Darbščiausia savaitės diena

Jūs tikrai su manimi sutiksite: ta diena yra ne šiandien. Ir iš patirties žinote, kad tai nebuvo vakar. Tad kas belieka? Ogi pacituoti anglišką patarlę, kuri viską sustato į  vietas ir skamba taip: „Darbščiausia savaitės diena – rytojus, nes visada rytojui atidedame ir tai, ko nespėjome padaryti per visą savaitę“.

Betgi ryt šeštadienis! Tai gal… gal nuo pirmadienio? Čia toks persakytas linksmuolių klausimėlis: girdi, jei darbą galima atlikti poryt, tai kam jį rytoj daryti?

Nuo vaikystės mums įkalta: darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs. O esmė? Po visais šiais gražių žodžių pavinguriavimais slepiasi okeano dydžio žmogiškoji silpnybė ir viena iš septynių didžiųjų nuodėmių – tinginystė.

Nenorą laiku vykdyti pareigų krikščionys smerkia, budistai sako, kad tai didžiausias dvasinio augimo stabdis, musulmonai net maldą turi, kurioje prašoma apsaugoti nuo tingulio, o mus šitos ydos kratytis verčia elementarus gyvenimas: tingėsi –  mokslų nepasieksi ir pinigų neužsidirbsi.

Pasiaiškinkim. Tingėjimas – tai ne vien „nenoras dirbti“. Tai kūno būsena, kai mūsų protingosios smegenys „įjungia“ tam tikrą ekonominę sistemą: ima skaičiuoti, kiek energijos prireiks užduočiai, kiek atlygio ar malonumo už tai gausim ir ar verta iš viso pradėti. Jei užduotis atrodo nuobodi, sunki ir be naudos, smegenys motyvaciją sumažina. Atsiranda mintis „padarysiu vėliau“. Arba griebiamasi veiklos, kur atlygis lengviau ateina – televizoriaus, kompiuterio, telefono. Kuo dažniau pasirinksim lengviausią kelią, tuo labiau smegenys pripras vengti pastangų. Susiformuos įprotis „padarysiu vėliau, dar ne dabar – o… jau… per vėlu…“. Tikslai lieka nepasiekti, svarbūs darbai nepadaryti, galimybės praleistos. Toliau visi šitie „kompleksiniai pietūs“  virs psichologinėmis problemomis: imsime save kaltinti, kad „vėl nieko nepadariau“ ar dar blogiau – „nieko jau nebesugebu“…

Visa tai nenauja. Legenda sako, kad jei ne tam tikras tingėjimas, būtų išvengta net tūkstantinių aukų per Vezuvijaus išsiveržimą Pompėjoje. Kai kas tingėjimo rezultatą įžiūri ir „Titaniko“ katastrofoje. O mūsų skaitytojas, jei jam labai norisi kurti sąmokslo teorijas, specifinius tingulio rezultatus tikrai yra užfiksavęs ir Lietuvos Seime: kai problemos ignoruojamos, reformos atidėliojamos ir tikimasi, kad sunkumai savaime išsispręs.

Bet „prabėkim“ ir smulkmenas, kurios per tingėjimą tampa „stambmenomis“. Norite išmokti kalbą, bet vis „nuo kito pirmadienio“. Norite pradėti verslą, bet vis laukiate „geresnio laiko“. Norite parašyti knygą, bet… metai vis bėga. O kai tingite „užlopyti“ mažutėlaitį vandens čiaupo varvėjimą („Nieko tokio, dar tik keli lašai“), po mėnesio – jau didesnės sąnaudos, sugadinta vieta, brangus remontas.

Bet – dėmesio! Nuo antrosios rašinio dalies iki šiolei išsakytas mintis pabandysim aukštyn kojom apversti. Ir iš „vaizdelio su ragiukais“ angelėlį nulipdyti.

Gal kiek hiperbolizuosiu, bet kas kitas, jei ne tingėjimas (pabodo sunkiai žeme tįsti daiktus) prieš daugiau kaip 5000 metų įgalino „išrasti“ ratą. Kas kitas, jei ne tingulys – noras išvengti sunkaus darbo padėjo atsirasti automobiliams, traktoriams ir kompiuteriams, dulkių siurbliams ir indaplovėms?

Jei kas nors rašytų tinginystės istoriją, viename pirmųjų jos puslapių tikrai būtų paminėtas JAV pramonininkas Henris Fordas. Tai jis 1913-aisiais sukūrė ir įdiegė pirmąjį pasaulyje konvejerį, leidusį automobilių surinkėjams mažiau vargti ir atpalaidavusį darbininkus nuo bereikalingų operacijų.

Tikriausiai žymekliams naudojate lipniuosius lapelius. Jie – taip pat tinginystės rezultatas (nekokybiškos gerų klijų paieškos padėjo išrasti „silpnus“ klijus). Sako, kad tinginiai sugalvojo ir automatinį gėlių laistymą. Ir kad net Archimedas vonioje tinginiaudamas atrado garsųjį savo dėsnį.

Kaip keista bebūtų, kai imame tinginiauti (kai mūsų smegenys nustoja skubėti), būtent tada pereiname į kitą režimą: atsiranda naujos idėjos ir netikėti sprendimai. Svarbu ir įrodyta: tingėjimas apsaugo nuo perdegimo, o „tingėjimo dienos“ (jei jos būna ne per dažnai) padeda atkurti jėgas, sumažinti stresą ir grįžti su didesne energija.

Šiandien Vakarų pasaulyje nepaprastu greičiu plinta naujoji gyvenimo filosofija „Slow living“. (lėtas gyvenimas). Ji kviečia daugiau dėmesio skirti tam, kas iš tikrųjų svarbu ir… tinginiauti. Štai pagrindinės tokio gyvenimo idėjos, kurias rekomenduoju ir „Tauragės kurjerio“ skaitytojams.

Mažiau skubėti (dirbti ne greitai, bet kokybiškai). Mėgautis paprastais dalykais (ramiai išgerti kavos, pabendrauti). Sąmoningai rinktis (pirkti mažiau, bet prasmingiau). Skirti laiko sau ir kitiems (santykiams, gamtai, kūrybai).