Grafiti meno neapleidžia vandalizmo šešėlis

Žalgirių gimnazijos dvyliktokas Martynas Aužbikevičius – vienas talentingiausių miesto jaunuolių, savo ateitį siejantis su animacija ar dizainu. Vos spėjęs pagaminti reklaminį plakatą dažais išmargintomis rankomis jis atskubėjo į Tauragės miesto aikštę, kur prakalbome apie didžiausią jo pomėgį – grafiti. Martynas ranka rodo priešais mus išpuoštas ligoninės garažų sienas, pasakoja istorijas, kad dėl tokių šedevrų dažnai būna palydimas kreivais praeinančiųjų žvilgsniais.
Grafiti – miesto dalis Mieste yra bent keletas grafiti kūrinių, prie kurių rankas prikišo Martynas. Tiesa, visi jie atlikti gavus leidimus ir net paramą, nes šiam malonumui reikalingos ne itin pigios dažymo priemonės.– Prie „Lukoil“ degalinės, ant automobilių dalių aikštelės tvoros sienos, papaišyti mane pasikvietė savininkas. Juk atrodo gražiau, ne taip nuobodžiai ir dar už darbą sumokėjo, – pasakojo grafiti jau penkerius metus besidomintis Martynas.Jo ir šia veikla besidominčių žmonių darbus mato miesto aikštę kertantys praeiviai. Dažais išmargintos ligoninės garažų, Raudonojo Kryžiaus pastato sienos. Prijaučiantieji grafiti dažnai renkasi jaunimo gerai žinomoje vietoje – „Hollywoode“. Nors gerų sąlygų ten nėra, pradedantiesiems pakanka.Martynas sako, jog niekada nekišantis nagų ir nepiešiantis ant sienų be leidimo, tačiau pripažįsta, jog tokių yra. Prieš keletą metų mados tendencijų apimti „bombininkai“ niokojo namų sienas. Tiesa, tokie vandališki veiksmai ir yra tikrosios grafiti šaknys, kilusios iš Amerikos. Prasidėjo nuo flomasterių Piešiniai, teplionės, rašymai, grafiti autorių dar vadinami tagais, prasidėjo 1960–1970 metais New Yorke. Prekyboje pasirodžius vandeniui atspariems flomasteriams, jaunimas pradėjo dažyti ir piešti jais ant pašto dėžučių, sienų, telefono būdelių, metro sienų. Nors valstybė tokiai veiklai stabdyti skyrė milžiniškus pinigus, tai nesustabdė „writeriais“ save vadinančių niokotojų. „Paišytojais“ vis dažniau būdavo suaugę žmonės, tokiu informacijos perdavimo būdu labiau pradėjo naudotis gatvių gaujos, žyminčios savo teritorijas ir kovojančios už jas gatvėse. Paaugliai taip įniko į šį naująjį meną, kad net pradėjo paišyti ant sienų visur, kur tik būdavo įmanoma. Tie, kurių vardai atsirasdavo sunkiausiai prieinamose vietose – būdavo populiarūs ir įžymūs, jie tapdavo savų „chebrų“ didvyriais.8-ajame dešimtmetyje paišytojai pradėjo dalytis į dvi grupes. Pirmieji pasinėrė į meno pasaulį, jų kūryba tapo rafinuota, jie atrasdavo naujus įkvėpimo šaltinius, prarasdami šaknis ir kontaktą su gatve, be to, jų kūriniai tapo perkami. Jie tapo nebe paišytojai, o tiesiog dailininkai. Antrieji liko ištikimi gatvei, jų gretos didėjo ir jie tapo vis labiau surišti su breakdance’u ir išpopuliarėjusia hip- hop kultūra. Piešiniui – 10 balionėlių Martynas sako nepastebėjęs iš kur išmokęs piešti. Žurnaluose ir televizijoje jis nuolat pastebėdavo grafiti darbus. Pirmuosius eskizus piešė ant popieriaus lapo, bandė su tepamais dažais. „Senukų“ prekybos centre pirktu pirmuoju aerozolinių dažų flakonėliu purškiamas linijas prisimena ir dabar.