Medikas, apie kurį norisi kalbėti

Per tą laiką sėdint Priėmimo skyriaus laukiamajame išgėriau ne vieną puodelį kavos, perskaičiau populiarų lietuvių žurnalą, kuriame sužinojau, kas susituokė, išsituokė, kas su kuo miegojo, ką suvalgė ar nusipirko, kokios naujausios dietos. Į mane, tarsi prikaltą prie kėdės, su šypsena nuolat dirsčiojo budinčios dalies slaugytojos, o aš akimis lydėjau vis naujai priimamus ligonius. Teko ir sudrebėti iš gailesčio bei siaubo, kai greta prisėdo vienuolikmetis Mindaugas, kuris rankoje laikė slieką, lingavo valas, o jaunojo žvejo kruvinas pirštelis buvo pervertas kabliuku. O aš vis laukiau… Kai laikrodžio rodyklė artėjo prie devintos valandos vakaro, pamačiau rašinio herojų – T.Lingaitį. Pagaliau, – pagalvojau ir abu nuskubėjome į pokalbiui numatytą kabinetą. Eidama meldžiau Aukščiausiojo, kad tik niekas mums bekalbant nenusisuktų sprando ar nesusilaužytų galūnių. Nes vėl tektų laukti, laukti… Kelias iki profesionalaus mediko Gimė Tomas Tauragėje šiek tiek daugiau nei prieš 30 metų. Mokėsi tuometinėje 1-ojoje vidurinėje mokykloje, po to įstojo į Kauno medicinos universitetą. Šešis metus krimto bendras medicinos studijas, po to – pirminė rezidentūra. Ją atliko Tauragėje. Nors jam priklausė padirbėti visuose ligoninės skyriuose, labiausiai jį traukė traumatologijos. Sako, jog jam labai patikęs čia dirbantis medikų kolektyvas, personalas. Per metus, atlikdamas medicinos praktiką Tauragėje, medikas tvirtai nusprendė, kad bus ortopedu traumatologu, tad dar penkerius metus antrinę rezidentūrą atliko Kauno medicinos universiteto klinikose ir Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Ją pabaigus jam buvo įteikta ortopedo traumatologo licencija, su kuria T.Lingaitis grįžo į Tauragę. Ir taip jau beveik dvejus metus diplomuotas gydytojas dirba Tauragės apskrities ligoninėje bei konsultacinėje poliklinikoje. Apskrities ligoninė T.Lingaičio akimis Dvylika metų kaupęs medicininę patirtį jaunas gydytojas Tauragėje iki šiol gal kiek mažiau žinomas, tačiau gerą vardą spėjo pelnyti ne tik tarp kolegų, bet ir pacientų. Mindžikuodama prie registratūros girdėjau, kaip žmonės minėjo Lingaičio pavardę, jie norėjo pas jį registruotis konsultacijai. Galiausiai tuo įsitikinau prie jo kabineto durų išvydusi ne vieną dešimtį įvairias traumas patyrusių tauragiškių.Pradėjus pokalbį su T.Lingaičiu, atrodė, kad bus sunku iš jo ką nors iškvosti. Nekalbus, ramaus būdo vyras atsargiai rinko žodžius atsakydamas į pateiktus klausimus. Tačiau, kai kalba pasisuko apie naujoves medicinos srityje, perspektyvas, operacijas, T.Lingaitis paprastam žmogui sunkiai suprantamais medicininiais, moksliškais terminais faktus bėrė tarsi žirnius į sieną. Tada ir supratau, kad pasirinkdama pokalbiui gerą mediką pataikiau į dešimtuką. Supratau, kad medicina jam – didelė dalis jo gyvenimo. Ligoninė, poliklinika jam tarsi antrieji namai, kuriuose būna visko: gerumo, artumo, skausmo, ašarų, vilties ir netekčių. – Kai tik pradėjau dirbti dar atlikdamas praktiką, čia buvo labai prastos operacinės. Dabar jos renovuotos, atitinka europietiškus standartus. Ligoninė turi puikią medicininę įrangą, yra modernių instrumentų, moderni ir telerengeno įranga, – džiaugiasi gydytojas. Pašnekovas apgailestauja, kad šiandien dar nėra galimybių suteikti viso spektro medicininių paslaugų traumatologijos srityje, nes trūksta