Pro langą į dangų

Ką tik gavau pažįstamos, dirbančios mažame miestelyje netoli Vilniaus, žinutę. Jos rajone žmonėms drauge su kita parama maisto produktais duoda lenkiško pieno. Net ir nuotrauką pridėjo. Tikrai mleko, skelbia užrašas ant pakelio. Kaip man toks monas, klausia. Kodėl negalim paremti savo ūkininkų?

Kai manęs ko nors taip staiga paklausia, automatiškai norisi pritarti. Kiekvienam pažįstamas jausmas. O jei dar iš serijos, kad savi marškiniai – arčiau kūno, kaip nepritarsi. Bet jei taip pasvarstytume?

Ar lenkų, vokiečių ir čekų ūkininkai mums vis dar yra svetimi? ES yra draugiškų valstybių sąjunga. Mūsų ūkininkams paremti susimeta vokiečiai, prancūzai, švedai, austrai, italai.

Taip, mūsų ūkininkas paramos gauna mažiau nei koks vokietis ar prancūzas, bet tai vis tiek yra patys tikriausi eurai, kurių, be narystės ES, nebūtų iš viso.

Silpnas argumentas? Sutinku, ne iš stipriųjų. Protekcionizmas yra ne tik mūsų, bet ir lenko, italo, vokiečio kraujyje, ir dar negreit tas savų marškinių sindromas net ir ES išnyks.

Bet štai Lenkijos pieno fabrikai superka pieną ir iš Lietuvos ūkių. Kaip ir mūsų pieno pramonė superka daug pieno Latvijoje. Išeitų, kad, pirkdami lenkišką pieną, kaip šiuo atveju, paremiame lietuvį, o, pirkdami lietuvišką pieną, gal paremtume latvių ūkininką.

Tai nėra joks paradoksas. Bendrosios Europos rinkos rutina. Tai gal laikas būtų atsikratyti tarpukario protekcionizmo dvasios ir protekcionizmo politikos, kurią pasaulio nelaimei bandė atgaivinti JAV prezidentas Trumpas?

Gal nereikėtų sureikšminti, ką perkame ir dalijame labdarai? Kurį laiką dar gyvensime ir iš ES turtingųjų malonės, ta malonė augina mūsų visų gerovę, tai kodėl savo pinigą turėtume spausti tik saviems, jei vokiečiai, prancūzai ir italai primeta mums kasmet po milijardą kitą – mūsų keliams tiesti, miestų aikštėms, mokykloms ir ligoninėms, mokslui?

Neturiu tikslo pakeisti jūsų nusistatymo. Jei manote, kad pirkdami Lietuvoje išpilstytą pieną labdaros paketams remiate mūsų ūkininką, tebūnie. Tik atsakykite sau į klausimą – ar mūsų pieno ūkiai tokį mizerį bent pajustų?

Mūsų pieno ūkiams tokia parama padėtų kaip numirėliui kompresas. Pieno ūkių šalyje sparčiai mažėja ne todėl, kad su labdaringais maisto paketais dalijamas lenkiškas pienas. Pieno ūkiai nyksta, nes Lietuva neturi jokios pieno ūkių plėtros politikos.

Taip jau sutapo, kad, vos tik perskaitęs pažįstamos žinutę, delfi.lt radau reportažą iš Pasvalio r. „Girsūdų“ žemės ūkio bendrovės fermos.

Tiksliau, tai, kas buvo ferma. Paskutines 93 melžiamas karves šis pieno ūkis pardavė birželį. Kodėl? Sako, kad nebegali rasti darbininkų. Lietuvis nebenori vaikščioti paskui karvės uodegą. Bendrovė persimetė į grūdų auginimą. O grūdų auginimas Pasvalio rajone – ypač pelningas. Be to, ir klapato mažiau nei su karvėm. O pieno ūkis pelningas galįs būti nebent jei turi per 400 karvių, sako „Girsūdų“ pirmininkas Z.Zimkus. Jis nerizikavęs didinti bandos dėl miglotos ateities.

Gudrauja, žinoma, bet faktas kaip blynas – Girsūduose karvių nebėr. Turbūt amžiams. Ir ne vieni Girsūdai tokie. Pieno ūkių perspektyvos išties miglotos. Daugėjant sausringų metų pašarai tampa itin rimta problema, darbo jėga brangsta, gamtosaugos reikalavimai griežtėja, o tas irgi kainuoja.
Girsūdų karves bandė nupirkti lenkai ir uzbekai. Nupirko Lietuvos pieno ūkis. Tai gerai nors tiek, kad bent karvės čia liko. Tik kiek ilgai? Pieno pakelis vargšų maisto paketuose – tikrai ne ta perspektyva, kurios reikia šalies pieno ūkiams.