Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Prieš 80 metų, 1941-ųjų birželio 22-osios naktį, 3.30 val. (iki aneksijos Lietuvoje buvusiu laiku įprastai rusų istorikai mini 4 val., Vokietijoje buvo pusė 2.30 val.), Berlyno radijas paskelbė slaptažodį, leidusį pradėti karinius veiksmus prieš Sovietų sąjungą. Vienu metu prie Sovietų sąjungos–Vokietijos pasienio buvo iššautos signalinės raketos. Prasidėjo bemaž ketverius metus užsitęsęs žiaurus karas.
Tauragė, įsikūrusi prie svarbaus prekybinio, strateginio Rygos–Tilžės plento ir Tilžės–Šiaulių geležinkelio, sulaukė didesnių mūšių nei visame vakariniame pasienio ruože. Tauragę puolė 4-osios tankų grupės 1-oji divizija. 50-ties tankų grupė su pėstininkais miestą pasiekė jau po kelių valandų. Puolimui priešinosi sovietų 106-ojo pasienio būrio kovotojai užkardose ir 125-osios šaulių divizijos kariai, saugoję Rygos–Tilžės plentą,
Apie tuos tolimus laikus jau tiek prirašyta, kad rodosi, išnagrinėta kiekviena karo minutė. Vis dėlto palaipsniui atsiveria ir nemažai naujų faktų. Kai ką šiandien „Tauragės kurjerio“ skaitytojai perskaitys pirmą kartą.
Sieną perėjo lygiagrečiai
Iš Vermachto 1-osios tankų divizijos kovos veiksmų žurnalo:
„3:05 Puolimas prasideda galingu visų rūšių ginklų smūgiu. Dangus plyšta nuo sprogimų. Artilerijos pridengti batalionai kyla į ataką. Kol kas rusų artilerija tyli. Atrodo, pavyko pasiekti visišką netikėtumą. Sieną visos trys kovos grupės pereina lygiagrečiai vienu metu“.
Natūralus ir dar ilgai reikalausiantis atsakymo klausimas – ar tinkamą atkirtį davė sovietų pasienio daliniai, ar deramai jie buvo pasirengę karo veiksmams? Formaliai – taip. Bet kodėl 125-osios šaulių divizijos artilerijai ištisą pusvalandį neleista šaudyti? Septyniolika vokiečių artilerijos ir kitų jai priskirtų dalinių divizionų, reaktyvinių minosvaidžių pulkas pusvalandį niekieno nekliudomi talžė divizijos pozicijas. Keista, kad iš trijų prieš 1-ąją Vermachto tankų diviziją stovėjusių batalionų apskritai dar kažkas liko… Ir vis dėlto, žinant, kad 125-ąją šaulių diviziją puolė dvi vokiečių tankų divizijos, du pėstininkų pulkai, įvairūs kiti daliniai – zenitiniai, reaktyviniai minosvaidžiai, bemaž dviguba artilerijos persvara, o dauguma pėstininkų judėjo šarvuočiais, vokiečiai ištisą parą negalėjo sovietų divizijos įveikti. O 1-oji tankų divizija patyrė didžiausius tą vasarą vienos paros nuostolius – žuvo, buvo sužeisti ir dingo be žinios 347 kariai. Dar 114 žmonių neteko 6-oji tankų divizija.
„Tauragė išvalyta nuo priešo“
Iš Vermachto 1-osios tankų divizijos kovos veiksmų žurnalo:
„3:25 489-asis pėstininkų pulkas šturmavo Jūros upę. Pulko priešakinės jėgos artinasi prie Pajūrio gyvenvietės. Silpna priešo artilerijos ugnis už 1,5 kilometro į rytus nuo Lauksargių.
Pirmosios karo dienos Tauragėje. Nuotrauka iš Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvų
3:58 Pirmosios prieštankinės kliūtys įveiktos, judama toliau link Ežeruonos upės. Lakūnas aptiko priešo koloną, atsitraukiančią iš Tauragės Kelmės kryptimi. Prasidėjęs silpnas rusų pasipriešinimas sudaro įspūdį, kad priešas puolimo link Ežeruonos nelaukė.
