvė sąlyginė. Žiniasklaida laisva tiek, kiek patys žurnalistai, redaktoriai sugeba, kiek išdrįsta pasakyti. O konkrečios žiniasklaidos priemonės drąsa priklauso nuo trijų dalykų – kiek profesionalūs žurnalistai joje dirba, nuo redaktoriaus ir nuo visos redakcijos atmosferos. Šiandienos žiniasklaidoje pasigendu gilumo ir didesnės atsakomybės. Ypač internetinėje žiniasklaidoje. Svarbiausia tikro žurnalisto savybė – sąžinė, sąžinė aukščiau visko.
– „Tauragės kurjeris“ nepublikuoja daug interviu, tačiau tikimės, kad mūsų leidinyje artimiausiu metu jų atsiras daugiau. Tegu šis klausimas interviu pabaigoje taps tradicinis. Jovita, ar jūs – laimingas žmogus?
– Kai apibendrinu savo gyvenimą, taip. Laimė nėra ištisinė būsena, laimė – tik kontrastas kažkam blogam. Jei žmogus turi stogą virš galvos, jei nekenčia skausmų, yra sveikas, jis privalo būti laimingas. O jeigu jis mano kitaip, jis – kvailas.
