Miestas prie Jūros, laivai – jūrose

Rizikuoju būti sukritikuotas ir apšauktas kokiu nors vatniku, kuriam vieta su lagaminu Sibiro geležinkelio stotyje. Rizikuoju, nes šiandien labai nemadinga prisiminti visa, kas tik susiję su Rusija. Ir vis dėlto mėginsiu pradėti rašinį vieno garsaus sovietinio poeto, dramaturgo, vieno žymiausių futuristų Vladimiro Majakovskio kūrinio pavadinimu „Draugui Netei, laivui ir žmogui“. Tapęs revoliucijos šaukliu, šlovinęs ją ir vėliau skausmingai praregėjęs, V.Majakovskis buvo negailestingai jos sunaikintas. Vyresniosios kartos žmonės dar tikrai neužmiršo šio autoriaus pjesių pastatymų Lietuvos dramos teatruose – Klaipėdos, Valstybiniame jaunimo, Vilniaus senajame.

Tačiau ne apie poeziją ir ne apie teatrą šį kartą kalba. Juo labiau, kad to kūrinio pavadinimą norėčiau perfrazuoti į „Tauragės miestui, laivui ir žmonėms“. Juk negalėtum pasakyti, kad miestas įsikūręs ne prie Jūros… Tiesa, prieš daugelį metų, kai madinga buvo mokiniams susirašinėti su kitų respublikų ar net užsienio šalių bendraamžiais, ne vienas mūsiškis upės pavadinimą versdavo į plačiąja prasme jūrą… Žinoma, tai buvo netiesa, žinoma, klaidino tolimų kraštų adresatus, kurie beviltiškai žemėlapiuose ieškojo to didelio vandens telkinio prie Tauragės…

Ir vis dėlto senasis tauro vardą nešiojantis miestas su jūra susijęs ir gana artimai.

Naujos žinios apie „Tauroggeną“

Smalsesni „Tauragės kurjerio“ skaitytojai, o ir dauguma mano kartos žmonių, neabejoju, prisimins šį faktą. Sovietmečiu Lietuvos  žvejybos laivyno bazę sudarė keli šimtai laivų. Jie keliavo į ekspedicijas, į žvejybos reisus Atlanto vandenyne, Šiaurės jūroje ir kitur. Klaipėdos uosto žvejybos laivynas pasižymėjo visoje Sovietų sąjungoje. Laivams buvo madinga, kaip ir žmonėms, duoti vardus. Pasaulio vandenynus skrodė prekybiniai garlaiviai „Klaipėda“, „Palanga“, „Kretinga“, „Utena“, „Marijampolė“, „Šiauliai“, „Panevėžys“, „Kaunas“, „Nida“ ir „Trakai“,  žvejybiniai laivai „Dubingiai“, „Jonava“, „Birštonas“, „Elektrėnai“, plaukiojančios bazės…

Savo vardų laivus turėjo, ko gero, visi aplink Tauragę esantys rajonai. Šilalę, pavyzdžiui, populiarino netgi, kaip reta, du laivai – „Laukuva“ ir „Šilalė“. O apskrities centrui buvo skirtas didysis žvejybos supertraleris – šaldytuvas „Tauragė“…

Bet apie tai kiek vėliau. O dabar – šiek tiek apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, netiesiogiai susijusius su Taurage, bet nuo to ne mažiau įdomius. Nors apie tai jau rašiau prieš keletą metų išėjusioje knygoje „Užmirštasis Tauroggenas“, noriu dar kartą paaiškinti, kad, rinkdamas medžiagą, netikėtai aptikau rusų istoriko ir rašytojo M.Morozovo knygą „Didžiojo Tėvynės karo torpednešiai. Juos vadino „mirtininkais“. Joje aprašytas vienas 1944 metų liepos 15-osios epizodas tiesiogiai siejasi su Taurage. Antroje dienos pusėje „į medžioklę“ išskrido trys „Bostonų“ (lėktuvų-torpednešių) poros. Kiekvieną porą pridengė po keturis Jak-9D. Kapitonas Safronovas ir jaunesnysis leitenantas Vasiljevas pranešė 17 val. 40 min. atakavę už dešimties mylių į šiaurę nuo Akmenrags (Latvija) švyturio transporto laivus „Hochsee“ ir „Tauroggen“. Didesnysis laivas „Hochsee“ nuo pirmosios torpedos išsisuko, tačiau antroji pataikė tiesiai į vidurį. Lakūnų-stebėtojų teigimu, laivas lūžęs perpus ir per pusantros–dvi minutes nuskendęs. Iš tiesų gi agonija užtruko kur kas ilgiau. „Tauroggenas“ net mėgino nutempti pamuštąjį laivą iki kranto, bet „Hochsee“ vis dėlto nuskendo. Be žinios dingo keturi vokiečių jūrininkai. Nežinau, ar karo istorikams teko ką nors daugiau girdėti apie ano meto Tauragės vardu pavadintą laivą, nes daugiau nieko jokie šaltiniai nemini.