intramedulinės fiksacijos (vinių lūžus kaulams – aut. p.), dėl lėšų stygiaus nėra galimybių atlikti peties, smulkių kaulų ortopedinių operacijų.Tačiau dabar turimos įrangos, instrumentų pagalba per metus ortopedai traumatologai gali atlikti iki 600 ortopedinių traumatologinių operacijų. Dažniausiai pasitaiko čiurnų traumų, nemažai – šlaunikaulių, blauzdikaulių, riešų, peties. Daugiau nei 90 proc. pacientų teikiama planinė ir skubi pagalba, atliekamos sudėtingų lūžimų operacijos. Šį pavasarį ligonių kasos skyrė 45 protezus – 15 klubų ir 30 kelių. Gyvenimo kokybę medikai nuo šiol galės pagerinti kelis kartus daugiau ligonių nei praėjusiais metais.– Smagu, kad dirbu puikiame kolektyve. Dar atlikdamas praktiką, beveik prieš septynerius metus, buvau maloniai kolegų priimtas, jaučiau, kad greitai tapau savu. Iki šiol labai vertinu kaip žmogų skyriaus vedėją Vytautą Dirmą, džiaugiuosi, kad dirbu su puikiais savo darbo specialistais, supratingais žmonėmis, šauniais ortopedais traumatologais Eugenijumi Alekna ir Ramučiu Stelmoku, – sako pašnekovas. Malonūs žodžiai priimtinesni už keiksmažodžius T.Lingaitis „raštiškų“ pasiekimų savo darbo sferoje kol kas neturi jokių, tačiau jam visada būna gera, kai jaučiasi savo darbą atlikęs be priekaištų. O jei dar pacientas padėkoja, nusišypso, jam būna tikrai malonu. Iki šiol ir nusiskundimų po gydytų traumų gydytojas nesulaukė. Beje, paklaustas, ar yra pasirengęs griežti pirmuoju smuiku endoprotezuojant sąnarius, gydytojas atsakė teigiamai. – Savo darbą myliu ir, jei sugrįžčiau į mokyklos laikus, rinkdamasis profesiją būčiau ištikimas dabartinei. Jaučiu, kad dirbu tai, ką moku ir ką noriu dirbti, – patikino pašnekovas.      Paklausus apie kuriozinius, gal net nemalonius atvejus suteikiant pirmąją pagalbą traumuotiems pacientams, T.Lingaitis šypsodamasis dalijasi nutikimais:– Kartą į priimamąjį atvyko jaunuolis nubrozdintu veidu. Nestabilių judesių jaunas vyras buvo arogantiškas ir gana piktas. Kai jo paklausiau, kaip patyrė traumą, buvau pasiųstas, liaudiškai sakant, ant trijų raidžių. Tačiau pagalbą jaunuoliui, aišku, suteikiau. Pamenu, kaip kartą operuojant traumuotą žmogų į operacinę tarsi viesulas įsiveržė vidutinio amžiaus moteris su nežymiai prakirstu antakiu. Prisistatė ji svarbia persona ir liepė tuoj pat ją gydyti. Paprašiau šiek tiek palaukti, kol suteiksiu pagalbą ant operacinio stalo gulinčiam žmogui, tačiau agresyviai nusiteikusiai moteriai prašymas buvo tarsi didelis įžeidimas. Nukentėjusioji pagrasino pasiskųsianti spaudai, televizijai, kad jai operatyviai nesuteikiama pagalba. Kiek aprimusi traumuota moteris išėjo. Anksti rytą piktoji pacientė vėl prisistatė ir įsakė kaip mat ją gydyti. Ir rimtai, gal kiek juokais atėjome visi ligoninėje naktį budėję medikai ir kolektyviai suteikėme nukentėjusiajai pagalbą, kuri truko vos keletą minučių. Pasak mediko, dažnai traumas patiria neblaivūs asmenys, kurie elgiasi gana nekultūringai.