Gydytojas, visuomenės veikėjas, filantropas

Šiandien mūsų susitikimo tema pažįstama kiekvienam Žemės gyventojui ir be šios medicinos srities neišsiverčiame tikrai nė vienas. Kalbu apie rentgenologiją, kuri, pasak ankstesnio Visuotinės lietuvių enciklopedijos apibūdinimo, yra radiologijos šaka, tirianti rentgeno spindulių panaudojimą ligų diagnostikai ir gydymui. Radiologijos pradininkai – W. C. Röntgenas (Vokietija), 1895 metais atradęs dar nežinomus X spindulius, kurie 1896-aisiais pavadinti jo vardu, ir A. H. Becquerelis (Prancūzija), 1896 metais atradęs urano radioaktyvumą.

Rentgeno spinduliai netrukus pradėti naudoti rentgenoskopijai ir rentgenografijai įvairioms ligoms nustatyti. Iš pradžių X spindulių biologinis poveikis buvo nežinomas, todėl visi rentgeno aparatai buvo atviros sistemos: spindulių vamzdžiai ir aukštos įtampos laidai neizoliuoti, nebuvo apsauginių gumos prijuosčių ir ekranų. Pirmaisiais dešimtmečiais nuo rentgeno ir radžio spindulių atradimo mirė apie 600 radiologų, inžinierių, rentgeno technikų, laborantų, slaugytojų ir pagalbinio personalo. 1936 metais Hamburgo priemiestyje Eppendorfe pastatytas paminklas, 1937 metais išleista garbės knyga, skirti žuvusiesiems nuo jonizuojančiosios spinduliuotės visose pasaulio šalyse. 1971 metais įkurta Tarptautinė radiologų sąjunga, kurios pirmieji ir svarbiausi centrai įsikūrė Paryžiuje (Sorbonoje), Jungtinėse Amerikos Valstijose (Bethesdoje), Šveicarijoje (Fribūro universiteto radiologijos institute), Vokietijoje (M. Plancko biofizikos institute Frankfurte prie Maino), Rusijoje (Sankt Peterburge).

Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, pirmąjį rentgeno kabinetą Lietuvoje jau 1896 metais įkūrė F. Dembovskis Vilniuje. Vėliau tokie kabinetai atidaryti įvairiuose Lietuvos miestuose, dauguma – privatūs. Vilniaus medicinos draugijos posėdžiuose pradėti skaityti pranešimai apie plaučių, širdies, inkstų ir skrandžio rentgenodiagnostiką. 1922 metais P. Kalvaitytė parašė knygelę „Rentgeno spinduliai“ (jos duomenimis, tuo metu Lietuvoje veikė šeši rentgeno aparatai). Tais pačiais metais rentgeno kabinetas atidarytas Tauragėje. 1925-aisiais Vytauto Didžiojo universitetas iš Paryžiaus gavo devynias radžio adatas ir Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje M. Zubrytė, vėliau – J. Ciplijauskas pradėjo gydyti gimdos ir odos piktybinius navikus, egzemą, neurodermitą, mastitą. 1939 metais Kauno gydymo įstaigose buvo aštuoni rentgeno kabinetai su dešimčia aparatų, veikė portatatyvinis rentgeno aparatas kaulų, plaučių ir inkstų nuotraukoms atlikti…

Garsiojo gydytojo šaknys – Tauragėje

Tokia bendra istorinė apžvalga, girdėta daugeliui ir bet kuris žmogus gali tai pasitikrinti bet kurioje enciklopedijoje. Tuo metu žinia, kurią dabar sužinos „Tauragės kurjerio“ skaitytojai, bus netikėta daugeliui ir tikrai maloniai nustebins.

1940 metų vasario 26-ąją Kaune mirė garsus žydų visuomenės veikėjas, gydytojas ir rašytojas Aba Lapin (Abelis Abba Lapinas), ypač sėkmingai karjeros laiptais kilęs medikas, žydų enciklopedijos duomenimis, pirmasis Kaune įkūręs rentgenologinės diagnostikos kabinetą. Tiesa, dėl šios datos ir šiandien vis dar kyla nemažai neaiškumų. Visuotinė lietuvių enciklopedija mini 1914 metus, tuo metu minimoje žydų enciklopedijoje nurodoma, kad tai įvyko 1896-aisiais. Tiesa, čia pat rašoma, kad A. Lapinas Pirmojo pasaulinio karo metu kaip gydytojas-pulkininkas tarnavo Lietuvos kariuomenėje. O demobilizavęsis esą vertėsi privačia praktika Kaune ir vėlgi atseit buvo pirmasis Lietuvoje įsigijęs rentgeno aparatą… Iš kur paimti šie duomenys, neaišku. Pagal Lietuvos gydytojų sąjungos informaciją Kaune pirmasis ir antrasis Lietuvoje rentgeno kabinetai buvo atidaryti gerokai vėliau – būtent 1914 metais. Ir tai buvo iš tikrųjų gydytojas A. Lapinas.

