Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tęsinys. Pradžia „Tauragės kurjerio“ Nr. 59.
Sukilimas plinta – kovos visoje Lietuvoje
Iš Raseinių ir Tauragės apylinkių sukilimo liepsna greitai persimetė į kitas Lietuvos vietoves. Kovo 27 dieną sukilėliai užėmė Kauno, kovo 28 dieną – Telšių ir Šiaulių apskritis, balandžio 2-ąją – Jonavą, balandžio 7-ąją – Ukmergę, balandžio 12-ąją – Švenčionis. Balandžio viduryje beveik visa Lietuvos teritorija, išskyrus stambiausius miestus, buvo sukilėlių rankose. Apskrityse veikė sukilėlių laikinoji valdžia, kūrėsi kariuomenės pulkai.
Tarp sukilimo dalyvių ryškiausiai išsiskyrė grafaitė Emilija Pliaterytė, savo dienoraštyje 1831 metų kovo 25 dieną, tą pačią, kai sukilo Raseiniai, rašiusi, kad ją prie šio žingsnio paskatino tik tėvynės meilė. Ji pati suformavo raitelių būrį, dalyvavo Prastavonių kautynėse ir mūšyje ties Maišiagala, vėliau gavo kapitono laipsnį ir vadovavo pėstininkų kuopai.
Tauragės kautynių 1831-05-18 tikėtini tiltai per Šuniją. Sudarė Mantas Daukšys
Birželio 19 dieną prie Vilniaus, Aukštųjų Panerių kalvose, įvyko lemiamas mūšis dėl sostinės. Generolo A. Gelgaudo vadovaujami sukilėliai, turėję apie 12 600 karių ir 28 patrankas, puolė gerokai gausesnes, daugiau kaip 20 000 karių ir 87 patrankas turėjusias Rusijos pajėgas. Mūšis buvo pralaimėtas, o tai tapo lemtingu lūžiu – po jo sukilėlių kariuomenė pradėjo trauktis Kauno–Jonavos–Ukmergės kryptimi, jėgų santykis pasikeitė ne sukilėlių naudai.
Pralaimėjimas mūšio lauke, bet ne dvasioje
Vasarą padėtis sukilėliams tapo vis sunkesnė. Lietuvą užplūdo gausi Rusijos rezervinė armija ir kiti caro kariuomenės daliniai – iš viso apie 36 tūkstančius karių, vadovaujamų generolo Piotro Tolstojaus. Raseinių apskrities sukilėliai, matydami, kad juos supa reguliarioji kariuomenė, liepos pabaigoje buvo priversti palikti Tauragės apylinkių miškus ir pasitraukti į Prūsijos Karalystę. Tai buvo skaudus, tačiau ne gėdingas žingsnis – daugelis kovotojų, tarp jų ir Raseinių apskrities sukilėlių vadas E. Stanevičius, 1831 metų rudenį per Prūsiją pasitraukė toliau į Prancūziją, kur tęsė aktyvią lietuvių išeivijos kultūrinę bei politinę veiklą. Didelė dalis kariuomenės, tarp jų ir generolo A. Gelgaudo bei Dezidero Adomo Chlapovskio junginiai, birželio–liepos mėnesiais pasitraukė į Prūsiją, kur buvo sulaikyti ir nuginkluoti. Kitiems, vadovaujamiems generolo Henriko Dembinskio, pavyko prasiveržti į Lenkijos Karalystę, tačiau ir ten sukilimas jau ėjo į pabaigą – netrukus krito ir Varšuva.
Grafaitė Emilija Pliaterytė vadovauja savo raitelių daliniui (vario raižinys, 1831–1846 m., dailininkas Johannas Michaelis Voltzas pagal Georgo Benedikto Wunderio piešinį, išleista Friedricho Campe’s leidykloje Niurnberge, Varšuvos nacionalinė biblioteka). Visuotinė lietuvių enciklopedija
1832 metais dauguma likusių sukilėlių išsiskirstė, dalis dar apie dvejus metus slapstėsi Lietuvos miškuose, tarp jų – ir Tauragės apylinkėse. Caro valdžia ėmėsi negailestingų represijų: konfiskuoti dvarai (tarp jų ir generolo Gelgaudo šeimos Panemunės pilis), žmonės tremiami į Sibirą ar siunčiami kareiviais į Kaukazo korpusą, uždaromi vienuolynai – tarp jų ir Raseinių dominikonų vienuolynas.