– Bet mes jau esame pripratę prie mums, medikams, adresuotų necenzūrinių žodžių. Kai žmogui labai skauda, jis kartais ką nors nemaloniai ir pasako, bet pikta nebūna. Kai plūstasi neblaivūs asmenys, būna nemalonu, bet pagalbą privalome suteikti, – pasakojo gydytojas. Po darbo Žmoną Jolantą T.Lingaitis „parsivežė“ iš Kauno. Ji – operacinės slaugytoja, sociologė. Dabar ji nedirba, nes augina brangiausią jų turtą – vaikučius: dvejų metukų Joną ir vienerių Tomą. Laisvo laiko pašnekovas turi nedaug, tad jį nori visuomet išnaudoti tinkamai. Labai mėgsta gamtą, mišką, po kurį su šeima dažnai vaikšto. Pasak mediko, jo tėtis buvo miškininkas, senelis – eigulys, gal todėl ir traukia jį gaivi, tyra, žalia miško erdvė. Tomas labai mėgsta aktyvų sportą, dažnai po Tauragės apylinkes dviračiais važinėja ne tik su žmona, bet ir su savo mažyliais. Pasisodina į specialią kėdutę ir keliauja po gražiausius rajono kampelius, o automobiliu keturiese yra visą Lietuvą apkeliavę skersai išilgai.Mėgsta T.Lingaitis žemės darbus. Dabar renčia etnografiniais motyvais papuoštą tvorą. Planuoja pastatyti ir senovišką klėtelę, kurioje rengiasi laikyti senovinius, antikvarinius daiktus, kuriuos turėjo seneliai. Nori, kad jie būtų pagarbiai saugomi ateities kartoms. Knygų skaityti nelabai turi laiko, bet vaikystėje ir jaunystėje kaip ir visus paauglius traukė nuotykinės knygos, mochikanai ir pan. Mėgsta T.Lingaitis ir gerą filmą pažiūrėti. Pasaulinei gyvybės dienai artėjant – Neseniai minėjome Pasaulinę sveikatos dieną, artėja Pasaulinė gyvybės diena, tad šia proga sau, šeimai, kolegoms, pacientams norėčiau palinkėti optimizmo, pagarbos vienas kitam. Nejuokaudamas norėčiau palinkėti visapusiškai saikingai švęsti įvairias šventes, kurios neretai žmones atveda į greitosios pagalbos skyrių. Nuoširdžiai linkiu nelaikyti savyje nepakantumo, pykčio, juolab to nerodyti kitiems. Nemalonu, kai dėl mažiausio menkniekio istorija būna išpūsta iki sprogimo, iš kailio neriasi spauda, televizija. Būtų visiems mieliau gyventi, jei turėtume pakantumo, mokėtume žmoguje įžvelgti gėrį, – sako žmogus, apie kurį norisi kalbėti.      
Per tą laiką sėdint Priėmimo skyriaus laukiamajame išgėriau ne vieną puodelį kavos, perskaičiau populiarų lietuvių žurnalą, kuriame sužinojau, kas susituokė, išsituokė, kas su kuo miegojo, ką suvalgė ar nusipirko, kokios naujausios dietos. Į mane, tarsi prikaltą prie kėdės, su šypsena nuolat dirsčiojo budinčios dalies slaugytojos, o aš akimis lydėjau vis naujai priimamus ligonius. Teko ir sudrebėti iš gailesčio bei siaubo, kai greta prisėdo vienuolikmetis Mindaugas, kuris rankoje laikė slieką, lingavo valas, o jaunojo žvejo kruvinas pirštelis buvo pervertas kabliuku. O aš vis laukiau… Kai laikrodžio rodyklė artėjo prie devintos valandos vakaro, pamačiau rašinio herojų – T.Lingaitį. Pagaliau, – pagalvojau ir abu nuskubėjome į pokalbiui numatytą kabinetą. Eidama meldžiau Aukščiausiojo, kad tik niekas mums bekalbant nenusisuktų sprando ar nesusilaužytų galūnių. Nes vėl tektų laukti, laukti… Kelias iki profesionalaus mediko Gimė Tomas Tauragėje šiek tiek daugiau nei prieš 30 metų. Mokėsi tuometinėje 1-ojoje vidurinėje mokykloje, po to įstojo į Kauno medicinos universitetą. Šešis metus krimto bendras medicinos studijas, po to – pirminė rezidentūra. Ją atliko Tauragėje. Nors jam priklausė padirbėti visuose ligoninės skyriuose, labiausiai jį traukė traumatologijos. Sako, jog jam labai patikęs čia dirbantis medikų kolektyvas, personalas. Per metus, atlikdamas medicinos praktiką Tauragėje, medikas tvirtai nusprendė, kad bus ortopedu traumatologu, tad dar penkerius metus antrinę rezidentūrą atliko Kauno medicinos universiteto klinikose ir Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Ją pabaigus jam buvo įteikta ortopedo traumatologo