Apie šį unikalų žmogų ir gydytoją, visuomenės veikėją, filantropą šiandien kalbėsiu, kartu suprasdamas, kad ne vienam skaitytojui gali kilti natūrali mintis – o kodėl tauragiškiams jis turi taip ypatingai rūpėti?

Paslaptis labai paprasta. Aba Lapinas 1863 metų spalio 15 dieną gimė garsios Tauroggeno žydų giminės atstovų chasidų pirklio ir rangovo Noacho (Nojaus) Lapino bei Minos Perlman šeimoje šiandieninėje Tauragėje. Tėvas buvo plataus akiračio išsilavinęs žmogus, griežtai laikęsis žydų gyvenimo tradicijų. Lapinų šeima buvo viena iš įtakingų žydų giminių, gyvenusių Kauno ir Tauragės regionuose. Šios giminės pėdsakai Tauragėje siekia dar XVIII amžių. Dr. Aba Lapinas buvo žinomas dermatologas, vėliau aktyviai veikęs Kaune, tačiau istoriniuose genealoginiuose šaltiniuose (pavyzdžiui, „The Ser-Charlap Family Newsletter“) jo šeimos istorija tiesiogiai kildinama iš Tauragės apylinkių. Abelis turėjo septynis brolius ir seseris.

Pagrindinį išsilavinimą vaikinas įgijo Kauno rusų gimnazijoje. Po to su pagyrimu baigė Tartu ir 1893 metais Varšuvos universitetų medicinos fakultetus, pasirinkdamas dermatologijos specializaciją.

1896 metais jis vedė 1872 metais gimusią Fenya (Fanny) Parnes, su kuria susilaukė trijų vaikų.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad apie 1940 metus Lietuvoje jau buvo 47 rentgeno aparatai. Tačiau daktaro A. Lapino iniciatyva įdiegta technologija leido atlikti tuo metu modernius peršvietimus ir nuotraukas, gerokai paspartinant ligų diagnostiką.

Jis paskelbė daug knygų medicinos temomis vokiečių kalba ir įkūrė Kaune jau minėtąją privačią kliniką, kur apsigyveno ir dirbo baigęs mokslus.

Butą nuomojo Ministrui Pirmininkui

Aba Lapinas buvo labai turtingas žmogus, Kaune jam priklausė nemažai pastatų. Kai kuriuose jų, pavyzdžiui, tarpukariu ar vėliau veikė prokuratūra, policijos stotis, Susisiekimo ministerija. Sovietų valdžia šį turtą nacionalizavo. Šeimos palikuonys vėliau gavo Geros valios fondo kompensacijas, kurias skyrė A. Lapino ir jo šeimos kapų tvarkymui Kauno žydų kapinėse.

Dar 1897 metais Kauno Laisvės alėjos 30 / Nepriklausomybės a. 1 kampe, greta dabartinės Kauno šv. arkangelo Mykolo bažnyčios (kitaip Įgulos bažnyčia, Kauno soboras), gydytojas pastatė vieną įspūdingiausių iki šiandien alėjos pastatų, kuriame 1936–1940 metais 270 kvadratinių metrų šešių kambarių butą trečiajame aukšte nuomojosi dargi paskutinysis tarpukario Lietuvos Ministras Pirmininkas Antanas Merkys. Pirmojo aukšto patalpos buvo skirtos prekybai, iš viso trys nuomojamos krautuvės. Antrame aukšte veikė paties daktaro kabinetas, tapęs svarbiausiu to meto regiono diagnostikos centru. Vėliau A. Lapinas jį nuomojo. Gydytojas pastato nuosavybę išlaikė iki 1939 metų, kai dėl skolų buvo priverstas parduoti. Naujieji savininkai turtu pasidžiaugti spėjo neilgai, nes 1940-aisiais namas buvo nacionalizuotas. Čia taip pat buvo įsikūrusios ir įvairios laikinosios sostinės valstybinės institucijos. Ne vienas Kauno vairuotojas tikrai prisimins čia ir sovietiniu laikotarpiu ilgai veikusią VAI (Valstybinę autoinspekciją).

Vilniaus universitete žurnalistikos specialybę įgijusios Izraelio „Merkur“ leidyklos vadovės Rinos Žak teigimu, vienas įtakingiausių žydų bendruomenės lyderių A. Lapinas savo namus pavertė savotišku sionistų klubu, kur priiminėdavo visus svarbiausius svečius iš Erec Izraelio.