Tokia buvo pirminė informacija. Šiandien gi jau drįstu pateikti apie šį karo incidentą ir papildomos informacijos.

„Tauroggen“ buvo vokiečių krovininis garlaivis, kurio charakteristikos siejamos su XIX a. pabaiga – XX a. pradžia. Tiesa, konkretūs pastatymo metai iki galo dar neaiškūs – vienur archyvuose nurodoma 1908 metų data, kitur – 1902 metai. Aiški tik pastatymo vieta – Karaliaučiaus laivų statykla „Union-Gießerei“. Pavadintas Tauragės miesto garbei (vokiškai Tauroggen). Šis pavadinimas vokiečių istorinėje atmintyje stipriai sietas su 1812 metų Tauragės konvencija. Laivas priklausė Memelio (Klaipėdos) arba Karaliaučiaus laivybos bendrovėms (pvz., Robert Meyhoefer). Kursavo Nemunu, nes Tauragė buvo svarbus pasienio punktas tarp Rusijos imperijos ir Prūsijos. Per Pirmąjį pasaulinį karą laivas buvo naudojamas karinėms reikmėms.

Bet kuo toliau į mišką, kaip sakoma, tuo daugiau medžių… Visai netikėtai internete aptikau dar įdomesnį faktą. Esą laivas buvęs pastatytas 1920 metais Norvegijos gamykloje „Kranens Skibsbyggeri“ ir pirmuosius savo dešimtmečius plaukiojęs būtent su Norvegijos vėliava „Svalbard“ pavadinimu. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Vokietijai okupavus Norvegiją, laivą perėmęs Trečiasis Reichas. Jis buvęs perduotas Vokietijos jūrų tarnyboms, pritaikytas pakrančių bei švyturių aprūpinimo reikmėms ir pervadintas į „Tauroggen“. Antrojo pasaulinio karo metais jis vykdė transporto ir tiekimo užduotis Baltijos jūroje.

Kai kurioje istorinėje literatūroje galima rasti ir kitą gana keistą paminėjimą, kad  „Tauroggen“ prieškariu priklausęs Lietuvos laivynui ir vadinęsis „Panevėžiu“. Tačiau tai akivaizdi netiesa. Tarpukario Lietuvos laivas „Panevėžys“ buvo didžiausias (maždaug 85–86 metrų ilgio) nepriklausomos Lietuvos prekybinio laivyno sausakrūvis laivas pagal krovininių patalpų tūrį. Laivas pastatytas 1924 metais Osle (Norvegija). Prieš patekdamas į Lietuvą jis pakeitė kelis savininkus ir pavadinimus (Dago, Beira, Uleffos). 1938 m. laivą nupirko akcinė bendrovė „Lietuvos Baltijos Lloydas“. Prieš jį nuperkant, į Norvegiją apžiūrėti laivo vyko būsimasis jo kapitonas Feliksas Marcinkus. Laivas Lietuvos vėliavą kėlė labai trumpai. 1939 metų rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, laivas „Panevėžys“ plukdė druskos krovinį iš tuometinio Leningrado (Sankt Peterburgo) į Švediją. Kelionės metu Baltijos jūroje pateko į stiprią audrą, užplaukė ant seklumos arba akmenų netoli Estijos krantų ir nuskendo. Laimei, įgulą pavyko išgelbėti. Taigi Panevėžio vardo ieškoti čia nėra prasmės.

Tarpukariu „Tauroggen“ buvo pats paprasčiausias krovininis laivas, perveždavęs nedideliais atstumais tarp Vokietijos uostų ir kitų Baltijos regiono valstybių krovinius, žaliavas, įrangą. Iki 1939 metų jis plukdė išimtinai taikius komercinius krovinius ir tik prasidėjus karui imtas naudoti kariniams tikslams.

Taigi, kaip prisimename, tą 1944 metų liepos 15-ąją „Tauroggenas“ nesėkmingai bandė gelbėti 1927 metais pastatytą ir savininkui iš Hamburgo Schuchmannui Vilhelmui priklausiusį transporto laivą „Hochsee“. Deja, pastarasis, per pusę lūžęs, šiandien guli 24 metrų gylyje už maždaug 8 kilometrų nuo nedidelio Latvijos Pavilostos miestelio. Tai labai populiari žvejų ir nardytojų vieta. Laivo krovinys – sulūžusi technika: sunkvežimių rėmai, vikšriniai traktoriai, padangos ir akumuliatorių likučiai…

Tauragės vardas Atlanto vandenyne

O dabar grįžkime prie rašinio pradžios ir pristatykime kitą, jau gerokai modernesnį ir galingesnį laivą miesto prie Jūros upės pavadinimu.