licencija, su kuria T.Lingaitis grįžo į Tauragę. Ir taip jau beveik dvejus metus diplomuotas gydytojas dirba Tauragės apskrities ligoninėje bei konsultacinėje poliklinikoje. Apskrities ligoninė T.Lingaičio akimis Dvylika metų kaupęs medicininę patirtį jaunas gydytojas Tauragėje iki šiol gal kiek mažiau žinomas, tačiau gerą vardą spėjo pelnyti ne tik tarp kolegų, bet ir pacientų. Mindžikuodama prie registratūros girdėjau, kaip žmonės minėjo Lingaičio pavardę, jie norėjo pas jį registruotis konsultacijai. Galiausiai tuo įsitikinau prie jo kabineto durų išvydusi ne vieną dešimtį įvairias traumas patyrusių tauragiškių.Pradėjus pokalbį su T.Lingaičiu, atrodė, kad bus sunku iš jo ką nors iškvosti. Nekalbus, ramaus būdo vyras atsargiai rinko žodžius atsakydamas į pateiktus klausimus. Tačiau, kai kalba pasisuko apie naujoves medicinos srityje, perspektyvas, operacijas, T.Lingaitis paprastam žmogui sunkiai suprantamais medicininiais, moksliškais terminais faktus bėrė tarsi žirnius į sieną. Tada ir supratau, kad pasirinkdama pokalbiui gerą mediką pataikiau į dešimtuką. Supratau, kad medicina jam – didelė dalis jo gyvenimo. Ligoninė, poliklinika jam tarsi antrieji namai, kuriuose būna visko: gerumo, artumo, skausmo, ašarų, vilties ir netekčių. – Kai tik pradėjau dirbti dar atlikdamas praktiką, čia buvo labai prastos operacinės. Dabar jos renovuotos, atitinka europietiškus standartus. Ligoninė turi puikią medicininę įrangą, yra modernių instrumentų, moderni ir telerengeno įranga, – džiaugiasi gydytojas. Pašnekovas apgailestauja, kad šiandien dar nėra galimybių suteikti viso spektro medicininių paslaugų traumatologijos srityje, nes trūksta intramedulinės fiksacijos (vinių lūžus kaulams – aut. p.), dėl lėšų stygiaus nėra galimybių atlikti peties, smulkių kaulų ortopedinių operacijų.Tačiau dabar turimos įrangos, instrumentų pagalba per metus ortopedai traumatologai gali atlikti iki 600 ortopedinių traumatologinių operacijų. Dažniausiai pasitaiko čiurnų traumų, nemažai – šlaunikaulių, blauzdikaulių, riešų, peties. Daugiau nei 90 proc. pacientų teikiama planinė ir skubi pagalba, atliekamos sudėtingų lūžimų operacijos. Šį pavasarį ligonių kasos skyrė 45 protezus – 15 klubų ir 30 kelių. Gyvenimo kokybę medikai nuo šiol galės pagerinti kelis kartus daugiau ligonių nei praėjusiais metais.– Smagu, kad dirbu puikiame kolektyve. Dar atlikdamas praktiką, beveik prieš septynerius metus, buvau maloniai kolegų priimtas, jaučiau, kad greitai tapau savu. Iki šiol labai vertinu kaip žmogų skyriaus vedėją Vytautą Dirmą, džiaugiuosi, kad dirbu su puikiais savo darbo specialistais, supratingais žmonėmis, šauniais ortopedais traumatologais Eugenijumi Alekna ir Ramučiu Stelmoku, – sako pašnekovas. Malonūs žodžiai priimtinesni už keiksmažodžius T.Lingaitis „raštiškų“ pasiekimų savo darbo sferoje kol kas neturi jokių, tačiau jam visada būna gera, kai jaučiasi savo darbą atlikęs be priekaištų. O jei dar pacientas padėkoja, nusišypso, jam būna tikrai malonu. Iki šiol ir nusiskundimų po gydytų traumų gydytojas nesulaukė. Beje, paklaustas, ar yra pasirengęs griežti pirmuoju smuiku endoprotezuojant sąnarius, gydytojas atsakė teigiamai. – Savo darbą myliu ir, jei sugrįžčiau į mokyklos laikus, rinkdamasis profesiją būčiau ištikimas dabartinei. Jaučiu, kad dirbu tai, ką moku ir ką noriu dirbti, – patikino pašnekovas.      