Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Anądien klausiausi premjero atsakymo Seimui dėl už 4 kartus brangiau, nei tai darė Krašto apsaugos ministerija, Vyriausybės nupirktų COVID-19 greitųjų testų ir svarsčiau. Ne, ne apie korupciją. Ji tokia akivaizdi, kad nėra ko ir burnos aušinti.
Mąsčiau apie premjerą, kuris akivaizdžiai niršo, liejo tulžį ant jį pakvietusių Seimo narių moterų, vadino kritiką šūdmala, neatsakė į klausimus, ir negalėjau suprasti – kaip atsitinka, kad humoro jausmo lyg ir nestokojęs žmogus, užkeltas į valdžios Olimpą, ima ir praranda humoro jausmą?
Negi valdžia automatiškai atima gebėjimą šį tą nuleisti juokais, pačiam pasijuokti iš savęs?
Humoro jausmas protingam ir išsilavinusiam žmogui yra toks pat būtinas, kaip oras ir vanduo. Be humoro žmogus yra nelaimė sau ir savo artimui, tiesiog defektyvinis. Gal todėl ir mūsų visos valdžios tokios defektyvinės? O drauge ir labai neefektyvios, nevizionieriškos, tik po kojom žiūrinčios?
Žmogus, kuriam Dievas atima humoro jausmą, negali brėžti vizijų. Jis metasi į paranoją, tampa įtarus, visur kur įžvelgdamas susimokymą prieš jį, tai kokios ten vizijos, kai aplink tik priešai?
Bandau prisiminti, kas pasižymėjo humoro jausmu iš tų, kurie valdė šalį? Ar buvo bent vienas prezidentas ir premjeras, kuris gebėjo pasijuokti iš savęs? Nevaizdavo šikančio katino – taip apie rimtus ir pasikėlusius sakydavo mano Užpelkių kaime.
Į Karbauskį, Širinskienę, Kepenį, Verygą ir visą tą neva tai žalią ir neva tai valstiečių kamarilę pažiūrėjus per humoro rėtį, šventoriaus davatkos pasirodytų kaip humoristės iš „Dviračio šou“.
Bet ir visi iki vieno mūsų prezidentai ir premjerai – kaip Dievo mūkos. V.Landsbergis turi humoro jausmą. Kai kas gali sakyti, kad jis specifinis – sarkastiškas, kandus. Bet bandau prisiminti, ar, būdamas valdžioje, jis iš savęs bent kartą pasišaipė?
Iš premjerų, regis, tik Abišala ir kažkiek gal dar Lubys pripažino juoką. Bet abu valdė itin trumpai. Kubilius tikrai humoro jausmą turi, bet jam teko valdyti per tokias juodas krizes, kad, matyt, dar ilgai po to jį patį nuo humoro purtė.
Taip išeina, kad vienintelė I.Šimonytė gali skaldyti juokus. Tačiau ir vėl: tauta vietoj jos aiškiai pasirinko aukštą ir rimtą, o ne ją. Gali būti, kad ir mūsų rinkėjas nekerta juokų? Gal čia ir yra didžiausia valstybės bėda?
Į Karbauskį, Širinskienę, Kepenį, Verygą ir visą tą neva tai žalią ir neva tai valstiečių kamarilę pažiūrėjus per humoro rėtį, šventoriaus davatkos pasirodytų kaip humoristės iš „Dviračio šou“.
Esu įsitikinęs – čia man padės W.Gombrowicziaus žodžiai, prieš kokius 60 m. pasakyti apie lenkus, – kad dar „niekad jokiai tautai nereikėjo juoko taip, kaip mums šiandien“.
Kai nepalankios aplinkybės priverčia visiškai pakeisti savo vidų, juokas tampa vieninteliu mūsų ramsčiu. Juokas išvelka mus iš savęs pačių ir suteikia mūsų žmogiškumui galimybę išsilaikyti, kad ir kaip skaudžiai keistųsi mūsų apvalkalas.
Kai spalio 11-ąją eisite rinkti Seimo, gal nerinkite tų, kurie žada greitesnį rojų žemėje, nuo kurių liežuvio – tik patosas ir kaltinimai.
Jerunda tie pažadai. Svarbu, kad žmogus būtų. O kokį žmogų sodintumėte prie savo stalo? Tą, kuris tik pragaro liepsnomis svaidosi? Ar tą, su kuriuo nenuobodu, linksma? Tai, sakau, kol dar yra laiko, gal yra prasmės tikrinti, kuris iš jums kalnus žadančių mitruolių su humoru?
Juoktis galima iš visko, bet pirmiausia politikas turi mokėti pasijuokti iš savęs. Štai tokių ir reikia Lietuvai, nes humoro jausmas vargiai įmanomas be aštraus proto ir gero išsilavinimo.
Humoro jausmu apdovanotas išrinktasis jei ir nuvils, tai bent linksmai. Nemuilindamas akių. Tai gal laikas tikrinti politikus ne ugnimi, vandeniu ir varinėmis pinigų triūbomis, o juoku?
