Skaudvilėje gyvenanti Violeta Bielskienė save lyg juokais, lyg rimtai vadina kaimo keistuole. Violeta nesikuklina – dažniausiai kitiems į akis atvirai sako tai, ką galvoja. Dalis minčių nugula ir popieriuje – „Tauragės kurjerio“ pašnekovė yra išleidusi dvi poezijos knygas, o įvairių papildomų jos veiklų išvardyti visų ir nepavyktų: energijos skaudviliškei tikrai netrūksta. Kai kurie ją vadina antivakesere, nes moters pasisakymai viešoje erdvėje kartais labai kategoriški.
Vasarą atgyja tušti butai ir trobos
Skaudviliškė Violeta Bielskienė šiose apylinkėse gyvena nuo gimimo. Šiame mieste mokėsi nuo pat 5-os klasės, o apsigyveno būdama 14-os. Tačiau ji sako, kad yra kaimo vaikas ir Skaudvilėje viskas po ranka.
– Gyvenu kaime, bet centre. Daug senųjų gyventojų išmirė, liko tuščių trobų nemažai. Tačiau jos prisipildo vasarą, kai į gimtinę grįžta atostogautojai. Vien mūsų daugiabutyje yra du tokie butai, kurie nuolat būna tušti, o vasarą gyventojai grįžta. Suvažiavę vaikai ir kapus aplanko, ir paatostogauja. Tada vėl išvyksta, – apie gyvenimą Skaudvilės mieste kalbėjo Violeta. – Atsikelia ir jaunų šeimų. O ką – iki darbo Tauragėje 25 km, nėra taip toli.
Kaip vieną pagrindinių Skaudvilės tuštėjimo problemų skaudviliškė įžvelgia darbo vietų trūkumą. Tačiau ir privalumų netrūksta – nebaisu vaiką išleisti į lauką pažaisti, mat visi vieni kitus pažįsta, be to, nusikaltimų Skaudvilėje beveik nėra.
– Čia gyventi ir gerai, ir blogai. Jei nori ramybės, tai čia pats tas. Aš dirbau slaugos ligoninėje, eidavau ir naktimis į darbą ar iš jo. Niekas nėra užkabinęs. Tik su darbais čia bėda – verslas visai miręs, nėra pramonės ir gamybos. Bet turbūt dauguma nedidelių miestelių tokie, – svarstė V.Bielskienė.
„Tauragės kurjerio“ kalbinta Skaudvilės gyventoja nenustygstanti vietoje. Juokdamasi pasakojo, kaip vienu metu net sulaukė klausimų, kada pradėjo dirbti kultūros namuose, mat labai dažnai ten lankydavosi – ir pabendrauti, ir padėti renginį organizuojant. Be to, Violeta dar ir eiles kuria, yra išleidusi dvi poezijos knygas.
– Vaidinau teatre, išleidau dvi poezijos knygas. Paskui viską nutraukiau – padėjau sūnui vaiką auginti. O dabar esu laisva, savi vaikai jau užaugę. Neturiu jokio plano – nežinau, kas bus rytoj, tai ką kalbėti apie tai, kas bus po savaitės, – atviravo pašnekovė, pridurdama, kad ir darbo vietą slaugos ligoninėje, kur senjorus slaugė net 35-erius metus, paliko.
Į tokią mediciną grįžti nenori
Violeta Bielskienė – medicininį išsilavinimą turinti slaugytoja. Nors šiuo metu šalyje slaugytojų trūksta (pašnekovės teigimu, jų trūksta ir Skaudvilėje, ir Tauragėje) ji apsisprendė palikti darbo vietą įsisiūbavus koronaviruso pandemijai. Moteris sako nelaikanti savęs nei vaksere, nei antivaksere, tačiau ekstremaliosios situacijos suvaldymo sprendimuose nemato logikos.
– Esu slaugytoja ir daug domėjausi. Įtarimas kilo, kai spauda viską rašė į vienus vartus. Ėmiau ieškoti kitų šaltinių – atmečiau visokias nesąmones, dairiausi autoritetingų. Aš nekišu savo nuomonės ir nedalinu patarimų neprašyta, tiesiog ieškojau logikos sprendimuose ir jos neradau. Atėjo ta korona į mūsų namus iš darbo – sirgom visi namuose ir aplinkiniai sirgo. Po viso to praėjo mėnuo ir pradėjau nagrinėti visas aplinkines situacijas. Virusas yra. Bet slaugos ligoninėje kasmet sirgdavo gripu ir kiek aš suskaičiavau, mirtingumas liko toks pat – kalbu apie savo darbovietę. Vieni sirgo lengviau, kiti sunkiau, o baimė buvo begalinė – labiausiai bijoję ir sirgo sunkiausiai, – tvirtino V.Bielskienė. – Esu empatiška, negalėjau žiūrėti, kaip nuo rudens nebuvo namiškiai įleidžiami pas artimuosius. Kaip senukui paaiškinti, kodėl jis pusę metų nemato artimųjų? Koks virusas gali pateisinti tokį dalyką?
Violeta Bielskienė pasakojo, kad kai kurie senjorai slaugos ligoninėje praleidžia ne vienerius metus, tad net tampa savotiškais šeimos nariais darbo kolektyvui. Dažna slaugytoja tokių net neklausia, kaip jie jaučiasi – iškart matyti, jei blogai.
– Nenoriu į tokią mediciną grįžti. Geriau valytoja dirbsiu. Iš pradžių tokioje situacijoje jaučiausi vieniša, kol neradau bendraminčių. Žmonės bijo garsiai kalbėti – lyg sovietmečiu. Dabar reikia vienytis, vienas kitą mylėti. Pati gamta rodo, kad iš šios situacijos išeisime tik vienydamiesi, vienas kitam atleisdami. Virusas yra mūsų galvose ir širdyse, – įsitikinusi V.Bielskienė.
Teko pakovoti
– Kiekvienas kaimas turi savo keistuolį. Mūsų visi išmirė, likau aš. Gyvenu ne galva, o širdimi. Jei jau galvoju, tai ir pasakau. Ir už save nesu kovojusi, vis už kažką – už vaikus, už anūkus, – kalba V.Bielskienė, pasakodama apie gyvenimo mažame miestelyje privalumus ir trūkumus.
Pašnekovė dar mena, kaip jos trims vaikams augant teko reikalauti darželio, prisimena, kaip jį uždarė. Teko rašyti daugybę prašymų, buvo numatyta gana patogi vieta, tačiau valdininkai nesiryžo priimti sprendimo ir investuoti į vaikų priežiūrą. Skaudviliškė juokauja, kad bekovojant jos jaunėlė dukra ir užaugo – šiemet bus abiturientė. Kovoti ėmėsi jaunesnės mamos, kurioms šiaip ne taip pavyko išsiprašyti darželio grupės mokykloje.
– Nelabai patogu, bet bent kažkas, – sako buvusi slaugytoja. – „Šiltnamyje“ užaugę vaikai kitokie. Maniškiai augo per krizes. Ėjo, savęs ieškojo, augo be tėvo. Vienas, atrodė neįmanoma, tapo savo įmonės direktoriumi, yra atsakingas tėvas. Įmonę „Lengva žemė“ įkūrė per patį karantiną.
Su skaudviliške Violeta Bielskiene bendrauti galima valandų valandas. Jei ne apie koronavirusą ir skiepus, tai apie eilėraščius, kitas moters veiklas po kasdienių darbų, apie gyvenimą mažame miestelyje.
Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai

