Ir vėl apie karo pradžią

Šiandien, kai vos už kelių šimtų kilometrų nuo Tauragės vyksta baisiausia, kas gali vykti civilizuotame XXI amžiuje – karas, kai Tauragės apskritis tiesiogiai ribojasi su šalimi agresore Rusija, kalbėti apie kitus jos karus būtų lyg ir per didelis akibrokštas. Juo labiau, kad tai, apie ką šiandien noriu papasakoti „Tauragės kurjerio“ skaitytojams, vyko jau visai tiesiogiai šalia miesto prie Jūros.

SS dalinių „guru“

Ne per seniausiai į rankas pateko prieš keliolika metų išėjusi prieštaringai vertinamo Vokietijos istoriko ir rašytojo Franco Kurowskio (Franz Kurowski) knyga „Vokietijos motorizuoti pėstininkai. Kovos veiksmai Rytų ir Vakarų frontuose. 1941–1945“.

Francas Kurowskis pagarsėjo savo grožinės, pusiau grožinės ir dokumentinės literatūros kūriniais Antrojo pasaulinio karo tema. Nuo 1942 metų jis tarnavo Vermachte pietryčių Europoje ir šiaurės Afrikoje, baigė radisto, parašiutininko ir vertėjo iš graikų kalbos mokymus.

JAV istorikai profesorius ir rašytojas Ronaldas Smelseris bei Edvardas Devisas savo 2008 metais išleistoje knygoje „Mitai apie Rytų frontą“ F.Kurowskį vertina kaip vieną pagrindinių Vermachto ir SS dalinių „guru“, kartu su kitais autoriais sukūrusiu neįveikiamo Vermachto mitą ir romantišką Vokietijos–Rusijos karo aureolę.

Pirmosios F.Kurowskio publikacijos pasirodė dar nacių laikais. Jis rašė savaitiniam žurnalui „Der Landser“, skirtam vokiečių kariuomenės kareiviams. Nuo pat įsteigimo žurnalas formavo ypatingai teigiamą Vermachto ir nacistinės Vokietijos įvaizdį Antrajame pasauliniame kare. 1942 metais F.Kurowskis už darbą propagandiniame leidinyje „Wacht im Südosten“ („Sargyba pietvakariuose“) buvo apdovanotas specialia premija. Nuo 1958 metų iki mirties dirbo laisvai samdomu rašytoju, 1968–1978 metais redagavo Vokietijos Afrikos korpuso veteranų asociacijos leidinį „Die Oase“ („Oazė“), 1989–1996 metais buvo ryškaus ultra dešiniosios krypties leidinio „Deutsche Monatshefte“ redaktorius. Savo vardu ir įvairiais slapyvardžiais parašė apie 400 knygų vaikams ir suaugusiesiems. Mirė 2011 metais.

Tauragė 1941 m., tolyje matyti išlikęs evangelikų bažnyčios bokštas. FB Lietuva senose fotografijose

Georgas Faigas

Knygoje „Vokietijos motorizuoti pėstininkai. Kovos veiksmai Rytų ir Vakarų frontuose. 1941–1945“ apžvelgiamas Vokietijos ginkluotųjų pajėgų, ypač motorizuotųjų pėstininkų, kūrimasis. Pagrindinį dėmesį autorius skiria atskiriems labiausiai nusipelniusiems kariškiams. Jis sukuria 17 ryškių įsimenančių apybraižų – generolų ir paprastų šaulių, apdovanotų aukščiausiaisiais Trečiojo reicho ordinais, biografijų. Ir viena jų – apie oberleitenantą Georgą Faigą.

„…Pirmojoje upę kirtusioje valtyje plaukė ir oberleitenantas Faigas. Priešingame upės krante kartu su savo žmonėmis priartėję prie kito tilto galo, jie susidūrė su bemaž 200 kolonijinės armijos kareivių grupe, kurie iš karto pasidavė nelaisvėn. Guerke būrys dabar buvo šiauriniame upės krante  o Faigas – pietiniame. Po keleto minučių leitenantas Veberis nutraukė link sprogdiklio vedantį kabelį. Po to jis ir leitenantas fon Grizchaimas pakilo ant tilto ir nekliudomi kirto jį. Bet jų paliktoje tilto pusėje sprogo prieigose paslėpta mina ir karininkus sužeidė skeveldros. Guerke būrys taip pat perbėgo per upę tiltu. Faigo vadovaujama kuopa atliko tai nepraradusi nė vieno žmogaus“.

Tai pirmoji ištrauka iš knygos, primenanti Vokietijos kariuomenės karo veiksmus Prancūzijoje 1939 metais. Mums gi svarbiausia, kad čia supažindinama su vienu Francą Kurowskį sudominusiu rezervo oberleitenantu, 113 šaulių pulko trečiosios kuopos vadu Georgu Faigu, kaip netrukus pamatysime, susijusiu ir su Taurage.

