„Jeigu šitaip, tai… visi išvažiuosim į Airiją“

Taip būtų galima perfrazuoti dabartinio Seimo Pirmininko Arūno Valinsko pamėgtą frazę. O pabaigą šiam sparnuotam posakiui padiktavo dabartinė šalies ūkininkų situacija. Tiksliau – vieno iš Šilalės rajono smulkiųjų pienininkystės ūkio vadovo Vaidoto Maciko pasakyti žodžiai: „Jeigu šaliai vadovaus tokie žmonės ir jeigu politika bei ekonomika nepasikeis, greitai visi ūkininkai galės išparduoti savo ūkius ir atostogauti. Arba vykti uždarbiauti į Airiją“. Kad ir kaip bebūtų gaila, šie jo žodžiai atspindi visų ūkininkų poziciją. Žmonės, iki šiol pasitikėję valstybe, jaučiasi esantys apgauti.
Regis, visai neseniai ūkininkai buvo raginami plėsti ūkius, didinti bandas, nebijoti imti paskolas iš bankų, pasitikėti Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. Žmonės, patikėję politikų, verslininkų bei bankininkų piešiama „rožine“ ateitimi, šiandien atsidūrė ties bankroto riba. O jeigu dar neatsidūrė, norom nenorom galvoja, kad rytoj gali bankrutuoti kaip ir kiti šį kelią pasirinkusieji. Blogiausia, jog mūsų šalyje nėra įstatymų, ginančių keblioje situacijoje atsidūrusį žemdirbį. Kitose valstybėse jie veikia. Todėl net jeigu, tarkime, ūkininkas neapskaičiavo savo galimybių ir jam  nepasisekė – ne bėda. Daugelyje šalių jis gali bankrutuoti kaip ir bet kuri įmonė. Deja, Lietuvoje ūkininkas yra fizinis asmuo, o ne juridinis vienetas. Tad apie įstatymais įteisintą bankrotą negali būti nė kalbos. Užtat, pradėjus kauptis skoloms, jo turtą kaipmat areštuoja antstolis. Ir negana to, kad išieško susikaupusį įsiskolinimą, bet dargi kėsinasi į visos šeimos ateitį. Mat, vadovaujantis mūsų šalies įstatymais, ūkininko skola niekur nedingsta, ji „eina“ iš kartos įkartą, t.y. net skolininkui mirus, nuostoliai ir toliau išieškomi iš jo sutuoktinio, vaikų. Nepaisant to, jog žmonės galbūt jau nebeturi stogo virš savo galvos – visą kilnojamą ir nekilnojamą turtą, įsiskolinimo atveju „prarijo“ varžytinės. Visai neseniai bankrutavo vienas Raseinių rajono ūkininkas. Šilališkiai jo kolegos nuvyko pasižvalgyti. Vieni tikina, norėję pasižiūrėti, kaip organizuojamas aukcionas ūkininko sodyboje, kiti sakė domėjęsi… savo ateitimi. Nacionalinės mokėjimo agentūros Tauragės skyriaus vedėjo pavaduotojas Algirdas Paliokas ramina, kad šilališkiai ne iš tų, kurie bankrutuotų. „Visoje Tauragės apskrityje nėra nė vieno ūkininko, kuriam būtų paskelbtas ar grėstų bankrotas. Tačiau situacija pas mus nėra nei geresnė, nei prastesnė negu kituose šalies regionuose. Viena galiu pasakyti: žemaičiai – stiprūs bei gudrūs žmonės. Jie išsisuks ir iš kebliausios situacijos“, – įsitikinęs A.Paliokas. Pasak jo, Tauragės apskrityje (o taip pat ir Šilalės rajone) nėra nė vieno ūkininko, besinaudojančio ES parama ir negalinčio įvykdyti duotų įsipareigojimų.  Apie vietos žemdirbių problemas bene geriausiai žino Šilalės rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistas Algimantas Olendra. Jis pripažįsta, kad dabartinė ūkininkų padėtis – viena iš kebliausių jo darbo praktikoje. „Spaudoje ir per televiziją pasirodžius reportažams apie pirmuosius bankrutuojančius ūkininkus, sunerimo ir šilališkiai. Mokesčiai didėja: vėl, kaip ir prieš ketvertą metų, įvestas privalomas sveikatos draudimas, kitos įmokos, nuo kurių ūkininkai paskutiniu metu buvo atleisti. Tačiau reikia atsiminti, jog prieš ketverius metus buvo kitos kainos, kitos pajamos. Dabar, kai pieno supirkimo kaina susilygino su mokėta prieš 15 metų, mokesčių įvedimas bei jų didinimas ūkininkams