Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Sausį bus ketveri metai, kai Lauksargių seniūnijos vairą į savo rankas perėmė iš Baltrušaičių kilęs Mindaugas Giačas. Buvęs istorijos mokytojas kol kas į darbą važinėja iš Baltrušaičių. Parduoti savo rankomis statyto namo ir keltis arčiau vyras neketina. Žmona dirba Tauragėje, mažoji dukra lanko darželį, o vyresnėlė – Martyno Mažvydo progimnazijos antrokė. „Kokie tie atstumai Tauragėj. Vienas, du ir apvažiuoji visą rajoną“, – sako Lauksargių galva.
– Kas paskatino dirbti Lauksargiuose?
– Reikėjo naujų iššūkių. Pamačiau, kad paskelbtas konkursas seniūno vietai, ir nusprendžiau pabandyti. Esu dirbęs mero patarėju, žmonių problemas žinau. Dirbau mokykloje ir Batakiuose, ir Baltrušaičiuose, paskutiniu metu važinėjau į Žygaičius.
– Paprastai vietiniai nemėgsta atvykėlių. Nesulaukėte priekaištų?
– Visi norėtų valdžios iš savo kaimo. Bet tik iš pradžių. Vietinis seniūnas gal labiau kiekvieną gyventoją pažįsta. Man reikėjo prisijaukinti, įsigilinti, daug sužinoti ir pamatyti. Praėjus tiek metų jau skirtumo nebeliko. Bėdos – visur tos pačios.
– Kokios didžiausios?
– Keliai ir dar kartą keliai. Jų žvyravimas, greideriavimas, žolės pjovimas tiek Lauksargiuose, tiek kituose seniūnijos kaimuose. Ateina žiema, prasidės kelių valymo bėdos. Kaip ir namie, taip ir seniūnijoje – buitis kelia didžiausią galvos skausmą.
– Ar pats ūkio darbus mokate dirbti?
– Esu diplomuotas mūrininkas-betonuotojas. Per gyvenimą teko ir statybose dirbti, ir prie baldų. Ūkio darbai man ne problema. Pusę namo pats pasistačiau savo rankomis. Seniūnijos gyventojai ne kartą buvo atėję klausti patarimų renovuojant namus. Ką žinojau, padėjau. Dar kartais ir savo seniūnijos vyrus pamokau, jei ką blogai statybose daro.
– Gal yra kas įstrigę į atmintį iš pirmųjų darbo seniūnijoje dienų?
– Tik pradėjus dirbti kartu su socialinio darbo specialistėmis lankiausi rizikos šeimose. Tikriausiai nuskambės labai baisiai, bet aš net neįsivaizdavau, kaip žmonės gyvena. Mokykloje mokiau vaikus iš tokių šeimų. Dalis jų – labai gabūs ir talentingi, bet kai nuvažiavau ir pamačiau, kokiomis sąlygomis gyvena – sunku buvo tuo patikėti. Negaliu pamiršti to skurdo ir vaizdų. Kai kurių žmonių abejingumas, nenoras stengtis stebina iki šiol.
– Kas labiausiai džiugina jūsų kaime?
– Man labiausiai patinka Lauksargių architektūra. Įspūdinga stotis, graži bažnyčia. Stengiamės, kad kaimo centras kasmet keistųsi. Čia savaitgaliais dviračiais atvažiuoja pasižvalgyti tauragiškiai, sulaukiame daug vokiečių turistų, lankančių gimtas tėvų ir senelių vietas.
– Nors karantinas šalyje ir atšauktas, valstybė pusę metų bedarbiams mokės po 200 eurų. Jiems nereikės dirbti viešųjų darbų. Kas tvarkys Lauksargių aplinką rudenį?
– Visko gali būti, kad ir pats sėsiu prie traktoriuko vairo ir rinksiu lapus. Neliko kam dirbti viešuosius darbus, o tvarkytis vis tiek reikės. Jau vasarą seniūnijoje žolę pjoviau, kas bus rudenį – neaišku. Darbo nebijau. Kartu su darbininkais visai neseniai centre trinkeles klojom. Ir nieko, rankos nenukrito.
