Nuo caro kalėjimo iki laisvės muziejaus: pasirodys knyga apie Tauragės pilį (I dalis)

Pastatas, kurį dauguma tauragiškių vadina tiesiog „pilimi“, per beveik du šimtmečius spėjo pabūti ir caro muitine, ir kalėjimu, ir psichiatrijos ligonine, ir mokykla, ir kareivinėmis, ir kavine, o šiandien – muziejumi. Šių metų pabaigoje pasirodysiantis leidinys „Tauragės pilis“ pirmą kartą surenka šią išsibarsčiusią, dažnai dramatišką istoriją į vieną knygą, remdamasis archyvine medžiaga, senąja spauda ir liudininkų atsiminimais.

Knygą rengia Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ komanda, vadovaujama muziejaus direktorės Eglės Červinskaitės ir direktorės pavaduotojo Dariaus Kiniulio. Tekstus knygai rašė ir platus bendraautorių būrys – Vaiva Kiniulienė, Sandra Germanavičiūtė, Imantas Tamošauskas, Deividas Beržonskis, Ieva Klimaitė, Kristina Budrytė-Genevičė bei Eugenijus Šaltis. Leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė, reikšmingą paramą skyrė ir Tauragės klubo „Vidinis ratas“ moterys.

Dėl savo architektūrinio savitumo pastatas, vadinamas Tauragės pilimi, neabejotinai tarnauja kaip miesto simbolis ir veidas šalies turistiniame žemėlapyje.

Muitinė prie sienos: pareigūnai, kontrabandininkai ir „liubrikai“

Knygos pasakojimas prasideda XIX amžiaus pradžioje, kai po Lietuvos padalijimų Tauragė pateko Rusijos imperijos valdžios žinion ir tapo pasienio su Prūsija miestu. 1819 metais buvo įkurta Rusijos imperijos Muitinės sargyba, o 1858 metais suformuota Tauragės pasienio brigada, kurios tikslas buvo saugoti 245 kilometrų ilgio sienos ruožą. Autoriai atskleidžia, kaip veikė griežta muitinių hierarchija, kokios prekės buvo vežamos per sieną ir kaip klestėjo kontrabanda: pasienio gyventojai jau tada pamėgo pigesnes ir kokybiškesnes vokiškas prekes, o šis įprotis, pasak knygos, išliko ištisus dešimtmečius.

Tauragės muitinės laiškas Mokslų akademijai dėl krovinių iš užsienio į Peterburgą 1850 m. Nuotrauka iš Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ rinkinio

Knygoje pateikiama ir nemažai statistikos bei kasdienybės detalių: 1898 metais per Tauragės muitinę išvežta apie 783 tūkstančius pūdų prekių, daugiausia žirnių, miežių, rąstų ir linų sėklų, o muitininkų atlyginimai palyginti su to meto kainomis buvo gana solidūs – kuopos vado metinis uždarbis prilygo dešimtims gerų kostiumų. Pasakojama ir apie 1858 metais baigtą tiesti kelią Sankt Peterburgas–Ryga–Tauragė–Karaliaučius, smarkiai pakėlusį miesto muitinės reikšmę, bei apie tai, kaip prie pasienio sargybos komandų buvo įsteigtos mobiliosios stačiatikių cerkvės – vėliau jų vietoje iškilo mūrinė cerkvė, kurios vietoje šiandien stovi Tauragės kultūros rūmai.

Įdomią pasienio kasdienybės dalį knygoje atspindi ir vadinamoji Karčemų sargyba – akcizininkai, kuriuos vietiniai praminė „liubrikais“ ir kurie gaudė iš Prūsijos gabenamą nelegalų spiritą, tikrindami vežimus ir net privačius namus. Pasakojama ir apie žymius žmones, susijusius su Tauragės pasieniu – nuo reformatoriaus Piotro Stolypino, gynusio Tauragės, kaip eksporto punkto, svarbą, iki jaunojo karininko Silvestro Žukausko, vėliau tapusio Lietuvos kariuomenės kūrėju, tarnybos čia dislokuotame Uralo pulke. Nepamirštas ir rašytojas bei publicistas Fiodoras Tiutčevas, ketverius metus tarnavęs Tauragės pasienio brigados štabe ir čia parašęs dvi apysakas apie karo realijas.

Įdomūs nutikimai

Knygoje panaudoti Alvido Jancevičiaus atradimai. 1833 metais audros priverstas keliauti sausuma, o ne laivu Rusijos imperatorius Nikolajus I Tauragėje inkognito šildėsi pašto viršininko namuose ir buvo išbartas caro nepažinusios šeimininkės, atsisakiusios jam net stiklinės arbatos – apie šį nuotykį vėliau juokdamasis pasakojo caras savo sūnui. Po devynerių metų, 1842-aisiais, per Tauragės muitinę praėjo ir rusų literatūros klasikas Nikolajus Gogolis, keliavęs į užsienį. O 1877 metų naktį prie miesto įvyko tikras mūšis: dešimt ginkluotų kontrabandininkų rogėmis mėgino prasiveržti per sieną, tačiau juos pasitiko vos keturi pasieniečiai – vienas jų, sunkiai sužeistas į galvą, nudūrė du užpuolikus ir savo drąsa taip įkvėpė bendražygius, kad šie atlaikė mūšį. Būtent po šio įvykio caras Aleksandras II įsteigė specialų medalį „Už drąsą“, kuriuo buvo apdovanojami paprasti pasieniečiai – anksčiau tokia garbė tekdavo tik karininkams.