kelia siaubą. Bankrotu grasina ir bankų palūkanos. Susvyravo net mažųjų ūkių, kuriuose laikoma iki 10 karvių, išlikimas. Ką bekalbėti apie stambiuosius ūkininkus, laikančius 150 šimto galvijų bandą. Ūkininkams labai praverstų Ūkininko ūkio įstatymo pataisos, leidžiančios skelbti ūkiui bankrotą kaip juridiniam vienetui. Tokiu atveju bent jau nebūtų skriaudžiami šeimos nariai. Kuo dėti vaikai, jeigu tėvas neapskaičiuoja savo finansinių galimybių ir bankrutuoja? Įvedus siūlomas pataisas, atsitikus nelaimei, žmonėms liktų bent jau namai“, – teigia A.Olendra.Vienas stambiausių mūsų rajono ūkininkų Antanas Dambrauskas, kaip ir kiti jo kolegos, išgyvena, švelniai tariant, ne pačius geriausius laikus. Jo įsitikinimu, visai nesvarbu: mažas ūkis ar didelis, svarbiausia – ar žmogus buvo veiklus, iniciatyvus, dalyvavo ES remiamose programose. Jeigu atsakymas teigiamas – jam gresia bankrotas. „Kas niekur nedalyvavo, ramiai gyveno šia diena, niekuo nerizikavo, tas niekuo nerizikuoja ir šiandien. Ūkininkui, kuris neėmė paskolų, nepirko brangios technikos, jokie bankrotai negresia. Vienintelis jo rūpestis – mažos pajamos, gaunamos už pieną. Kita kalba, jei esi paėmęs didžiules paskolas, kurias turėjo po kiek laiko padengti ES struktūriniai fondai. Štai tada – viskas“, – kalba vienas iš penkių iki šiol perspektyviausių laikytų ūkininkų. A.Dambrauskas neneigia, kad ir jis gali bankrutuoti. Mat jau yra priverstas mažinti bandą. Iki šiol jo ūkyje buvo maždaug 140 melžiamų karvių, dabar yra 125. Artimiausioje ateityje jų čia liks dar mažiau. Tačiau darbininkų ūkininkas kol kas neatleidžia – kaip ir iki šiol samdo 7 žmones. Deja, atlyginimai kaupiasi skolon. ir jiems reikalingi išmokėti atlyginimai. Tad A.Dambrauskas džiaugiasi jų supratingumu bei pasitikėjimu, jog su jais anksčiau ar vėliau bus atsiskaityta. Apie bankininkus šito ūkininkas pasakyti negali – bankai įmokų ne laukia, o reikalauja. „Esame suriesti į ragą: žadėtų tiesioginių išmokų kol kas negauname, o atsiskaityti privalome laiku. Taigi dirbame į minusą.  Apie jokias investicijas į ūkį, kurias suplanavome prieš metus ar daugiau, nebegali būti nė kalbos. O visų blogiausia, jog nesimato jokios šviesesnės perspektyvos“, – atvirai nuogastauja žadeikiškis.Bene aiškiausiai ūkininkystės pabaigą savo kailiu jau pajuto Vytautas Tamašauskas. Ir jeigu ne kolegų ūkininkų parama, vargu ar šiandien Vytautas galėtų dar džiaugtis savo namais. Dabar jis laiko 70 karvių. 15 galvijų jau pardavė. Ketino jų dar mažinti – buvo paskelbęs, kad parduoda karves, bet… „Veršelius parduodu maždaug mėnesio. Už vieną gaunu apie 1000 litų. Už penkerių metų karvę, atsiliepę į skelbimus pirkėjai pasiūlė lygiai tiek pat. Tad numojau į tokį „biznį“ ranka: kas bus, tas – laikysiuosi iš paskutiniųjų. Bandysiu išsiversti iki rudens. Tačiau jeigu iki to laiko valdžios politikoje niekas nepagerės, teks ūkį išparduoti. Esant dabartinėms pieno supirkimo kainoms, neįmanoma nei dirbti, nei gyventi. Lyg tyčia prieš kurį laiką nusipirkau traktorių už 155 tūkst. Lt. Bankas tada ėmė tik 6 proc. palūkanų, dabar – 12 proc. Ryžausi dalyvauti programoje – teko įsigyti daugiau nei dvigubai galvijų. Mat tuo metu, kai kilo šis sumanymas, teturėjau tik 23 karves. Reikėjo pirkti ir kito inventoriaus, investuoti į naujus statinius. Atrodė, kad viskas bus gerai. Juk tuo metu už litrą pieno gaudavome litą. Džiugino, jog supirkimo kainos dar labiau augs. Todėl susipirkau viską, ko reikia tikram ūkininkui, skolinausi ir investavau.  