4:40 Priešakiniai 486 pėstininkų pulko būriai stovi prie Tauroggeno, pietiniame miesto pakraštyje.
5:10 „Westhoveno“ kovos grupei pavyko užimti tiltą per Ežeruoną nepažeistą. V.Kriugerio kovos grupė aptiko brastą per upę. 113-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 1 batalionas prie Jūros upės sulaukė stipraus pasipriešinimo. 1-asis tankų pulkas perėjo brasta Jūros upę ir, aktyviai puldamas, užima placdarmą priešingame upės krante.
6:00 Virš divizijos vadavietės vyksta pirmieji oro mūšiai. Bombarduota 30-ojo artilerijos pulko vadavietė.
6:10 Užimtas geležinkelio tiltas per Jūros upę. Pietinėje dalyje kovos grupės, įveikdamos stiprų pasipriešinimą, puola Tauragę.
6:30 Pranešta, kad priešas susprogdino tiltą vakarinėje Tauragės pusėje. Rusai Tauragę įnirtingai gina, sustiprino artilerijos ugnį.
8:20 1-asis tankų pulkas brasta pervažiavo Jūros upę ties Dapkiškiais. Kriugerio kovos grupei kliudo nesibaigianti artilerijos ugnis. Statyti per Jūrą tiltą nėra būtinybės. Tauragėje vyksta įnirtinga kova už kiekvieną namą. Priešas kaunasi atkakliai, šaudo iš pasalų. Divizijos vadovybė negali apsispręsti, ar jau duoti Kriugeriui sutartą ženklą „Ziethen“ pulti Skaudvilę. Visame fronte priešas didelėmis pajėgomis gina rytinį Jūros krantą. Naujų rusų jėgų artėjimo Tauroggeno apylinkėse nenustatyta, bet, žvalgybos duomenimis, kairiajame sparne pasirodys priešo tankai ir galinga motorizuota artilerijos kolona.
11:30 Sunkiame mūšyje 1-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 2 batalionui užduotį palengvino iš pietryčių puolantis 489-asis pėstininkų pulkas. Abiem kovos grupėms po sunkaus gatvių mūšio pavyko pasiekti rytinį Tauragės pakraštį. Priešo jėgų pasipriešinimas akivaizdžiai nusilpęs.
12:00 Lakūnai pranešė, kad priešo artilerija traukiasi Batakių kryptimi. Divizijos vadovybės nuomone, Tauragę nuo priešo savarankiškai išvalys 489-asis pėstininkų pulkas.
14:45 „Westhoveno“ kovos grupė pajuda link Batakių.
16:00 Gautas pranešimas, kad Tauragė išvalyta nuo priešo.
Teigė, kad nežinojo
1952 metais Sovietų armijos Generaliniame štabe buvo sukurta grupė Didžiojo Tėvynės karo įvykiams analizuoti. Garsiausiems 1941–1945 metų karvedžiams, susijusiems su karo pradžios įvykiais, parengtas klausimynas, leidžiantis šiek tiek objektyviau suprasti tą baisiąją tragediją ir milijonų žmonių žūtis.
Buvęs Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos žvalgybos skyriaus štabo viršininko pavaduotojas generolas leitenantas:
„Apygardos vadovybė ir štabas prieš du–tris mėnesius turėjo tikslius duomenis apie fašistinės Vokietijos rengimąsi karui. Priešo užnugaryje veikę mūsų grupės ir būriai jau nuo vasario mėnesio teikė informaciją apie vokiečių kariuomenės telkimą pasienio rajonuose, mūsų kariuomenės išsidėstymo žvalgybą Rytų Prūsijoje“.
