Paauglystė – išbandymas ne tik vaikams, bet ir jų tėvams

Paauglystė – ne tik gražiausias gyvenimo tarpsnis, kai iš vaiko tampama subrendusiu žmogumi, neretai šis laikotarpis tampa išbandymu ne tik pačiam paaugliui, bet ir jį supantiems artimiesiems. Psichologė Lolita CEMNALIANSKIENĖ paauglystės sąvoką apibūdina kaip natūralų žmogaus raidos laikotarpį tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus gyvenimo pradžios. Tai laikas, kai sparčiai vyksta fizinė, emocinė, tarpasmeninė branda, jaunuolis ieško tapatybės, įvertina savo tikslus ir vertybes. Jaunas žmogus save suvokia kaip savarankišką, subrendusį asmenį, vertina savo veiksmus. Šiam amžiaus tarpsniui būdingas staigus atitolimas nuo tėvų, autoriteto ieškojimas tarp bendraamžių.
– Kada prasideda paauglystė ir iki kada tęsiasi? Ar visiems ji pasireiškia vienodai? – Be abejo, kiekvienam paauglystės laikotarpio pradžia, trukmė, raiškos pobūdis, pabaiga pasireiškia skirtingai. Tai priklauso nuo fizinių, emocinių ir aplinkos veiksnių. Manoma, kad labiau išsivysčiusiose visuomenėse, kur geresnės ekonominės sąlygos, daugiau globos ir palaikymo, šis gyvenimo tarpsnis prasideda vėliau, tęsiasi ilgiau ir praeina ramiau. Mergaitėms paauglystė prasideda apie 11 gyvenimo metus, berniukams – apie 13 metus, o baigiasi apie 18–19 metus, tačiau gali tęstis net iki 24 metų. – Ar šis gyvenimo laikotarpis turi atskiras stadijas, kokie jų požymiai?– Sąlyginai paauglystę galima suskirstyti į ankstyvąją – 11–12-ieji metai, viduriniąją – 13–14-ieji metai ir vėlyvąją – 16–18-ieji gyvenimo metai. Ankstyvasis ir vidurinysis laikotarpiai paprastai kiek audringesni, o vėlyvasis – ramesnis. Visi žino, kad paaugliams būdingas maištavimas, konfliktavimas su suaugusiaisiais. Būdinga nestabili nuotaika, savo stiliaus ieškojimai. Natūralu, kad šis tarpsnis yra maištavimo išraiška, nes jaunas žmogus ieško savo tapatybės, vietos pasaulyje.– Kaip tėvams žinoti, kad jų vaikui prasidėjo paauglystė?– Tėvai turėtų pastebėti, kad vaikas nuo jų tolsta emociškai, mažiau dalijasi savo gyvenimo detalėmis, mažiau paklūsta jų nurodymams, prieštarauja jų nuomonei, mažiau laiko leidžia su šeima ir daugiau būna su draugais. Bando išsireikalauti teisių, keičia elgesio, aprangos stilių.– Ar šiuo laikotarpiu prireikia ir specialistų pagalbos, ir kokias atvejais?– Kuo geresni, artimesni ir supratingesni santykiai šeimoje, tuo mažiau specialistų pagalbos reikia. Jei iki paauglystės tėvai ir vaikai gerai sutaria, paauglystė praeina gana ramiai. Svarbu, kad tėvai sugebėtų vaikams išlikti tvirtas autoritetas, išmintingai vadovauti, tinkamai suprasti ir patenkinti vaikų poreikius, natūraliai priimti vaikų augimo ir keitimosi procesus.Į specialistus reikia kreiptis, jei paauglystės keliamos problemos peržengia normalaus gyvenimo ribas, pavyzdžiui, buvęs linksmas ir atviras vaikas tapo uždaras ir nuolat liūdi, jei apleido mokslus bei žymiai sumažėjo pažangumas. Neretai gali atsirasti elgesio sutrikimų, tokių kaip svaigalų vartojimas, nusikalstamas elgesys, ryškus šeimos taisyklių pažeidinėjimas. Pirmiausia reikėtų problemas spręsti šeimos viduje, nes paauglių amžiui būdingas nuolatinis tėvų išbandymas ir stebėjimas, kada tėvai pasiduos vaikų keliamoms provokacijoms. Tėvų užduotis – stengtis išlaikyti ribas ir šeimos vientisumą, patariama