„Prometėjo“ klasės (projektas „Atlantik-464“) supertraleris-šaldytuvas „Tauragė“ buvo ypatingai didelių matmenų laivas, galėjęs ilgai nepriklausomai dirbti toliausiose pasaulio jūrose. Į vandenį nuleistas 1976 metų sausio 12 dieną tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos VEB Volkswerft Stralsund laivų statykloje ir registruotas Lietuvos SSR Klaipėdos uoste. Borto numeris (identifikacinis kodas, iškaltas ant laivo korpuso) LV 7530,  IMO (unikalus septynių skaitmenų laivo identifikatorius, prilygstantis laivo „asmens kodui“, priskiriamas laivui jo statybos metu ir niekada nesikeičia) numeris 7506845. Šaukinys  LYKO EOSP. Iš viso 1972–1989 metais pastatyti 207 šio projekto ir jo modifikacijų laivai (201 VDR ir 6 Rumunijoje).

„Atlantik 464“ traleriai savo laiku laikyti tobuliausiais pramoniniais laivais. Čia puikiai derėjo autonomiškumas ir produkcijos perdirbimo galimybės. Jų ilgis buvo nuo 100 iki 130 metrų, plotis – daugiau kaip 15 metrų. Vandentalpa (laivo išstumiamas vandens kiekis, kuris savo svoriu lygus laivo svoriui) – nuo 6 iki 10 tūkstančių tonų. Greitis buvo nuo 26 iki 31 jūrmylės per valandą. Paprastai tokio tipo laivai galėjo plaukti iki 6–8 tūkstančių jūrmylių (apie 11–15 tūkstančių kilometrų). Supertralerių-šaldytuvų (tokių kaip sovietmečiu Klaipėdos bazėje registruoti didieji autonominiai traleriai šaldytuvai, tarp jų ir „Tauragė“) žvejybos reisas į tolimuosius žvejybos rajonus (pavyzdžiui, Atlanto vandenyną prie Afrikos krantų ar Ramųjį vandenyną) įprastai užtrukdavo nuo keturių iki šešių mėnesių.Vien nuplaukimas iš Klaipėdos į tolimuosius žvejybos rajonus (pvz., prie Mauritanijos ar Namibijos krantų) ir grįžimas trukdavo apie mėnesį.

Supertraleriai turėjo didžiulį techninį autonomiškumą (įprastai galėjo gyventi apie 60–80 dienų be kuro, vandens ir maisto papildymo), tiesiog jūrų refrižeratoriai, tanklaiviai ir priėmimo laivai atplaukdavo tiesiai į žvejybos rajoną. Jie aprūpindavo tralerį kuru bei maistu ir išsiveždavo užšaldytą produkciją, todėl laivas galėjo žvejoti ilgiau neužplaukdamas į uostą. Turimi gamybos pajėgumai leido pagaminti iki 90 tonų produkcijos per parą ir ne vien šaldytos žuvies, bet ir žuvies taukų bei miltų. Perdirbtiems produktams saugoti supertraleriuose buvo 2000–3500 kubinių metrų talpos šaldymo triumai.

Atidesnis skaitytojas iš karto papriekaištaus straipsnio autoriui, kad visa ši informacija – bendrai apie viską ir nieko konkrečiai neišskiriama apie „Tauragę“. Juo labiau, kad kai kas dar prisimena ir šefinę rajono pagalbą jūreiviams, ir abipusį bendradarbiavimą.

Todėl, atsiliepdamas į galimą kritiką, pateiksiu neseniai surastą ištrauką iš „Tauragės“ supertralerio 1985 metų spalio 1 dienos laivo žurnalo.