1941 metais buvęs tos pačios apygardos 8-osios armijos vadas generolas leitenantas Piotras Sobenikovas:
„Kaip netikėtai prasidėjo karas, galima spręsti vien iš to, kad traukiniu vykę sunkiosios artilerijos pulko kariai, birželio 22-osios rytą atvykę į Šiaulius ir išvydę mūsų aerodromų bombardavimą, manė, jog prasidėjo mokymai. Tuo metu beveik visa Pabaltijo karinės apygardos aviacija jau buvo sudeginta. Pavyzdžiui, iš mišrios 8-ąją armiją turėjusios remti aviadivizijos iki birželio 22 dienos 15 val. buvo likę vos 5–6 lėktuvai. Netgi tą lemtingąją naktį aš gavau fronto štabo viršininko P.Klionovo įsakymą iki ryto atitraukti karius nuo sienos. Bet kategoriškai atsisakiau tai padaryti… 1941 metų kovo mėnesį gavęs paskyrimą, deja, nei Generaliniame štabe, nei Rygoje, Pabaltijo karinės apygardos štabe, apie jokį „Valstybės sienos gynybos 1941 metais planą“ informuotas nebuvau“.
Dar vienas generolas:
„Tik gegužės 28 dieną buvau iškviestas į apygardos štabą ir labai paviršutiniškai supažindintas su „Gynybos planu“. Visa tai vyko skubiai ir nervingai… Planą sudarė storas mašinėle spausdintas sąsiuvinis. Mano ir štabo viršininko užrašus atėmė… Deja, po to jokių nurodymų negavome, kaip ir savo darbo sąsiuvinių… 48-oji šaulių divizija apygardos vado įsakymu naktį į birželio 19-ąją išvyko iš Rygos link sienos su muzika ir, visiškai nenujausdama apie netrukus prasidėsiantį karą, buvo subombarduota iš oro bei prasiveržusių pėstininkų dalinių, patyrė didžiulius nuostolius ir, netgi nepasiekusi sienos, sutriuškinta“.
Vokiečių laiškai
Iš pirmųjų vokiečių karių laiškų Lietuvos teritorijoje:
„Gerbiamieji tėveliai. Lygiai 3.15 pradėjom šimtų pabūklų artilerijos parengtį. Jau liepsnoja pirmieji kaimai. Bet rusai ir po trijų valandų dar priešinasi. Jų aviacijos nematyti. Virš mūsų praskrido keletas mūsiškių bombonešių ir nutolo į šalies gilumą. Vidurdienį įžengėm į kažkokį miestą. Paėmėm pirmuosius belaisvius. Rusai ginasi neįtikėtinai ryžtingai“.
„Mes judame su sunkiais mūšiais. Mūsų kapitonas ir vienas mano taikytojų žuvo. Perduodant radijo pranešimą, mūsų koloną užpuolė rusai. Turėjom pakankamai laiko užsidėti šalmus ir nubėgti į kukurūzų lauką. Mūsų sunkiosios baterijos negali atsišaudyti, kadangi visi sviediniai išnaudoti prieš tankus. Iš viso sunaikinom 40 rusų tankų, praradę tris savus“.
„Mano didžioji meile. Tai pirmasis laiškas iš tikrojo karo. Per 24 karo valandas mes dar daug ko nepamatėme, bet buvome galingos karo mašinos paleidimo liudininkai. Išvakarėse, stovėdami už kelių kilometrų nuo priešo linijos, matėme, kaip sprogo dvi bombos. Miegojom su Helmutu mašinoje, kai apie 3.05 nuskrido pirmieji sviediniai, kurie užklupo rusus netikėtai. Po 24 valandų jau nebekreipi dėmesio į šūvius. Netrukus gausime įsakymą žygiuoti, šiandien turime nueiti 90 kilometrų. Planuojam greitai atsidurti Maskvoje“.
Tauragėje ruošėsi
Ukrainietis Fiodoras Gavrišas kartu su keturiais broliais nužygiavo visą karo kelią. Trys broliai žuvo. 21-erių metų Fiodoras pradėjo būtinąją karinę tarnybą Tauragėje 365-ajame artilerijos divizione:
„Anoje sienos pusėje buvo girdėti nesibaigiantis sunkiosios technikos gaudesys, vyko statybos darbai. Mums gi įsakyta nepasiduoti panikai. Birželio pradžioje pasipylė pabėgėliai iš Lenkijos. Jie atvirai kalbėjo: „Ko jūs čia ilsitės? Ruoškit įtvirtinimus, vokiečiai jei ne šiandien, tai rytoj puls“. Diviziono vadas siuntė pranešimus į armijos štabą, iš ten į apygardos štabą ir toliau į Maskvą. Vadovybė gi visą laiką teigė, esą tai priešo žvalgybos klasta, tokias žinias platiną diversantai, kuriuos reikia naikinti. Mūsų divizijos vadas tada pasakė: „Mane vis tiek sušaudys – jeigu ne Hitleris, tai Stalinas. Bet kareivių žudyti aš neleisiu“. Ir birželio 17-ąją jis savo rizika įsakė kasti apkasus ir rengtis gynybai.
