TV kaina – 90 milijardų USD

Tie, kurie turi nors kokį kompiuterį (arba išmanųjį telefoną), tie turi ir dar vieną – ypatingą televiziją. Ji vadinasi „YouTube“. Nustebinau? Žinoma, ne. Tačiau ar kada nors bandėte išsiaiškinti, kaip šitas dvigubas žodis skambėtų, jei išverstumėte į lietuvių kalbą? Variantų – gausybė: „tube“ gali būti ir vamzdis, ir kamera (pavyzdžiui, kalėjimo), ir… televizorius. Beje, Labai Didelis Televizorius, nes kiekvieną dieną ties juo stabteli ne mažiau kaip milijardas (ne milijonas, o milijardas!) žiūrovų. Nusiteikite bent mažytei užduočiai: čia ir dabar pasakykite – kiek gi nulių reikės dabar parašyti po vienetuko? Kad milijardas išeitų…

Tingintiems skaičiuoti – istorija. 2005 metų lapkričio 15-ąją trys jauni vyrukai (iki tol jie dirbo pinigus nuskaičiuojančioje bendrovėje „PayPal“) – Ch.Hurley, S.Chenas ir J.Karimas sukūrė naują biznio planą: pasidalyti su interneto draugais ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Vienas jų nufilmavo kitą zoologijos sode: stovintį šalia dramblių aptvaro. Ir, pasitelkę technologijas, jie tą vaizdelį į internetą įkėlė. Reakcijos nebuvo jokios. Nes ir jūs nesusidomėtumėte nepažįstamu ir niekam nežinomu žmogumi, nugarą drambliams atsukusiu ir tik į jus žiūrinčiu. Buvo neįdomu. Bet paskui sekė kitas bandymas: vyrukai po 20 dolerių sumokėjo kelioms savo draugėms, kad jos pasistaipytų ekrane ir pasiūlytų vyrams su jomis susipažinti. Kai kas užkibo. Bet daugumai tai vėl pasirodė neįdomu (o gal panelės negražios buvo?). Susidomėjimas grįžo, kai kažkoks žiūrovas automobilyje nufilmavo bedantį iš odontologo grįžtantį šešiametį. Peržiūrėjo vaizdelį… 100 tūkstančių žiūrovų. Ir, matyt, jie taip pat ėmė filmuoti bedančius savo mokyklinukus. Bet tuomet vienas JAV gyventojas į „YouTube“ įkėlė du broliukus, kurių vienas įkando į pirštą kitam. Ir įvyko lūžis. Peržiūrų buvo keletas milijonų. Tai buvo netikėta. Ir sėkmė aiškinta tik atsitiktinumu. Nors šio rašinio autorius iš patirties žino: ne atsitiktinumas čia kaltas, o tai, kad žiūrovams (ir televizijoje, ir „YouTube“) visada patinka tikros, gyvenimiškos, o ne išgalvotos situacijos. Beje, matyt, panašiai mąstė (ar pagaliau suvokė) ir naujos komunikacijų srities išradėjai. Arba tiesiog buvo už kitus gudresni. Štai, ką jie dabar į „YouTube“ įdėjo: žinomas futbolininkas buvo nufilmuotas keturis kartus iš eilės smūgiuojantis į vartus, tačiau kiekvieną kartą pataikantis tik į vartų skersinį. Tiesa, kai kas suabejojo: pasirodė komentarų, kad situacija – sumontuota. Po keleto mėnesių išryškėjo šitaip teigusiųjų tiesa. Ir dar išaiškėjo, kad tai buvo viena pirmųjų virusinių reklamų. Ir kad užsakiusi už didelius pinigus ją buvo garsioji sporto drabužėlių firma „Nike“. Taip buvo užčiuopta dar viena aukso gysla: verslas ėmė plėstis, o vaizdo saugyklos nebetilpo į vieną pastatą. Tad trims „YouTube“ įkūrėjams teko priimti sunkų, bet tuo pačiu ir labai gerą pasiūlymą: 2006-aisiais jie visą akcijų paketą pardavė kompanijai „Google“. Už 1,65 milijardo JAV dolerių.

Dabar, pasitelkdamas jums žinomus ar girdėtus pavyzdžius, dar papasakosiu apie iki šiolei jūsų neįtartas tos keistos „televizijos“ – „YouTube“ – galimybes ir projektus.

Ne kas kitas, o „YouTube“ po visą pasaulį išplatino gan pavojingą (jokiu būdu nesiūlau to daryti namie!) eksperimentą: į „Coca Colos“ butelį įmesti keletą mentolio tablečių. Šio fejerverko gali neišlaikyti jūsų namo sienos. Bet šventiniams „fontanams“ lauke kartais jį ir lietuviai tebenaudoja. (beje, po videoklipo „Coca Colos“ pardavimai JAV išaugo 6 procentais, mentolio tablečių – 16 procentų).

Bet imkimės tikrų reikalų. Dainininką Justiną Bieberį šiandien gal tik Kanada žinotų, jeigu ne „YouTube“. Ieškodamas naujų talentų, vienas prodiuseris išsirinko mokykliniame konkurse gerai sudainavusį penkiolikmetį ir kartą per savaitę per „YouTube“ pradėjo leisti jo daineles. Anonimiškai. Atlikėjo nepristatydamas. O po mėnesio paskelbė, kad J.Bieberis atvyks į viešą koncertą ir dalys autografus. Susirinko tūkstantinė minia, kuri, pirmąsyk išgirdusi jo vardą, ėmė jį skanduoti. Ir nuo tada J.Bieberis tapo jaunimo dievuku. Nepaisant vėlesnių jo paklydimų.

O ar atmenate populiarųjį Pietų Korėjos dainininką PSY ir smagią jo dainelę apie elitinį Seulo rajoną Gangnam? Taip, „Gangnam style“ atlikėjas specialių jojiko judesių buvo mokomas net tris mėnesius, bet tokios sėkmės nei jis, nei jo prodiuseriai nesitikėjo: videoklipas „YouTube“ kanale peržiūrėtas 2 milijardus 300 milijonų kartų! O tai reikštų, kad jį peržiūrėjo visi Kinijos, visi visos Europos ir visi Amerikos gyventojai kartu sudėjus! Kas dabar paneigs „YouTube“ galią?

Ir galiausiai. Kai būsimasis Amerikos prezidentas Barakas Obama dar tik kėlė savo kandidatūrą pirmajai kadencijai, tai pagal reitingus jis buvo 9-toje vietoje iš 11 kandidatų. Bet tuomet per „YouTube“ pirmąsyk nuskambėjo „Yes, we can!“ („Taip, mes galime!“). Ir tai buvo atkartota užrašais ant sienų, marškinėlių ir automobilių. Ir visa tai kasdien rodė „YouTube“. Ir tai buvo stipriau ir greičiau už paprastąją televiziją.

Pabaigai: šiandien prekinis „YouTube“ ženklas kainuoja daugiau nei 90 milijardų dolerių.