Pro langą į dangų

Būsimoji premjerė I.Šimonytė paskelbė kandidatus į ministrus. Geras sąrašas. Na, bent jau popieriuje. Bet ne apie tai šį kartą. Apie alasą, kuris kilo dėl ministrų amžiaus. Urzgimas ir šnypštimas – tas ir ta per jauni. Kokie jo nuopelnai? Ką gero nuveikęs?

Visus nunešė nueinantis nuo scenos S.Skvernelis: „Ingrida yra drąsi, labai drąsi, labai labai labai labai drąsi kolegė, bet su tokia komanda audringu vandenynu aš neplaukčiau net kaip keleivis“.
Žodžiu, jauni ir nepatyrę tie Šimonytės ministrai!

Tai, sakau, pakalbėkim apie amžių. Kas su mumis kaip su tauta darosi, kad mes apie bet kurį viešąjį asmenį sprendžiam pirmiausia iš amžiaus? Vieni mums per jauni, kiti, priešingai, per seni. Kai V.Landsbergis kažkada išsikėlė plakatą „Geriau patyręs!“, pagatavi sudraskyti jį buvom.

Jei taip būtų tik politikoje, dar dar. Bet verslininkai ne ką toliau pažengę. Iš 22-ejų bakalauro jie reikalauja patirties, o 50-metė, gyvomis juodomis akimis dar galinti suvilioti bakalaurą, tam pačiam ponui jau „per sena“ gauti darbą.

Iš kur tai ateina? Iš kokio užpakalio ir užpečkio lenda toks kreivas žmogaus matymas?

Nerandu kito atsakymo, kaip tik iš žemdirbiškos visuomenės ribotumo. Kai 40-metį perkopęs, bet nevedęs sūnus buvo be balso tėvo ūkyje. Kai vesi, atidalysiu tavo dalį.

Kunigaikštis M.Radvila Rudasis iki 26-erių tėvo Jurgio dvare buvo beteisiškesnis už savo jaunylę seserį Barborą, kuri 14-os jau buvo ištekėjusi už S.Goštauto.

Viduramžiais, o ir visą XX a., tarpas, kai žmogus pagal amžių ir patirtį tiko valstybinei, ūkinei, kitai profesinei veiklai, buvo itin trumpas. Sunku patikėti, bet 35-erių miręs Barboros Radvilaitės vyras S.Goštautas „tiko“ vos 5 metus. O kiek „tinkamo amžiaus“ būdavo ūkininkai?

Žvelgdamas į tamsų lapkričio dangų nelinksmai svarstau, kad nei Skverneliui, nei turbūt daugumai jūsų, mielas skaitytojau, į ministrus netiktų ir Aleksandras Makedonietis. Didysis graikas užkariavo pasaulį tarp 22-ejų ir 32-ejų savo gyvenimo metų ir numirė maždaug tokio amžiaus, kaip būsimieji mūsų ministrai A.Armonaitė, E.Dobrovolska ir K.Adomaitis.

Nei pagal amžių, nei pagal patirtį Skverneliui ir panašiems aksakalams į ministrus netiktų net ir pats ponas Dievas. Kaip žinote, pasaulio istoriją pakeitęs Jėzus Kristus nukryžiuotas 33-ejų.

Apie „tinkamą“ amžių taikliai yra pasakęs kino ir teatro aktorius L.Laucevičius. Atsakydamas į žurnalistės klausimą, ar aktoriui scenoje tuo lengviau, kuo daugiau gyvenimiškos patirties jis turi, aktorius šyptelėjo, kad yra toks Falstafo vaidmuo W.Shakespeare‘o komedijoje – reikia būti pagyvenusiam, kad jį suprastum, bet jaunam, kad suvaidintum.

Kaip turėtume vertinti šios ir būsimų vyriausybių ministrus? Pamirškite amžių. Kas iš to, kad ministras J.Narkevičius buvo tinkamo amžiaus, patyręs? Amžius – tokia informacija, kuri iš skyrelio „įdomu“, bet niekada „svarbu“. Politika yra kalbėjimo ir santykių su žmonėmis menas.

Klausausi, kaip žmogus kalba. Ar mintis dėlioja rišliai, vaizdingai, ar tik beviltiškai mala liežuviu, kaip papūga mėgdžiodamas kažkur nugirstą mandresnį žodį. Mūsų kalba – ir  sąjungininkė, ir tikra išdavikė. Dar svarbu, kaip žmogus žiūri. Ar žiūri į akis, ar tik iš aukšto dėbso į žemiau jo stovinčius.

Tų dalykų nesuvaidinsi. Nei jaunas, nei pagyvenęs. Mokėjimas nenuobodžiai dėstyti mintis ir žiūrėjimas į akis – valstybei būtino proto požymis. O su protu, jei jo neturi, vargas, nepriklausomai nuo amžiaus. Tiek 18-os, tiek 50-čio jubiliejaus sulaukus galvoje katės pjaunasi.