Birželio 22-ąją mes jau buvome parengę įtvirtinimus, iškasėm apkasus, kuriuose ir nakvojom. 21-osios vakare smarkiai nulijo, milinės peršlapo ir apkasuose sėdėti tapo vis sunkiau“.
„Iš Tauragės likę vien griuvėsiai“
1942 metų gegužę prie tuomečio Leningrado žuvo ryšininkas ober-jefreitorius Maksas Šibelis. Jis metus rašė detalų dienoraštį. Atsirado čia vietos ir Tauragei:
„Birželio 16. Pirmą valandą nakties (Berlyno laikas, – red.) išsidėstome pozicijose už 8 kilometrų nuo rusų sienos. Birželio 22. Naktis buvo rami, o trečią valandą ryto prasidėjo pragaras, mes puolėme Tauroggeną. Gaudžiant mūsų pabūklams, pusę šešių klausėmės fiurerio kalbos. Pusę penkių išvydome pirmuosius pabėgėlius. Nesibaigiantis šaudymas iki pusės dešimtos, po to viskas nutilo. Birželio 25. Perėjom sieną. Iš Tauragės likę vieni griuvėsiai. Nuostabus oras. 19 val. judame priekinėse gretose su tankais. Priešas kontratakavo mus savo tankais. Įsijungia stambaus kalibro pabūklai. Iki antros valandos budėjau prie radijo stoties, šaudymas girdėjosi visą naktį. Miegojau vos valandą“.
Neteko 40 proc. sudėties
Sovietų kariuomenės 11-ojo šaulių korpuso štabas buvo įsikūręs Skaudvilėje. Jo išsidėstymo ruožas prasidėjo nuo 125-osios divizijos ir baigėsi prie Nemuno. Likus keletui dienų iki karo, į korpuso sudėtį įėjusi 11-oji šaulių divizija tik kraustėsi traukiniu iš Narvos. Ruožą piečiau 125-osios divizijos planuota skirti 48-ajai šaulių divizijai, tačiau ji taip pat dar tik persikraustė. Taigi iš korpuso vien jau daug kartų minėtoji 125-oji šaulių divizija buvo įsitvirtinusi jai skirtose pasienio pozicijose. Todėl jai ir teko baisiausi vokiečių „Šiaurės“ armijų grupės smūgiai. Iki birželio 23-osios divizija buvo netekusi per 40 procentų savo sudėties… Kad išvengtų apsupties, ji turėjo atsitraukti į Tauragės-Skaudvilės miškus. Tuo metu korpusą sudarė 23 661 kariškis, 559 pabūklai ir minosvaidžiai, 17 lengvųjų tankų…
Citata iš karo dienoraščio:
„Birželio 22-osios naktį 125-oji šaulių divizija slapta užėmė kovos pozicijas 25 kilometrų ruože. Deja, ji nebuvo pilnai sukomplektuota. Be 15 minučių, 4 val., praskrido būrys lėktuvų, o dar po 15 minučių prabilo vokiečių artilerija, minosvaidžiai, pasigirdo tankų vikšrų žlegsėjimas. Nedidelis Tauragės miestelis nušvito gaisrų ugnimi…
Dar išvakarėse, šeštadienį, mums, minuotojams, išdalijo butelius su padegamuoju skysčiu ir granatas. O kitą rytą, po vokiečių įsiveržimo, bataliono vadas Novočadovas įsakė išvesti mano kuopą į Tauragės vakarinį pakraštį ir užimti pozicijas anksčiau numatytoje vietoje – už geležinkelio, tarp kapinių ir mėsos kombinato. Tuo pačiu kapitonas įspėjo – jeigu paaiškės, kad tai karas, o ne eilinė provokacija, batalionui trauktis į Šiaulius“.