– Jos buvo labai kreivos. Tačiau daug stengiausi vien dėl to, kad patekčiau į Lietuvoje vykstančius grafiti konkursus. Po dvejų metų man tai pavyko, – apie pripažinimą prakalbo Martynas.Šiandien jis pažįsta daug komandų ir šį meną dievinančių žmonių. Dažnai vyksta į Klaipėdą, Gargždus, Vilnių, kur susirenka geriausi šios veiklos specialistai.Martynas sako, jog namuose turi daug purškiamų dažų balionėlių, kurie laukia vasaros, kada po egzaminų tikrai bus panaudoti.– Dalyvaujant konkursuose dažų duoda, todėl jų esu prikaupęs. Šį savaitgalį vėl buvome kviečiami dalyvauti Vilniuje vykstančiame konkurse, bet negalėjome. Turėjo dalyvauti 6 geriausios šalies komandos, – apie viską pasakantį kvietimą išdavė dvyliktokas.Per 50 grafiti darbų sukūręs Martynas sako, jog tai nepigus užsiėmimas. Vienas dažų balionėlis kainuoja apie 14 litų. Jų įsigyti galima specialiose parduotuvėse. O vienai sienai gali tekti sunaudoti apie 10 skirtingų spalvų balionėlių. Darbus dažnai suniokoja Grafiti kūrėjai žino, kad, atlikus darbą, pravartu jį nusifotografuoti. Nežinia, kada jį pakeisti gali kitas dažų sluoksnis arba piktas vandalas.– Ne kartą teko nusvilti, kai konkursui ruoštą kūrinį kitą dieną rasdavau aprašinėtą. Todėl stengiuosi savo darbus įamžinti fotoaparatu, – pasakojo Martynas.Vaikinas tikina, jog „bombininkai“ nemėgsta meniškai nusiteikusių grafiti autorių.– Tokiems žmonėms nerūpi sistema, neretai jie rizikuoja gyvybe, kad paženklintų savo inicialais neįprastas miesto vietas. Pasaulyje žinomas ne vienas atvejis, kai „writeriai“ užsimuša nukritę nuo aukštų pastatų, juos nutrenkia elektra arba metro tuneliuose partrenkia traukinys. Jiems reikia adrenalino, – grafiti gyvenimo subtilybes atskleidė tauragiškis. Policijos ir praeivių žvilgsniai Nors grafiti – plačiai žinomas reiškinys, Martynas sako, jog ne kartą yra pastebėjęs kritiškus praeivių žvilgsnius. Visiškai legalus grafiti sudomino policininkus, kai vaikinas su draugais dirbo prie Raudonojo Kryžiaus pastato sienos. Parodžius leidimą, pareigūnai negalėjo patikėti, jog tai įmanoma.– Šio meno dažnai nesupranta vyresnieji, o dėl vandalų šis menas nuolat bus persekiojamas, – konstatavo menininkas.Devyniolikmetis sako, jog pastaruoju metu vis dažniau mąstantis apie konkursą Tauragės mieste. Tiesa, tam reikėtų tinkamos vietos. Jo ir dviejų klaipėdiečių komanda „VAM“ yra palikę keletą grafiti darbų buvusiose kareivinėse. – Konkursuose pamatai vis kažką naujo, tai verčia tobulėti. Pažįstu gerų komandų: „TNS“ „TB2“, „KGS“, kuriose dirba tikri profesionalai, – pasakojo Martynas.Vaikino darbai puošia ne tik miesto sienas, jis nuolat triūsia komandos „Laisvas plotas“ darbų sūkuryje, šaržais ir karikatūromis puošiasi laikraščio puslapiai.– Tikiuosi rudenį studijuoti animaciją. Ši sritis man labai artima, – atsisveikinant sako Martynas, miesto mūrų dailininkas.