sugriežtinti šeimos taisykles ar netgi susikurti naujas. Paauglystėje svarbu vaiką priversti suvokti, kad taisyklių reikia laikytis, nes kitaip gali prasidėti chaosas ir nemalonumai.Kartais dėl augimo, fizinio ir emocinio brendimo jaučiami kūno negalavimai – įvairūs skausmai, pykinimas, nemiga, nuotaikų svyravimai. Jei tai tęsiasi ir vargina, vertėtų pasidomėti, pasitikslinti jų priežastis tam, kad būtų galima suprasti, ar jų kilmė yra liga, ar emocinės problemos. Kartais vaikas tiesiog nesupranta jame vykstančių pokyčių, išsigąsta ar gėdijasi jų ir dėl to reaguoja liguistai, nors jokios realios ligos nėra. – Kokios paauglystės laikotarpio pasekmės priverčia pacientus apsilankyti pas Jus?– Dažniausiai kreipiasi paauglių tėvai, nes jiems tampa per sunku sutarti su savo atžalomis – vaikai apleidžia mokslus, laiku negrįžta namo, nebesitvarko, šiurkščiai elgiasi. Tuomet tenka kartu pasikalbėti ir patikslinti, ko tėvai ir vaikai vieni iš kitų nori, siekiame susitarimų, kompromisų. Dažnai tenka padėti paaugliams susivokti, kaip jie mato aplinką, save, kaip supranta savo tikslus, poreikius. Kartais kreipiasi ir patys paaugliai, kai šiems reikia suaugusio žmogaus nuomonės, patarimo.– Ar paauglystės problemos netrukdo vaikų mokslams?– Vien tai, kad prasidėjo paauglystė, nereiškia, kad automatiškai prasidės problemos. Dauguma sugeba brendimo metu tinkamai mokytis ir nesusiduria su rimtesnėmis problemomis. Manau, kad labai svarbi šeimos įtaka, kiek ji padeda vaikui susivokti savyje ir jį palaiko. Turintis tvirtą pagrindą, galintis gerbti savo šeimą paauglys mažiau priklausomas nuo kitų įtakos, vadinasi, neatsisakys savo interesų ir galvos apie ateitį. – Ar šiuo amžiaus tarpsniu padaugėja savižudybių?– Tai viena rimčiausių problemų, nes dažnai sunku atskirti, ar tai tik vaikų manipuliacija, ar rimtas nusivylimas, gresiantis gyvybei. Kartais paaugliai griebiasi savižudybės kaip išeities dėl bendraamžių patyčių, atstūmimo. Bet kuriuo atveju tai labai aštrus ženklas, kad jaunuoliams reikia dėmesio. Būtinas nuoširdus ir atviras pokalbis apie tai, kas vyksta. Dažnai paaugliai jaučiasi nepakankamai mylimi, reikalingi. Kad ir kokį savarankiškumą demonstruotų, jiems reikia šilumos, palaikymo, ne tik iš bendraamžių, bet ir iš šeimos. Kartais trukdo klaidinga nuomonė apie save, draugus ar artimuosius.– Paauglystėje sutrinka vaikų miegas, miegodami jie keikiasi, kodėl?– Košmarai, vaikščiojimas miego metu. Neramus miegas gali reikšti, kad kaupiasi nerimas, pyktis. Sutrikęs miegas dažnai susijęs su neišspręstais rūpesčiais. Kyla klausimas, kas kelia rūpesčių vaikui dieną? Dažnai jie linkę pervertinti sunkumus. Išmintingas, be kritikos, pagarbus suaugusiojo požiūris, galbūt patarimas padėtų paprasčiau pažvelgti į tai, kas kelia nerimą, ir nuspręsti, ką galima padaryti dėl to, kad problemos neliktų.– Vaikai gėdijasi tėvų, viešumoje jiems rodomo dėmesio, ar tai vienas paauglystės požymių?– Paaugliai nori įrodyti visiems, tiek bendraamžiams, tiek tėvams, tiek ir sau, kad yra suaugę. Jeigu su jais elgiamasi kaip su vaikais, tai juos žemina arba verčia jaustis nevisaverčiams. Keičiantis paauglių nuomonei ir elgesiui, turi keistis ir tėvų nuomonė į juos bei elgesys su jais, bet pagarba vienų kitiems turėtų išlikti. Didesnė laisvė visuomet reikalauja ir didesnės atsakomybės.