Atviruko fragmentas, 1904 m. Nuotrauka iš Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ rinkinio

Vienas netikėčiausių knygos epizodų – 1908 metų garsiųjų automobilių lenktynių Niujorkas–Paryžius istorija. Netoli Tauragės italų ekipažo „Züst“ vairuojamas automobilis nelaimingo atsitikimo metu mirtinai sužalojo prie kelio žaidusį berniuką. Lenktynininkai patys atvyko pranešti apie tragediją policijai ir trims paroms buvo uždaryti į kalėjimą, veikusį dabartinės pilies patalpose, kartu su dar 14 kalinių. Kaip vėliau rašė ekipažo narys Antonio Scarpolis, jokioje dykumoje jis nepatyrė tokios vienatvės, kokią pajuto ant medinio Rusijos kalėjimo suolo. Galiausiai paaiškėjo, kad kaltas buvo vežimo važnyčiotojas, nesuvaldęs arklio, ir italai atsiprašę buvo paleisti, tačiau jau gerokai atsilikę nuo varžovų. Aiškėja ir tai, kad galbūt tragedija įvyko prie Jelgavos, o tuomet italai nuvežti į Tauragę, tačiau tai mažai tikėtina.

Knygnešiai belangėje

Neatsiejama muitinės-kalėjimo istorijos dalis – knygnešiai, kurių dalis savo lemtį pasitiko būtent šio pastato belangėse, laukdami teismo sprendimo arba būdami gabenami į Kauno gubernijos kalėjimą.

Knygoje aprašomi ir 1881–1886 metų didieji statybos darbai, kai muitinės kompleksas įgijo keturis kampinius bokštus su šaudymo angomis ir tapo panašus į tvirtovę – nors gynybinės funkcijos, kaip pabrėžia autoriai, pastatas niekada neatliko. Architektūrinė puošyba, anot knygos, buvo pirmiausia imperinės galios simbolis pasienio mieste.

Autoriai remiasi ir 1967 metais atliktais architektūriniais tyrimais, kurie leido nustatyti, kad pilies plytos gamintos vietinėje Tauragės dvarui priklausiusioje Paberžių plytinėje, o po pačiu pastatu senesnių nei XIX amžiaus kultūrinių sluoksnių nerasta – tai galutinai paneigia populiarią legendą apie čia stovėjusią senovinę Radvilų rezidenciją. Knygoje pristatomi ir Kauno regioniniame valstybės archyve išlikę XIX amžiaus muitinės bei kalėjimo statybos planai, kuriuose detaliai pažymėtos net areštinių, pirties ir sargybinės patalpos.

Baltas chalatas ir šarvuočiai pilies kieme

Vienas skaudžiausių knygos skyrių pasakoja apie Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių įsteigtą psichiatrijos ligoninę, kurioje siautė badas ir ligos – per kelerius veiklos metus mirė daugiau nei pusė joje gydytų žmonių, o dienos maisto racioną sudarė vos apie 57 gramus duonos ir 7 gramai mėsos. Autoriai atskleidžia ir tai, kad dalis „pacientų“ iš tikrųjų buvo okupacinei valdžiai neįtikę žmonės: įtariami šnipinėjimu, dezertyrai ar tiesiog nepatikimi gyventojai. Tarpukariu ligoninėje dirbo gydytojas Juozas Blažys, vėliau tapęs vienu žymiausių Lietuvos psichiatrų ir siekęs pagerinti pacientų gyvenimo sąlygas.

Vėliau tose pačiose patalpose įsikūrusi Tauragės apskrities ligoninė patyrė vietų trūkumą ir prastą higieną – pastatuose nebuvo nei vandentiekio, nei tinkamos ventiliacijos, todėl dalis žmonių apskritai atsisakydavo čia gydytis. Kaip prisimena vienas iš vėliau įsikūrusios mokyklos vedėjų, dar ilgai klasėse sklandė chloroformo kvapas – tarsi priminimas apie čia veikusią ligoninę.

Knygoje pasakojama ir apie pilies kieme dislokuotus Lietuvos kariuomenės šarvuočius „Landsverk L-181“, kiekvieną ginkluotą automatiniu pabūklu ir kulkosvaidžiais, bei dramatišką 1941 metų birželio rytą, kai vokiečių artilerija itin tiksliai apšaudė kieme stovėjusią sovietų karinę techniką, nesugadindama nė vieno mokyklos lango. Mokiniai, sėdėdami klasėje, prie lango, iš viršaus labai gerai matydavo apačioje, pilies kieme, sovietų kareivius, nuolatos triūsiančius prie įvairios karinės technikos.

Pokario metais teritorijoje šeimininkavo NKVD dalinys, iš čia vadovavęs Tauragės krašto teroro operacijoms, o su juo susijusi ir įspūdinga mokytojo, vėliau ilgamečio mokyklos direktoriaus Broniaus Šimkevičiaus istorija – kai vietos valdžia ignoravo jo prašymus grąžinti mokyklai patalpas, jis parašė laišką tiesiai į Maskvą tuometiniam SSRS vadovybės nariui Vorošilovui ir po griežto pokalbio su rajono valdžia bei NKVD viršininku vis dėlto pasiekė savo – 1954 metais pilies pastatai buvo grąžinti mokyklai.

Tęsinys kitame „Laiko dialogų prie Jūros upės“ numeryje.

Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.