Georgas Faigas buvo gimęs 1899 metais. Jau 1918-aisiais, dalyvaudamas minimoje Prancūzijos kampanijoje, buvo apdovanotas 2-osios klasės Geležiniu kryžiumi. 1934 metais tapo jefreitoriumi, 1937-aisiais – unter-karininku, vėliau feldfebeliu, o po metų – leitenantu.

Lenkijoje G.Faigas vadovavo būriui, Prancūzijoje jau kaip oberleitenantas – kuopai. 1941 metų pavasarį Alenšteino (Olštyno) mieste buvo suformuoti 1-asis ir 113-asis motorizuotieji pulkai. G.Faigas tapo 113-ojo pulko trečiosios kuopos vadu.

Sieną pervažiavo persirengęs

O dabar tai, kas šį žmogų sieja su Taurage.

1940 metų rugpjūčio mėnesį, Sovietų sąjungai perėmus sienos su Rytų Prūsija apsaugą, buvo sparčiai naikinama supaprastinto perėjimo per sieną tvarka, leidusi 10 kilometrų zonoje gyvenusiems asmenims, turėjusiems specialias korteles, pusę metų nekliudomai ir neribotą kiekį kartų pereiti Vokietijos–Lietuvos sienos ruožą. Artėjančio karo išvakarėse tokia tvarka kėlė rimtų rūpesčių, nes sieną net po keletą kartų per dieną kirsdavo ir nelegalai, už pinigus įsigydavę tas korteles tarsi legalūs piliečiai, bet vykdę atitinkamų specialiųjų tarnybų užduotis. 1940 metų liepos 19-ąją, pavyzdžiui, iš Vokietijos į Lietuvą vyko 1008, o iš Lietuvos į Vokietiją – 266 žmonės. Liepos 23-iąją atitinkamai– 806 ir 274.

Kita vertus, sovietų, Tauragės, pusėje sienos apsauga, nors ir skubiai pertvarkoma, nepasižymėjo skaidrumu. Dabar jau žinomas visiškai kurioziškas faktas, kad net 1941 metų birželio 20-ąją, likus iki karo pradžios vos dviem dienoms, dviračiu valstietiškais drabužiais apsirengęs ir su šakėmis rankose oberleitenantas Georgas Faigas atvažiavo į Tauragę. Jo tikslas, kaip suprantame, buvo vienintelis – pakoreguoti būsimo puolimo planus, detaliai susipažinti su karinių pajėgų, kurias netrukus teks atakuoti, išdėstymu… Nors, tiesą sakant, anų dienų Vermachto kariškiai seniai paliudijo, kad tos pačios Tauragės prieigos, gatvės ir gatvelės buvo seniai nufotografuotos ir iš lėktuvų nufilmuotos.

Ištrauka

„3-ioji kuopa žygiavo smogiamosios grupės priekyje kairiajame divizijos sparne. Kartu su ja judėjo tankų kuopa, artilerijos baterija, minuotojų ir ryšininkų būriai. Smogiamosios grupės tikslas buvo išeiti prie Jūros upės į vakarus nuo Tauroggeno.

Birželio 22-osios naktį Faigo kuopa priartėjo maždaug iki 200 metrų nuo sienos ir pastatė visomis kryptimis sargybinius. Niekas nemiegojo. Visi kareiviai būriavosi greta savo mašinų. Likus keliasdešimčiai minučių iki puolimo, pirmyn išėjo žvalgybos grupė. Sovietų muitinėje nebuvo nė vieno žmogaus.

Sunaikintas Vytauto tiltas per Jūrą, Tauragė 1941 m. birželis. Muziejaus „Santaka“ archyvas

– Pasiruošti! – pusbalsiu sukomandavo oberleitenantas Faigas, kai iki trečios valandos ryto liko viena minutė.

Po penkių minučių 3-ioji kuopa pajudėjo. Karas su Sovietų sąjunga prasidėjo. Tolumoje už nugaros sukiauksėjo minosvaidžių baterija, sprogimų garsai perplėšė nakties tylą.

Plieno lavina pasileido motorizuoti pėstininkai savo šarvuočiais per sieną Kelmynės kryptimi. Juos pasitiko uraganinė šautuvų ugnis. Viena kulka nuvertė nuo motociklo vairuotoją unter-karininką Šturmą. Jis tapo pirmuoju kare su Rusija žuvusiu kuopos kareiviu.

Prašvitus priešas ėmė priešintis dar labiau. Prabilo rusų artilerija. Kuopa forsavo nedidelį Ežeruonos upelį ir sėkmingai įveikė krante išraustą prieštankinį griovį. Pro Būdviečių kaimelį nuskubėjo link Dapkiškių.

Ir čia netikėtai atsivėrė tikras pragaras. Keletas rusų pabūklų salvių sustabdė besiveržiančius šarvuočius. Kartu keletas dideliu greičiu lekiančių tankų įklimpo baloje.