Atidaviau šiam ūkiui visą savo gyvenimą  Bet dabar pieno kainos nukrito iki 40 centų. Vien procentų už paskolas kas mėnesį bankui sumoku po 3 tūkst.Lt. Dar gerai, kad vis randu, ką galiu parduoti. Nors ir nuostolingai, tačiau parduodu šienainio rulonus. Apie geresnio pašaro,  vitaminų įsigijimą gyvuliams nė kalbėti nėra ko. Nebėra iš ko „ant savo kojų“ atsistoti“, – pesimistiškai nusiteikęs V.Tamašauskas. Iki Naujų metų jo ūkyje dirbo 2 darbininkai. Susidarius sunkioms ekonominėms sąlygoms, jie atleisti. Todėl ūkio darbai gula ant jo bei žmonos pečių – zuja dviese po ūkį nuo aušros iki sutemos. Skolų, V.Tamašausko teigimu, liko tik… 200 tūkst. Lt. Žmogus svajoja dar suspėti per porą metų (tokį terminą suteikė bankas) šią sumą uždirbti ir grąžinti. Mat visai neseniai jo įsiskolinimai siekė pusę milijono. Išbristi iš nemalonės jam padėjo stambieji rajono ūkininkai: vieni paskolino pinigų, kiti laidavo bankams. V.Tamašauskas įsitikinęs, jog šitokia krizė greičiausiai yra sukelta dirbtinai, siekiant iš bankrutuojančių ūkininkų pasipelnyti.Vienas iš Šilalės ūkininkų, vykusių pasidairyti į aukcioną Raseinių rajone, buvo bilioniškis V. Macikas. Tai vienas jauniausių ūkininkų – laiko 25 karvių bandą, ūkininkauja tik dvejus metus. Tačiau jis – ne tik ūkininkas, bet ir žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos pienas“ direktorius. Tad jo požiūris į bankrutuojantį kolegą yra kiek kitoks. „Nedarykite iš raseiniškio ūkininko aukos, nes yra atvirkščiai. Jis bene 3 metus negrąžino skolų. Ir yra žinomas visoje šalyje. Todėl nemanau, kad jo ūkis iš tiesų bankrutuoja. Galvijai, kuriuos jis neva yra priverstas išparduoti, – labai prasti. Geresnius, matyt, jau pardavė. Pasiskelbęs bankrotą, jis tikisi akivaizdžios naudos: kad nereikėtų grąžinti žmonėms skolų. Nesakau, kad bankrotas negresia kitiems, sąžiningai dirbusiems, tačiau į bankų pinkles pakliuvusiems ūkininkams. Visa laimė, jog aš pienininkystės versle sukuosi nebe pirmus metus ir puikiai jaučiu rinkos dėsnius. Galbūt todėl į bankų pasiūlymus nereagavau ir jokių įsiskolinimų šiandien neturiu“, – su palengvėjimu atsidūsta ūkininkas. Jis neslepia, kad jam gaila žiūrėti į tuos, kurie pasiėmė milijonines paskolas ir dabar tikisi jas grąžinti. Anot jo, tai – beprasmiškas darbas: šiuolaikinės pieno supirkimo kainos, nežiūrint, kokio dydžio yra banda, nepadengs net savikainos, o apie pelną nėra nė ko svajoti. Pasak V.Maciko, visi tikėjosi, jog kainos, jeigu ir nepakils iki 1,5 Lt, tai bent jau liks ne mažesnės 1Lt/l. „Tuo tarpu dabar „Žemaitijos pienas“ moka tik 45 ct., „Rokiškio pienas“ – 36 ct., mūsų kooperatyvas – 40 ct. Bet ir čia dar ne galas. Siūloma kainas dar sumažinti iki 25 ct/l. Tuomet tikrai prasidės masiniai ūkininkų bankrotai. Tiesa, pradėta kalbėti apie subsidijas, turinčias palengvinti pienininkų dalią. Bet jų sulauks ir finansiškai atsigaus tik pieno perdirbėjai, o ne gamintojai. Išeitis ūkininkams viena – kooperuotis ir savo jėgomis gabenti produkciją į užsienį. Šitaip palengvintume ne tik pieno perdirbėjų naštą, tačiau ir savo padėtį“, – bando juokauti V.Macikas. Paradoksalu, bet, jo duomenimis, pieno Lietuvoje iš tiesų trūksta – perdirbėjai jį perka bei įsiveža iš Latvijos ir Lenkijos. Tuo tarpu Lietuvos ūkininkai 50 proc. primelžiamo pieno neturi kur dėti. Kur veda tokia valstybės politika, V.Macikui aišku. Anot jo, siekiama sužlugdyti pienininkus bei numušti produkcijos kainą. Mat lietuviai tokia jau tauta: vienas už kitą vis labiau nusileidžia perdirbėjui, kad tik jo, o ne kaimyno pieną