Nuotykis Vokietijos uoste

„…prie Vėzerio (vok. Weser) plaukiojančio švyturio paėmėm locmaną ir, buksyruodami į vieną VFR gamyklą metalo laužui nurašytą „Alytų“, pajudėjome farvateriu į Vilhelmshafeno uostą. 11 val. 29 min. (už 2 mylių nuo įėjimo į Naująjį Vilhelmshafeno uosto avanuostą) „Alytų“ perdavėm uosto buksyrui, o „Tauragė“ 5 mazgų greičiu pajudėjo link Naujojo avanuosto. Oras buvo puikus, tačiau kapitonas žinojo apie uosto teritorijoje iki 3 mazgų greičiu judančius vandenis. „Tauragės“ kursas žemėlapyje žymėtas iki 11 val. 32 min., po to laivas judėjo besikeičiančiais kursais, siekdamas sklandžiai įeiti į Naujojo avanuosto vartus. Locmanas, vedęs laivą šioje atkarpoje, bijodamas, kad į dešinį bortą besiplakančios srovės laivo nenuneštų į šoną, visą laiką stengėsi laikytis dešiniau nuo vartų, dėl ko 11 val. 42 min. laivas atsidūrė už 50 metrų nuo vartų linijos ir vis tiek toliau krypo į dešinę, nors vairas buvo tiesioje padėtyje.

Greičio padidinimas locmano nurodymu atvedė prie to, kad laivas dar labiau nukrypo dešinėn ir 11 val. 43 min. kilo pavojus susidurti su Vakarų Vokietijos kreiseriu, stovėjusiu prie laivų aprūpinimo krantinės. Locmanas davė komandas „į kairę“ ir „kairį inkarą į vandenį“. Įvykdžius šias komandas, susiklostė situacija, kai iki kreiserio liko 60–70 metrų ir grėsė realus susidūrimas, todėl kapitonas (nuo čia perėmęs vadovavimą) atšaukė locmano komandą ir įsakė: „20 kairėn“. Laivas nustojo krypti į dešinę, po to pasisuko kairėn ir taip pavyko išvengti susidūrimo su kreiseriu. Tačiau laivugalis iš inercijos neišvengiamai turėjo atsitrenkti į stovėjusio prie krantinės kito karinio laivo – fregato „Augsburg“ galą. Stengdamasis tokio smūgio išvengti, „Tauragės“ kapitonas davė komandą „vairą 15 dešinėn“, kas, nors ir nepadėjo išvengti smūgio priekiu, bet gerokai sumažino jo jėgą. „Tauragė“ savo priekiu trenkėsi į fregato galą, padarydama laivui nedidelius pažeidimus. Po to traleris „Tauragė“ atsitraukė nuo vokiečių laivo ir prisišvartavo nurodytoje vietoje.

Incidentą tiriant, nustatyta, jog kalti ir kapitonas, ir locmanas. VFR karinio jūrų laivyno vadovybės atstovai pareikalavo, kad sovietinė pusė įneštų užstatą kaip būsimų reikalavimų ir galimybės išvengti laivo arešto garantiją. Ir nors buvo paminėta 66 tūkstančių markių suma, įnešta tik 4 tūkstančiai ir to pradžiai užteko. Po ilgų derybų sovietinė pusė kaip dalį bendros nuostolių sumos savanoriškai sumokėjo 40 tūkst. markių. Derybų metu svarstytas ir locmano kaltės bei galimybės pateikti jam turtinius reikalavimus klausimas. Vėliau paaiškėjo, kad VFR teisminės institucijos locmano nenubaus, jeigu, kaip šiuo atveju, akivaizdi kapitono, kuriam patarinėjo locmanas, klaida. Todėl, siekiant išvengti didesnių išlaidų, sovietinė pusė sutiko ginčą baigti taikos sutartimi, nepateikdama locmanui jokių reikalavimų…“

Pabaiga 

Liūdnu 2001–2015 metais vykusiu „Lietuvos jūrų laivininkystės“ privatizacijos, restruktūrizacijos laikotarpiu laivų sumažėjo nuo dešimčių iki nulio, o geriausi laivai parduoti užsieniečiams. Prisimindamas pjaustomus naujus laivus, buvęs ilgametis legendinis okeaninio laivyno kapitonas, iš Tauragės kilęs Žydrūnas Naujokas procesus įvardijo kaip „prichvatizaciją“ ar sąmoningą sunaikinimą. Iki šiandien negaliu užmiršti prieš keletą metų privačiame pokalbyje išgirstų šviesaus atminimo buvusio Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro Stanislovo Stulpino žodžių, kaip jam tam tikros politinės jėgos trukdė tirti šią bylą ir darė didžiulį spaudimą…

2015 metais LJL valdė jau vos septynis laivus, o darbuotojų skaičius nesiekė 300 palyginti su daug didesniu laivynu dešimtmečiu anksčiau.

Žvejybinis supertraleris-šaldytuvas „Tauragė“ aktyviai darbavosi su Lietuvos vėliava apie 20 metų. Jūrų registro duomenimis, 1996 metų balandžio mėnesį (kai kur galima rasti informaciją apie 1998 ar netgi 2004 metus) jis buvo nurašytas, išbrauktas iš laivų sąrašų ir supjaustytas į metalo laužą…

Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.