Lauksargių geležinkelio stotis: belikę senbuviai

Raudonų plytų Lauksargių geležinkelio stotis dabar turbūt būtų labai apleista vieta, jei ne daugelį metų ten gyvenanti buvusi iešmininkė. Į kiemą užsukusias žurnalistes pasitiko lojantis sargas, snaudžiantys katinai ir didžiuliai puodai gausiai žydinčių petunijų.

Turbūt tiesą sako senoji karta, kai kalba apie senas sodybas – pastatas dar laikosi, kol jame nors kas nors gyvena. Senajame Lauksargių geležinkelio stoties raudonų plytų pastate šeimininkauja buvusi geležinkelio iešmininkė ir jos kaimynas, kurio žurnalistėms susitikti taip ir nepavyko. Didžiuliai arkiniai pastato langai, sunkios medinės dviejų sandėlių durys atrodo įspūdingai.

Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ dirbantis istorikas Darius Kiniulis pasakojo, kad šis pastatas – saugomas objektas, nors akivaizdu, kad lėšų jo priežiūrai vargiai skiriama. Istoriko teigimu, kituose geležinkelio stoties pastatuose buvo prižiūrėtojų butai, o pagrindiniame pastate – keleivių laukimo salė. Kadaise čia buvo paskutinė stotelė, tačiau 1915 metais bėgiai pratęsti pro Tauragę iki Radviliškio.

Mortos Mikutytės nuotrauka

Stoties pastate daugybę metų gyvena iešmininke dirbusi moteris, nepanorusi viešinti nei savo vardo, nei pavardės. Ji pasakojo dienas leidžianti viena, nes vaikai jau užauginti, o kaimynų aplink nėra – vieniems išmirus, naujakuriai nebuvo įleidžiami. Bent jau buvusios iešmininkės į gatvę neveja.

– Viena čia esu, net stogas važiuoja. Bet va, šuo mano loja, darželiai, gėlynai mano apsodinti. Dar vienas žmogelis gyvena namo kitame gale. Mums išsipirkti butų čia neleido, privatizavo tik kitus prie stoties esančius namus. Ten kiti žmonės gyvena. Darbo neturiu, bet moku nedidelę nuomą, dar malkų nusiperku ir gyvenu, – kasdienybės detalėmis dalijosi pašnekovė.

Moteris užaugino keturis vaikus, iš kurių trys gyvena Jungtinėje Karalystėje. Buvo nuvykusi jų aplankyti, tačiau darbo svetimoje šalyje ieškoti neketino.

– Ką aš užsienyje darysiu? Kalbos gi nemoku. Katinukų turiu, kas mano darželius prižiūrės? Kartais stresuoju dėl tokio gyvenimo, darbo nėra, bet pagalvoju, yra kam ir blogiau. Juk yra tokių, kurie nė valgyti neturi ko. Man nėra blogai – pašalpą gaunu, vaikai padeda. Negali girtis, bet puikius vaikus užauginau – visi rankas turi, negeria, nerūko. Numetė kažkas keturis kačiukus čia, tai sūnus padėjo pastatyti aptvarą ir auginu dabar. Negaliu išdalinti, anūkė iš Tauragės atvažiuoja, labai jais džiaugiasi. Ir užauginsiu, tegu peliauja, – džiaugėsi lauksargiškė.

Mortos Mikutytės nuotrauka

Pati buvusios stoties gyventoja taip pat naginga. Ne tik daržai apsodinti, bet ir nedidelė pavėsinė pastatyta. Kaip pašnekovė sako, neištaiginga, bet jau yra kur su vaikais išsikepti šašlykų ir ramiai pavasaroti.

Paprašyta prisiminti darbo dienas, lauksargiškė suskubo patikinti, kad iešmininkės darbas nebuvo sunkus. Sulaukus telefono skambučio, pranešdavusio apie artėjantį traukinį, tereikėdavę dviračiu numinti iki nurodytos vietos ir perkelti iešmus specialia rankena. O tada vėl būdavo galima grįžti prie savo ūkio darbų. Gyvendama ir dirbdama toje pačioje stotyje moteris sako viską spėdavusi pasidaryti. Tik dabar gan vienodos dienos bėga, kai kaime sunku rasti nors kokį darbą.