– Išlipti!

Plačia linija išsiskleidusi kuopa pasileido link upės. Netoli vandens ir stačiame priešingame krante Faigas išvydo priešininkų pozicijas. Pasimatė ir netoliese įsitaisę rusų artilerijos ugnies koreguotojai.

– Į koreguotojus – ugnis!

Vieningai trinktelėjo kulkosvaidžiai, sudundėjo tankų pabūklai. Pelkėje įklimpo dar keletas šarvuočių. Sudrebėjo rusų gelžbetoniniai dotai ir lauko slėptuvės, iš kurių liko vien betono luitai. Pirmieji tankai įveikė lomą, sėkmingai brasta forsavo upę ir atsidūrė priešingame krante.

Ekingero batalionas pasuko link kito tarpinio tikslo ir dingo tankiame miške. Per artilerijos baterijos raciją oberleitenantas Faigas gavo įsakymą tolesniame puolime veikti autonomiškai ir užimti Tauroggeno geležinkelio stotį“.

Francas Ekingeras

Eiliniam piliečiui Ekingero pavardė šiandien tikrai nieko nepasakys. Tačiau ir apeiti jos nenorėčiau, nes tai buvo talentingas karvedys, palikęs savo pėdsakus Tauroggeno žemėje. Žinoma, šiandien, kai vienodai neigiamai vertiname sovietinės ir nacistinės okupacijos įvykius, kai Lietuva stengiasi užmiršti tuos skaudžius mūsų istorijai laikus, kalbėti apie fašistinės Vokietijos kariuomenės vadus lyg ir nederėtų. Tačiau nemanau, kad tokių žmonių prisiminimas būtų nusikalstamas. Juo labiau, kad nesirengiu detaliau aptarinėti šio karinio veikėjo veiksmų.

Teisės mokslų daktaras, prasidėjus karui hauptmanas (kapitonas), o po keleto mėnesių majoras, Jozefas Francas Ekingeras 1924 metais dirbo Austrijos federacinėje Vyriausybėje. Vėliau, pradėjęs karinę karjerą, 1938-aisiais jau tapo hauptmanu. Dar iki karo su Sovietų sąjunga pradžios buvo apdovanotas dviejų laipsnių Geležiniais kryžiais. Nuo pirmųjų karo dienų iki mūšių prie Lugos (Leningrado – Sankt Peterburgo sritis) J.Ekingeras su savo batalionu nuolatos buvo kovinės smogiamosios grupės avangarde.

37-erių metų majoras rusų pašautame tanke žuvo po keturių mėnesių, 1941 metų spalį dabartinėje Tverės srityje prie Mednoje kaimo.

Padegė stotį

„Kuopa paskui tankus perbrido Jūrą ir plačiu frontu pratęsė savo kelią. Netikėtai priešais pasimatė gausūs besiverčiantys dūmų kamuoliai. Tauroggenas skendo gaisrų liepsnose. Racija atgijo.

– Kalba Ekingeras, čia Ekingeras – Faigai, atsiliepkit!

Faigas atsiliepė ir išgirdo klausimą:

– Kur puolimo priekis? Avangardui sustoti!

Netrukus bataliono vadas triukšmingai privažiavo savo šarvuočiu ir iš karto užsipuolė kuopos vadą:

– Faigai, ką jūs čia veikiat? Ko jums čia reikia?

Faigas su šypsenėle atsakė:

– O jūsų batalionas su jumis?

Bataliono vadas įsiutęs suriko:

– Jis kažkur prapuolė!

– Tikiuosi, nepasuko atgal link sienos, – sumurmėjo Faigas.

Jie kartu nužingsniavo link stoties ir pasiekė ją visai nesutikę priešo. Paaiškėjo, kad pastatas pertvarkytas į rusų kariškių lauko stovyklos išlaipinimo vietą. Atsitraukdami rusai stotį padegė, todėl ir atsirado tie dūmų kamuoliai“.

Pirmoji diena baigėsi

Tolesnio mūšio Tauroggene metu Faigas gavo įsakymą prasiveržti į pagrindinę miesto gatvę, pereinančią į šiaurės rytų kryptimi einantį užmiesčio kelią. Čia juos vėl užklupo artilerijos apšaudymas. Tą bateriją sunaikinti pavyko tik majoro Grampės vadovaujamo pirmojo būrio tankistams. Pirmoji karo su Rusija diena artėjo prie pabaigos. Atsirado netgi dingęs Ekingero batalionas.

Sutriuškinusi sovietų pajėgas Tauroggene, 1-oji tankų divizija judėjo nurodytu jai maršrutu. Prie Leningrado (Sankt Peterburgo) ji buvo išvesta iš „Šiaurės“ armijų grupės ir perduota armijų grupei „Centras“, su kuria planavo užimti pozicijas Maskvos puolimui.

Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.