Beveik sunaikino
Prisimena generolas leitenantas V.Zotovas:
„Nuo pirmųjų sviedinių užsiliepsnojo pastatas, kuriame buvo įsikūręs 125-osios šaulių divizijos štabas. Tauragę užliejo uraganinė artilerijos ugnis. Žinodamas, kad mieste daugiausia mediniai namai, priešas šaudė daugiausia padegamaisiais sviediniais, todėl po gerų 15–20 minučių miestas tiesiogine prasme liepsnojo. Vis dėlto kariuomenė dar iš anksto buvo užėmusi paskirtąsias gynybos pozicijas. Netrukus prie Tauragės priartėjo vokiečių tankai ir motorizuoti pėstininkai su šarvuočiais. Kova už miestą persikėlė į gatves. Iki vėlyvos nakties vyko mūšiai dėl kiekvieno namo, skersgatvio. Tik kitos paros vidurnaktį gynusios miestą sovietų pajėgos buvo nustumtos į šiaurės rytų pakraščius. Vėliau 6-osios vokiečių tankų divizijos pulkininkas Rytgenas prisiminė:
„Rusų priešinimasis mūsų sektoriuje buvo daug stipresnis, nei tikėtasi. Labai kliudė prieštankiniai grioviai, kuriuos dengė pėstininkai ir medžiuose įsitaisę snaiperiai. Mūsų laimei, rusai neturėjo prieštankinių patrankų ir minų. Kadangi niekas nepasidavė, belaisvių nebuvo“.
Birželio 23-iosios naktį 125-oji šaulių divizija buvo beveik sunaikinta. Tą naktį netikėtai atakuotas divizijos štabas, žuvo arba dingo be žinios daug vadų, sunaikinta ryšių įranga…“
Viena mažytė didžiojo karo drama
8-osios Silezijos pėstininkų divizijos ober-leitenantas Erikas Mende – apie paskutines taikos minutes:
„Mano vadas buvo du kartus vyresnis už mane ir jam jau teko kautis su rusais 1917 metais prie Narvos, dar būnant leitenantu. „Čia, šiuose beribiuose plotuose, mes kaip Napoleonas rasime savo mirtį, – neslėpė jis pesimizmo. – Mende, įsidėmėkite šią valandą, ji pradeda ankstesniosios Vokietijos pabaigą…“
28-osios pėstininkų divizijos prieštankinės kuopos vadas leitenantas Alfredas Diurvangeris:
„Jau per pirmąjį mūšį su rusais buvo matyti, kad jie mūsų akivaizdžiai nelaukė, bet ir nepasirengusiais jų pavadinti negalima“.
Artilerininkas Johanas Danceris:
„Pačią pirmąją dieną, vos tik pakilom į ataką, vienas mūsiškis nusišovė savo šautuvu. Suspaudęs ginklą tarp kojų, apžiojo vamzdį ir paspaudė nuleistuką. Taip jam baigėsi karas ir visi su juo susiję baisumai“.
Artilerininkas Hansas B.:
„Atakuodami susitikom lengvąjį rusų tanką T-26 ir nesunkiai tiesiu taikymu pamušėm. Bet vos ėmėm artintis, iš bokštelio iki pusės išlindo rusas ir ėmė šaudyti į mus iš pistoleto. Netrukus paaiškėjo, kad jis buvo be kojų – kojas nutraukė sprogimas. Ir vis tiek šaudė į mus…“
6-osios tankų divizijos „Raus“ kovos grupės vadas pulkininkas Erhardas Rausas – apie tanką KV-1, prie Raseinių sunaikinusį vokiečių sunkvežimių ir tankų koloną bei artilerijos bateriją; tie keturi sovietiniai tankistai sulaikė „Raus“ grupės (apie pusę divizijos) judėjimą dviem paroms:
„Tanko viduje gulėjo narsiojo ekipažo narių kūnai. Giliai šio didvyriškumo sukrėsti, palaidojom juos su visa karine pagarba. Jie kovėsi iki paskutinio atodūsio, bet tai tebuvo viena mažytė didžiojo karo drama…“
Birželio 23-iosios suvestinė
Iš sovietų Šiaurės vakarų fronto operatyvinės suvestinės 1941 metų birželio 23 dienos 10 val.:
„90-osios šaulių divizijos fronte 18 val. priešo veiksmai suaktyvėjo. Nesibaigiančiomis atakomis priešas atsirado Jūros upės šiauriniame krante prie Didkiemio.