Aba Lapinas labai artimai draugavo su žydų kilmės Austrijos-Vengrijos žurnalistu, rašytoju ir moderniojo politinio sionizmo judėjimo pradininku Teodoru Hercliu. Pastarasis dėl savo reikšmingos veiklos Izraelio nepriklausomybės deklaracijoje oficialiai įvardijamas kaip dvasinis žydų valstybės tėvas. Pirmasis šių didelių vyrų susitikimas įvyko 1903 metais Kaune. A. Lapinas dalyvavo delegacijoje, kurią dr. Herclis priėmė Vilniuje. Vėliau jie susitiko sionistų kongresuose, o jųdviejų  susirašinėjimas šiandien saugomas Herclio muziejuje Jeruzalėje.

1932 metais A. Lapinas su grupe Lietuvos gydytojų keliavo po Palestiną. Šios kelionės metu Izraelio Kneseto Sveikatos komitetas ir Izraelio medicinos asociacija surengė priėmimą jo ir vilniečio legendinio Aiskaudos prototipo dr. Cemacho Šabado garbei Jeruzalėje. A. Lapinas pasinaudojo vizitu ir Jeruzalės Rehavijos rajone nupirko sūnui, taip pat gydytojui,  Emanueliui žemės sklypą.

Arba Lapinas dalyvavo pirmajame pasauliniame sionistų kongrese Bazelyje 1897 metais, devintajame kongrese Hamburge 1909 metais, dešimtajame – vėlgi Bazelyje 1911 metais ir vienuoliktajame 1913 metais Vienoje.

Ne vien gydytojas

Tauragiškis kraštietis Kaune miesto rabino Yitzchako Elchanano Spectoro vardu įkūrė žydų našlaičių namus ir paskutiniaisiais savo gyvenimo metais dalyvavo jų valdyme. 1913 metais buvo vienas iš Žydų kolonizacijos asociacijos (ICA), organizacijos, padėjusios sergantiems žydams, kuriems buvo užkirstas kelias atvykti į JAV, vykdomosios valdžios steigėjas Lietuvoje. A. Lapinas buvo daugelio kitų organizacijų ir įstaigų, tokių kaip „Palestinos“ draugija, Talmud Tora Kaune, smuklės Kauno žydų vargšams įkūrėjas, o tarpukariu, 1921 metais, buvo Kauno savivaldybės narys ir panašiuose rinkimuose netgi įkūrė Lietuvos žydų bloką. Jis taip pat buvo vienas iš „Ezros“ ir „Trudo“ organizacijų steigėjas mieste bei „Kovos su tuberkulioze lygos“ Lietuvoje įkūrėjų.

1885 metais, studijuodamas Dorpato (Tartu) universitete, A. Lapinas, kartu su dr. Cohenu Bernšteinu, įkūrė „Judaizmo istorijos ir žydų literatūros asociaciją“, kuri veikė iki bolševikų invazijos į Estiją. 1908 metais jis surinko daugiau nei dešimt tūkstančių žydų bendruomenės raštų apie „Braika“ ir „Judaiką“ ir kartu su Aba Blušeriu ir dr. D. M. Švarcu Kaune įkūrė Abraomo Mapu žydų biblioteką. Mapu biblioteka buvo žydų kultūros, mokslo ir sionistų klubo centras. Be to, A. Lapinas įkūrė ir buvo pirmasis Lietuvos žydų etnografinės istorijos draugijos (Kaune) pirmininkas. Jis taip pat aktyviai bendradarbiavo su dr. D. M. Švarcu, kad iš Kauno per Berlyną į Jeruzalę išgelbėtų garsiąją dr. Feinbergo biblioteką. A. Lapinas buvo uolus hebrajų kalbos atgaivinimo ir jos vartojimo žydų kultūroje šalininkas.

Neįmanoma išvardyti visų išeivio iš Tauragės A. Lapino nuopelnų. Jis buvo Kauno žydų bendrijos vadovas, vienas pasaulinės „Makabi“ sporto draugijos įkūrėjų, įsteigė žydų vaikų namus, labdaros valgyklą, plačiai garsėjusią keliasdešimt tūkstančių knygų sukaupusią Mapu vardo biblioteką. Ją, beje, sudegino baltaraiščiai dar iki pasirodant Kaune vokiečių kariuomenei.

Kaip minėta, A. Lapinas turėjo tris vaikus. Jo sūnus Emanuelis 1932 metais emigravo į Izraelį, sukūrė šeimą ir tapo Tel Avivo mero Meiro Dizenhofo dešiniąja ranka. Jo dukra, Aba anūkė, Nataly Ramilevič ištekėjo už žinomos rabinų dinastijos Ser-Charlap atstovo.

Aba Lapinas mirė Kaune 1940 metų vasario 26 dieną, prieš pat sovietinę okupaciją ir Holokaustą, kurio jo Lietuvoje likusiai šeimai išvengti nepavyko, o ant jo antkapio hebrajų kalba buvo išgraviruotas užrašas „Medicinos daktaras, jis visą savo gyvenimą stengėsi pasiekti aukščiausiąjį dorybės laipsnį – žmogiškąjį laipsnį“.