Bokštelio sergėtojos vasaros prabėga 33 metrų aukštyje

Kai daugelis karštomis vasaros dienomis traukia prie ežero ar jūros, Zitai Baltrukonienei būna pats darbymetis. Saulei įkaitinus orą, ji kopia 33 metrus viršun į Šilinės girininkijos priešgaisrinį bokštelį, iš kur stebi aplinkinius miškus. Gali sakyti, gano debesis, tačiau pašnekovė dar atsimena išgąstį ir siaubą, kai rajono miškuose siautėjo padegėjas.

Kopia 4 minutes

Zita šių eilučių autorę pasitiko prie bokštelio laiptų. Moteris neslėpė džiaugsmo, kad tądien į bokštelį užsuko tik dėl interviu, mat neseniai praslinkę lietaus debesys Tauragėje sumažino miškų gaisringumo klasę ir budėti nebereikia. Maždaug 4 minutės kopimo laipteliais viršun ir patenkame į mažulytį kambarėlį su langais iš visų pusių. Vienoje pusėje stovi kėdė, kitoje – suolas su puodeliu, arbatinuku, buteliu vandens, pakanka vietos ir atsineštiems pietums pasidėti.

– Aš maža, o langai dėl saugumo truputį aukščiau įstatyti. Tai kai atsisėdu, matau tik debesis, vėjo siūbuojamame bokštelyje jaučiuosi kaip plaukdama laivu. Šiemet jau lygiai 10 metų, kai čia dirbu, – prisiminė pašnekovė. – Gyvenimo sąlygos mane čia atvedė. Dirbau prekyboje, tačiau savininkas uždarė savo parduotuves ir visi darbuotojai buvome atleisti. Gal du mėnesius „prastovėjau“ Darbo biržoje, kol pažįstama pasiūlė bandyti prašytis darbo čia, girininkijoje.

Prie pat Šilinės girininkijos, pasislėpęs už medžių, stovi lynų prilaikomas priešgaisrinis bokštelis. Mortos Mikutytės nuotrauka

Zita atvira, turint dvi dukras – vieną su negalia, o kitą studentę – jai buvo svarbi galimybė derinti darbą su namais ir kasdieniais rūpesčiais juose. Todėl nedvejojo, pasisiūlė dirbti priešgaisriniame bokštelyje. Vėliau su girininku pakalbėjo ir buvo sutarta dėl papildomo darbo – valyti girininkiją, pavėsines, nupjauti žolę aplink bokštelį. Taip Zitai Baltrukonienei atsirado jau ne sezoninė, o nuolatinio darbo vieta.

– Miške pabuvus išsivėdina smegenys. Bokštelyje sėdėti sunku. Geriau jau po mišką lakstyti, bet paskutines vasaros dienas reikėjo čia dirbti po 12 valandų, nes buvo labai sausa, paskelbta 4-ta miškų gaisringumo klasė. Tai budėjau nuo 9 valandos ryto iki 9 vakaro. Kiek čia gali daryti mankštą? Kiek tuos pritūpimus darysi? Ploto čia gal tik trys kvadratai, – šypsosi Tauragės miškus nuo gaisrų sauganti Zita.

Mena padegėjo sukeltus gaisrus

Reikia pripažinti – ilgėliau užsibūti bokštelyje prie aukščio nepratusiam žmogui sunku. Užsuptas vėjo blaškomoje viršūnėje jautiesi kaip didelių bangų daužomame laive. Ilgainiui jausmas ne pats maloniausias. Tačiau Z.Baltrukonienė tikina nebejaučianti nei supimo, nei pykinimo, pokalbio metu net ryžosi pasiūbuoti bokštą dar labiau – esą nieko čia baisaus.

Smalsu – o ką veikti visą dieną bokšte? Negi taip ir dairaisi pro langą į visas puses? Turėtų kamuoti siaubingas nuobodulys, ypač kai pašnekovė – aktyvi ir vietoje nenustygstanti moteris.

Vaizdas iš bokštelio. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Taip ir spoksau pro langą. Veiklos visokios prisigalvoju. Pirmą sezoną tai mezgiau. Mezgiau visą vasarą, šeimai tiek kojinių primezgiau, kad kitą sezoną į virbalus nė pažiūrėti nebegalėjau. Antrą sezoną griebiausi knygų. Skaičiau gal du sezonus, nusibodo. Tada atsinešiau į bokštelį kompiuterį. Kokį filmą pažiūrėdavau, muziką pasileisdavau – vis kažkas džiugino. Šiemet kiek sunkiau, dukra serga, guli ligoninėje, tai tenka suktis kaip voverei rate. Tačiau buvimas čia, bokšte, mane ramina, – atviravo bokštelio sergėtoja.

Tik nuobodus žiūrėjimas pro langą būna toli gražu ne visada. Žinoma, kai jokio dūmelio miške nematyti, gerai. Tačiau girininkijos priešgaisrinio bokštelio darbuotoja pamena vasarą, kai siautėjo Sakalinės miškų padegėjas. Tąkart streso buvo labai daug.

– Stresas buvo siaubingas. Nė minutės negalėjau atsitraukti nuo lango. Matydavau, jau kyla dūmas, pranešu apie jį ir jau matau kitoje vietoje dūmą kylant. Atrodė labai baisiai, buvo kraupu, tuomet bokšte buvau labai įsitempusi. Tai vieninteliai tokie baisūs metai. Šiemet per sezoną tik vieną gaisrą pastebėjau, netoli Juodežerio, – prisiminė tauragiškė.

Smalsuolių neįsileidžia

Kalbantis su Zita ausis pagavo neįprastai tariamus žodžius. Pašnekovė papasakojo, kad jos mama kilusi iš Dzūkijos, o Zita augo netoli Kryžkalnio.

– Buvau įstojusi į Šiaulių pedagoginį institutą mokytis fizikos-matematikos, tačiau nebaigiau. Mamai, kuri dirbo mokytoja, nieko nesakiusi parvažiavau namo. Vėliau įstojau mokytis į Klaipėdos barmenų mokyklą, o ją baigusi parkeliavau dirbti į Tauragę, – kaip gyvenimas atvedė į Tauragę, pasakojo Zita.

Zita Baltrukonienė. Mortos Mikutytės nuotrauka

Apie save nedaugžodžiaujanti moteris prisimena ir darbą tarybiniais metais, kai teko plušėti per dvi darbo vietas, kad pavyktų su dukromis išsilaikyti.

Jau atsisveikinant Z.Baltrukonienė prisiminė, kad anksčiau daug smalsuolių norėdavo patekti į bokštelį. Jaunesni sustoję apačioje šūkaudavo, prašydami įleisti vidun bent akies krašteliu dirstelti, kaip atrodo Tauragė ir jos miškai iš viršaus. Buvo laikas, kai ir mokytojai prašydavo įleisti po kelis mokinius apsižvalgyti. Tačiau laiptai statūs, daugybė medinių pakopų. Laikui bėgant jos pūva, tenka gerai žiūrėti, kur statai koją, o kuriai nors lentai pradėjus klibėti tuoj pat pranešti meistrui. Nuspręsta, kad tokios atsakomybės nereikia, tad daugiau pašaliniai asmenys į bokštelį neįleidžiami.

Su žurnaliste atsisveikinusi moteris tuoj sėdo į automobilį ir mostelėjusi išskubėjo tvarkyti girininkijos teritorijos. Nors dabar žmonės, Zitos teigimu, tvarkingesni, darbo užtenka.