Rojaus kampelis Matiškiai: įspūdingo kraštovaizdžio grybų kraštas

Matiškių kaime (Mažonų sen.) – 13 sodybų ir visose verda gyvenimas. Prieš 5–6 metus Beruta Jokubauskienė Matiškiuose gyveno beveik viena – jauni žmonės buvo išvykę, senieji gyventojai mirę. O štai šiandien šis įspūdingo kraštovaizdžio kaimas atgimsta tarsi iš pelenų. B.Jokubauskienė sako, kad čia – grybų kraštas, kadaise grybautojai net palapines statydavosi ir įsikurdavo ne vienai dienai, neretai užsukdavo ekskursijos, o prie mobiliosios parduotuvės pirkėjai priplaukdavo valtimis.

Vertėsi ūkiškai

Į Matiškius iš Jurbarko rajono Beruta Jokubauskienė su vyru atsikėlė 1994-ųjų rugsėjį. Šeima įkūrė didelį ūkį, buvo bene stambiausi apylinkių ūkininkai, turėjo 3 ha savos žemės, dar 50 ha nuomojosi. Laikė 300–400 įvairių paukščių – kelių veislių vištų, žąsų ir ančių, triušių, avių, ožkų ir ožių, karvių, arklių, dešimtis prieauglio, apie 30 kiaulių.

– Buvo laikas, kai Matiškiuose tuščios sodybos stovėjo, jaunimas išvyko, daug išmirė. Aplink mus namuose niekas negyveno, o dabar kaimas atgijo, neseniai va keturios naujos šeimos įsikūrė, – džiaugiasi Beruta, našlaujanti jau dešimtmetį. – Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tie, kurie kaime ūkiškai nesivertė, turėjo kelti sparnus į užsienį. Mes labai stipriai ūkininkavome. Mirus vyrui ūkį likvidavau, pirkėjų sulaukiau net iš labai toli, iš kito Lietuvos galo.

Berutai Jokubauskienei Matiškiai tarsi rojus. Reginos Genienės nuotrauka

Kaimo senbuvė pasakojo, kad Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę buvo nelengva, kadangi sunkiai dirbant užaugintus gyvulius pusvelčiui supirkdavo perpardavinėtojai. Jau tuomet šeima palengva mažino ūkį. Turėjo įvairios technikos, traktorių, tik kombaino trūko.

– Augini, augini ir viską išdovanoji, pajamų nėra – nelengva vienai ūkiškai verstis. Likvidavusi ūkį mokiausi – Darbo birža siuntė į virtuvės pagalbininkės kursus, juos baigus reikėjo už mokslą atidirbti. Tauragėje darbo vietos neradau, todėl ieškojau visoje Lietuvoje, gavau Nidoje – tapau „Maximos“ namų šeimininke, buvau maistą gaminančių darbuotojų pagalbininke, – linksmai kalbėjo pašnekovė. – Pusantrų metų išdirbau, paskui karantinas – nors kvietė, vykti negalėjau, šiemet kvietė vasarį – vėl negalėjau.

Moteris atviravo, kad susirgo, gelia kojas, vienu metu net iš lovos dėl skausmo negalėjo atsikelti, šiek tiek pagerėjus galėjo vaikščioti tik pasiremdama lazdomis. Beruta sako, kad dabar jai geriau, tik vizito pas gydytoją tenka ilgai laukti, pavyko užsiregistruoti gegužės 11 d. – teko mėnesį laukti eilėje.

– Ūkiškai jau nesiverčiu, gyvenu kaip mieste. Iš apylinkės pašalpą gaunu, buvo 120 Eur, dabar padidino. Gyvenime ir prie statybų, ir gamyklose esu dirbusi, buvau ir į miestą įlindusi, kol čia atsikraustėme ir pradėjome ūkininkauti. Kasmet daržus sodinu, pomidorų daigai jau užaugo ant palangės, šiltnamį plėvele tuoj reikės dengti, – prisiminusi apie krosnyje kepantį pyragą staiga pašoko šeimininkė ir nudžiugo, pamačiusi, kad neperkepė. – Pyragų receptūras pati kuriu, anksčiau šventėms net šakočius, grybukus kepdavau, oi, labai daug įvairių gardumynų moku pagaminti.

Kaimo istorija

Matiškių piliakalnio papėdėje yra koplytėlė, prie piliakalnio veda mūrinis tiltukas. B.Jokubauskienė sako iš vietos gyventojų girdėjusi, kad šalia tekančioje Jūros upėje kadaise nuskendęs kunigas, todėl ir buvo pastatyta koplytėlė jo atminimui. Pro jos namų langus matyti  šalikelėje stovintis koplytstulpis su šv. Jono Nepomuko skulptūra. Jis taip pat žymi tragišką vietą, kai pasibaidžius arkliams iš rogių ar vežimo iškritęs kažkas žuvo.