Korpuso vadas leido atitraukti divizijos pajėgas ir įsitvirtinti Pajūrio–Jucaičių linijoje ir toliau pagal Akmenos upę link Pagramančio.
125-osios divizijos štabas – miške į pietus nuo Skaudvilės.
11-oji šaulių divizija toliau išsikrauna Radviliškio rajone, Šeduvoje (?!).
28-oji tankų divizija rengiasi pulti Užventį, Kaltinėnus, Skaudvilę.
202-oji motorizuotoji divizija iš Kelmės rengiasi pulti Skaudvilę. Duomenų apie korpuso dalinių veiksmus, nesant ryšio, neturima.
3-ojo mechanizuoto korpuso 2-oji tankų divizija nuo ryto kartu su 12-uoju mechanizuotu korpusu puola priešą nuo Raseinių pusės Tauragės kryptimi.
11-osios armijos operatyvinės suvestinės negauta. Ryšys su fronto štabu nutrauktas“.
Dėkojo už ryžtą puolant Tauragę
Iš Vermachto 1-osios tankų divizijos kovos veiksmų žurnalo:
„Abi kovos grupės juda link Agluonos. Atrėmusios atsinaujinusį rusų pasipriešinimą, kovos grupės žygiuoja link Batakių ir Skaudvilės.
16:45 Pranešta apie keliu į Šiaulius, Skaudvilę judančius 40 priešo tankų.
23:15 „Westhoveno“ kovos grupės priešakinės jėgos pasiekė Batakius, Kriugerio kovos grupė vyksta per Minkštpaučius (dab. Antegluonis, – red.). Iki vėlyvos nakties vyksta puolimas. 21:15 divizijos štabas keičia vadavietės vietą – prie kelio Tauragė–Šiauliai, miške už keturių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Tauragės.
1941 metų birželio 23-ioji. 2:00 „Westhoveno“ kovos grupė užėmė placdarmą prie Batakių, greta Ančios upės.
3:10 Kovos grupė tęsia judėjimą link Norkiškės. Vos priešakinės jėgos praėjo Mažintus, iš miškų jas apšaudė artilerija ir prieštankiniai pabūklai. Sutelkta 1-ojo pėstininkų pulko 1 bataliono ataka pavyko priešą nustumti už Norkiškės.
3:25 113-ojo pėstininkų pulko 1 batalionas pasiekė Pužus. Žinodama, kad Skaudvilėje yra pajėgi įgula, Kriugerio kovos grupė rengiasi atakai.
5:08 Skaudvilės gynyba sutriuškinta. Trofėjai: keturi 21 cm artilerijos pabūklai.
7:00 489 pėstininkų pulkas išvedamas iš divizijos pavaldumo ir užsiima dešiniojo divizijos sparno apsauga. Divizijos vadas dėkoja pulkui už puikią ištvermę ir ryžtą puolant Tauragę. Šią valandą nemaža divizijos dalis dėl siauro tilto per Jūrą vis dar tebėra vakariniame upės krante.
10:42 „Westhoveno“ kovos grupė žygiuoja iš Adakavo ir Skaudvilės. Išėjus iš miškų, į pietus nuo Skaudvilės kaip trofėjai buvo užgrobti viena priešo artilerijos baterija ir vienas tankas.
***
Iš vokiečių armijos eilinio Roberto Rupo laiško žmonai pirmosiomis karo dienomis:
„Aš labai retai verkiau. Verksmas tampa išeitimi, kai ilgai būni visame tame pragare. Tik kai vėl būsiu su jumis, prisimindami tai, mes tikriausiai labai ilgai verksime ir tu suprasi savo vyrą. Čia, netgi matant pačius baisiausius vaizdus, verkti nėra prasmės. Kyla asmeninio bejėgiškumo ir žmogiškosios kaltės jausmas. Apima gili šiurpinanti gėda. Tu juk mane teisingai suprasi, Marija?“