pirktų. O vėliau stebimės, kodėl tiek mažai moka. „Savaime suprantama, jog latvių bei lenkų gamintojams mūsų perdirbėjai moka nepalyginamai daugiau nei mums. Todėl nenuostabu, kad jaučiamės apgaudinėjami ir perdirbėjų, ir valstybės, kuri viena žadėjo, o kita duoda. Ko gero, greitai Lietuvos pienininkams teks išeiti atostogų arba vykti uždarbiauti į Airiją“, – piešia liūdną perspektyvą bilioniškis.Kartu su V.Maciku Raseiniuose lankėsi ir Gūbriuose ūkininkaujantis Steponas Vyštartas. Jo įsitikinimu, ES išmokos Lietuvos ūkininkams yra ne kas kita kaip parama pačiai ES. Jis pastebi, kad dėl to jau bankrutavo didžioji dalis besivertusiųjų mėsininkyste, dabar eilė atėjo pienininkams. „Tai, kada prieisi bankroto ribą, priklauso nuo dviejų dalykų: perdėto optimizmo ir jėgų pervertinimo. Visa laimė, kad šiuo metu Žemės ūkio ministerijai pradėjo vadovauti žmonės, žinantys ir suprantantys, ką kalba, žada. Jeigu jiems pavyks įgyvendinti savo sumanymus – išsilaikysime. Bet jeigu dabartinė valdžia iki bulviasodžio neištemps bei į jos vietą vėl sės socialdemokratai, bankrotų neišvengsime. Juk Prunskienės laikais buvo teigiama, jog geriausiai išsilaikys stambieji ūkiai. Buvo tarsi užmiršta sena taisyklė, kad kur daug gyvulių, ten daugiau rizikos galvijams susirgti. Be to, turint gausiąbandą, reikia ir daugiau darbo jėgos, technikos. O ūkyje samdomi žmonės, kaip žinia, dažniausiai būna ta visuomenės dalis, kur jau niekur kitur nebetinka. Ar galima tokiems patikėti savo turtą? Kaip jie jį prižiūrės? Tikrai nemanau, kad taip pat, kaip aš pats. Todėl samdau tik vieną žmogų vasarai, kai reikia ruošti pašarą. Banda mano taip pat nedidelė: apie 30 melžiamų karvių. Triūsiame dviese su žmona.Geriausiai šiandieninėje rinkoje laikosi pensininkai. Dažniausiai jie laiko 2-3 karves, kurioms „sušeria“ visą savo pensiją. Pieną parduoda ir uždirba tuos pačius pinigus, t.y. pensiją. Pelno – jokio, bet yra kuo užsiimti ir joks bankrotas negąsdina“, – pusiau juokais, pusiau rimtai porina ūkininkas. S.Vyštartas teigia jokiu būdu nesutiksiąs kooperuotis su kitais. Jo įsitikinimu, kur susikerta piniginiai reikalai, ten kaipmat kyla nesusipratimai. Norint produkciją gabenti į užsienio valstybes, reikalinga šiuolaikinė technika. O vien modernus pienovežis kainuoja apie 1,5 mln. Lt. Be to, Europai lietuviai esą yra įdomūs ir patrauklūs ne kaip gamintojai, o kaip valgytojai. Tuo tarpu patys lietuviai pieno pagamina net du kartus daugiau nei suvalgo. Tad apie jo eksportą į užsienį S.Vyštartas negalvoja. Vienintelė išeitis – kiekvienam ūkininkui patiems pardavinėti gaminamą produkciją turguje. Anot jo, tikrintojai kalba, kad kels tuos pačius reikalavimus, ar turguje ateisi parduoti vieno sūrio, ar būsi pagaminęs 10 tonų. Tačiau, norint pradėti kažką keisti, reikia būti garantuotam dėl rytdienos. „O pas mus kol kas neaišku, ar valdžia ištarusi „A“, pasakys „B“. Būtina dar pasiekti ir tai, kad maisto rinką kontroliuotų valstybė. Kitos išeities nėra. Kur matyta, jog mes, gamintojai, nuo galutinės produkcijos pardavimo kainos gauname tik 27 proc., o visą pelno dalį susišluoja perdirbėjai bei pardavėjai. Jeigu ir toliau bus tokia painiava,  neūkininkausiu ilgiau nei 5-6 metus. Geriau pasirinksiu ankstyvą pasitraukimą iš ūkininkystės ir ramiai lauksiu senatvės augindamas gėles“, – juokauja S.Vyštartas. Jis priduria, jog dirbdamas visada vadovaujasi liaudies išmintimi. O šiandieninę situaciją apibūdina šitaip: „Tikėkis geriausio, renkis blogiausiam“. Žydrūnė Jankauskienė | „Šilalės artojas“