Reginos Genienės nuotrauka

– Turim labai gražų kanalą, melioracijos padarytą. Tik jis pelkėja. Anksčiau labai su keturračiais vyrai šėliodavo prie piliakalnio, dabar nurimę, – pasakojo svetinga moteris, pjaustydama iškepusį pyragą ir dosniai vaišindama. – Mūsų kaimas – dauboje. Anksčiau potvynio metu aukštesnėje kelio vietoje, ant kalvos, atvažiuodavo mobili parduotuvė, o žmonės prie jos irdavosi valtimis. Yra buvę, kad ir mes nepasiekdavom tos kalvos, bet kai kanalas iškastas, tai kelios dienos – ir nelikdavo potvynio.

Parduodamų sodybų Matiškių kaime nėra, visos užimtos, nebent tokios, kurias pirktum tik dėl žemės. Kaime yra senosios kapinaitės, kurios žymi ir kaimo pradžią. Beruta sako, kad skardžiuose – gausu grybų. Ten nuėjusi karvių melžti prisirinkdavo „pilnus rūbus grybų“, daugiausia – baravykų.

– Mūsų kaimo gražios vietos, iš tolo atrodo, kad čia miškas, bet čia skardžiai. O užlipus ant tų skardžių driekiasi lygumos iki miško, – susižavėjusi kalbėjo moteris. – Kaimas nuošalioje vietoje, bet visi vertina mūsų gamtą. Yra vaistažolių, atvykę renka čiobrelius, ypač jų gausu prie Jūros slenksčių. O grybautojai rudenį anksčiau pas mus net autobusais suvažiuodavo, kai kurie palapines statydavosi. Ekskursijos pravažiuodavo, su vaikais ateidavo pas mus gyvuliais ir paukščiais pasidžiaugti. Man čia rojaus kampelis.

Sodyba skendėjo gėlėse

Senieji kaimo gyventojai audė, mezgė, vilnas verpė – kiekviename name buvo siūlų verpimo ratelis. Dabar ūkininkų Matiškiuose nėra: žemės išdalintos savininkams ar supirktos. Dar yra turinčių 5–6 ar 11 ha, vieni nuomoja, kiti – nuomojasi. Kaime yra namų, kurie – tik savaitgalio sodybos.

– Kai ieškojome pirkti sodybos, visur dairėmės – ir Laukuvoje, ir Natkiškiuose, bet kai čia atvažiavau, pajutau, kad čia mano vieta, taip ir likom. Mylėjau ypač senovinius augalus, leipdavo mūsų namas nuo jų gausybės – viena botanikė jų suskaičiavo apie 180 rūšių, – prisimena Beruta.

Šeimininkė aprodė savo gėlynus, pasakojo, kaip kasė 140 cm gylio tvenkinuką, tuomet vanduo buvo toks skaidrus, kad matėsi akmenimis išklotas dugnas. Augina daugybę tulpių.

– Man iki pensijos trūksta pusantrų metų, o kad ilginti pensinį amžių žada – tai negerai. Ką daryti, jei žmogus sveikatos neturi? – atsisveikindama pasvarstė Beruta.

Apie Matiškius:

Pirmiausia Matiškių apylinkėse atsirado dvaras, XVII a. viduryje jis priklausė Gorodeckiui.

1792 m. minimas Mažonų Matiškių dvarelis, priklausęs Urbanavičiams. Dvaras buvo nedidelis – apie 90 ha.

XIX a. dvare šeimininkavo Juškevičiai, o XX a. – Pilypai ir Globiai. Keli dvaro pastatai sulaukė XXI a., tačiau nebuvo išsaugoti.

Matiškių piliakalnis su senovės gyvenviete vadinamas Pilaite. Jo krantai statūs, 12 m aukščio, jis datuojamas II tūkst. pradžia.

Aplinkinių kaimų gyventojai piliakalnį laiko ypatinga, stebuklinga vieta: vieni teigia, kad ant piliakalnio buvusi bažnyčia, tik ji nugrimzdo ir apaugo medžiais. Kiti tvirtina, kad ant piliakalnio ganydavo gyvulius ir matydavę labai didelę duobę – į ją įmetus akmenuką, aidas ilgai skambėdavęs.

Manoma, kad duobėje, esančioje ant piliakalnio, užkurdavo laužą, kai puldavo priešas. Laužas buvo vadinamas gyvąja ugnimi.