Paklausus apie kuriozinius, gal net nemalonius atvejus suteikiant pirmąją pagalbą traumuotiems pacientams, T.Lingaitis šypsodamasis dalijasi nutikimais:– Kartą į priimamąjį atvyko jaunuolis nubrozdintu veidu. Nestabilių judesių jaunas vyras buvo arogantiškas ir gana piktas. Kai jo paklausiau, kaip patyrė traumą, buvau pasiųstas, liaudiškai sakant, ant trijų raidžių. Tačiau pagalbą jaunuoliui, aišku, suteikiau. Pamenu, kaip kartą operuojant traumuotą žmogų į operacinę tarsi viesulas įsiveržė vidutinio amžiaus moteris su nežymiai prakirstu antakiu. Prisistatė ji svarbia persona ir liepė tuoj pat ją gydyti. Paprašiau šiek tiek palaukti, kol suteiksiu pagalbą ant operacinio stalo gulinčiam žmogui, tačiau agresyviai nusiteikusiai moteriai prašymas buvo tarsi didelis įžeidimas. Nukentėjusioji pagrasino pasiskųsianti spaudai, televizijai, kad jai operatyviai nesuteikiama pagalba. Kiek aprimusi traumuota moteris išėjo. Anksti rytą piktoji pacientė vėl prisistatė ir įsakė kaip mat ją gydyti. Ir rimtai, gal kiek juokais atėjome visi ligoninėje naktį budėję medikai ir kolektyviai suteikėme nukentėjusiajai pagalbą, kuri truko vos keletą minučių. Pasak mediko, dažnai traumas patiria neblaivūs asmenys, kurie elgiasi gana nekultūringai.– Bet mes jau esame pripratę prie mums, medikams, adresuotų necenzūrinių žodžių. Kai žmogui labai skauda, jis kartais ką nors nemaloniai ir pasako, bet pikta nebūna. Kai plūstasi neblaivūs asmenys, būna nemalonu, bet pagalbą privalome suteikti, – pasakojo gydytojas. Po darbo Žmoną Jolantą T.Lingaitis „parsivežė“ iš Kauno. Ji – operacinės slaugytoja, sociologė. Dabar ji nedirba, nes augina brangiausią jų turtą – vaikučius: dvejų metukų Joną ir vienerių Tomą. Laisvo laiko pašnekovas turi nedaug, tad jį nori visuomet išnaudoti tinkamai. Labai mėgsta gamtą, mišką, po kurį su šeima dažnai vaikšto. Pasak mediko, jo tėtis buvo miškininkas, senelis – eigulys, gal todėl ir traukia jį gaivi, tyra, žalia miško erdvė. Tomas labai mėgsta aktyvų sportą, dažnai po Tauragės apylinkes dviračiais važinėja ne tik su žmona, bet ir su savo mažyliais. Pasisodina į specialią kėdutę ir keliauja po gražiausius rajono kampelius, o automobiliu keturiese yra visą Lietuvą apkeliavę skersai išilgai.Mėgsta T.Lingaitis žemės darbus. Dabar renčia etnografiniais motyvais papuoštą tvorą. Planuoja pastatyti ir senovišką klėtelę, kurioje rengiasi laikyti senovinius, antikvarinius daiktus, kuriuos turėjo seneliai. Nori, kad jie būtų pagarbiai saugomi ateities kartoms. Knygų skaityti nelabai turi laiko, bet vaikystėje ir jaunystėje kaip ir visus paauglius traukė nuotykinės knygos, mochikanai ir pan. Mėgsta T.Lingaitis ir gerą filmą pažiūrėti. Pasaulinei gyvybės dienai artėjant – Neseniai minėjome Pasaulinę sveikatos dieną, artėja Pasaulinė gyvybės diena, tad šia proga sau, šeimai, kolegoms, pacientams norėčiau palinkėti optimizmo, pagarbos vienas kitam. Nejuokaudamas norėčiau palinkėti visapusiškai saikingai švęsti įvairias šventes, kurios neretai žmones atveda į greitosios pagalbos skyrių. Nuoširdžiai linkiu nelaikyti savyje nepakantumo, pykčio, juolab to nerodyti kitiems. Nemalonu, kai dėl mažiausio menkniekio istorija būna išpūsta iki sprogimo, iš kailio neriasi spauda, televizija. Būtų visiems mieliau gyventi, jei turėtume pakantumo, mokėtume žmoguje įžvelgti gėrį, – sako žmogus, apie kurį norisi kalbėti.