Kaina, sumokėta už laisvės viltį
Išlikę to meto dokumentai atskleidžia, kokią didelę kainą Tauragės ir Raseinių krašto gyventojams atsiėjo sukilimas. Raseinių apskrities laikinasis sukilėlių kariuomenės vadas D. Kalinauskas balandžio 16 dieną rašė Tauragės ir Pajūrio parapijų viršininkui, kad iš daugiau kaip 140 šių parapijų kareivių jo dalinyje beliko tik 26 – kiti, pasiėmę ginklus bei šovinius, išbėgiojo ir, susibūrę į būrius, buvo priversti verstis plėšikavimu, kad išgyventų. Panašūs praradimai buvo užfiksuoti ir kituose regionuose – Trakų apskrityje iš 400 valstiečių ir bajorų A. Godačevskio būryje liko vos 40. Šie faktai liudija ne tiek sukilėlių silpnumą, kiek tragišką padėtį, kurioje atsidūrė paprasti krašto žmonės, priversti rinktis tarp bado, tremties ir kovos.
Sukilimo palikimas ir atminimas šiandien
Tai istorija apie eilinius Tauragės, Jurbarko ir Raseinių krašto žmones, kurie, nepaisydami menkų galimybių prieš imperijos kariuomenę, ryžosi ginklu ginti savo teisę į laisvę. D. Stravinskio, J. Urbanovičiaus, A. Jacevičiaus, F. Kybarto ir daugelio kitų vardai liudija, kad pasipriešinimo dvasia šiame krašte buvo gyva jau gerokai anksčiau nei 1863-iųjų sukilimas ar XX amžiaus kovos už nepriklausomybę. Tauragės apylinkių miškai, tapę paskutiniu sukilėlių prieglobsčiu prieš pasitraukimą į Prūsiją, iki šiol saugo šio pasipriešinimo atminimą.
Šiemet minint 195-ąsias sukilimo pradžios metines, o po penkerių metų – ir 200 metų sukaktį, verta prisiminti, kad Tauragės kraštas nebuvo tik nutolęs sukilimo pakraštys, o viena aktyviausių jo arenų: čia veikė keli sukilėlių daliniai, čia vyko atkaklios kautynės, netoliese gimė vyriausiasis sukilimo vadas generolas Antanas Gelgaudas. Vietos bendruomenių, istorikų ir kraštotyrininkų pastangomis šis atminimas gyvas iki šiol, nors tenka pripažinti, kad plačiajai visuomenei istorijos faktai žinomi itin mažai. Taip nutiko, nes ilgą laiką Lietuvoje sukilimas laikytas bajorų sukilimu ir siekiu atkurti bendrą Lietuvos-Lenkijos valstybę, todėl nesureikšmintas.
Dvi sukilimų bangos: 1831 ir 1863 metų panašumai
Emilijai Pliaterytei, lietuviškajai Žanai d‘Ark, pastatytas paminklas Kapčiamiestyje, kur ji ir palaidota. Vikipedija
Tauragės ir Raseinių kraštui teko unikalus likimas – čia liepsnojo net dvi didžiosios XIX amžiaus sukilimų bangos. Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po 1831-ųjų, tose pačiose apylinkėse – Jurbarke, Eržvilke, Tauragėje, Skaudvilėje – vėl skambėjo šūviai: 1863–1864 metų sukilimo dalyviai D. Stravinskis, J. Urbanovičius ir kiti kartojo tuos pačius maršrutus, siekė tų pačių tikslų – nuginkluoti caro pasienio sargybą, paimti Jurbarką, apsaugoti amunicijos gamybos vietas Varniuose ir Rietave. Ši istorinė tąsa nėra atsitiktinė: abu sukilimai kilo iš to paties šaltinio – noro atkurti prarastą valstybingumą ir nusikratyti svetimos priespaudos, o Tauragės kraštas abiem atvejais tapo viena svarbiausių pasipriešinimo vietų visoje Žemaitijoje.
Palyginus šiuos du sukilimus, matyti ir skirtumų. 1831 metų sukilimas buvo labiau bajoriškas, siekiantis atkurti buvusią Abiejų Tautų Respubliką ir jos federacinius ryšius su Lenkija, o jame dalyvavo daugiausia bajorai, dvarininkai bei jų samdyti valstiečiai. 1863 metų sukilimas jau buvo platesnio socialinio pagrindo – jame aktyviau reiškėsi valstiečiai, atsirado aiškesnių pažadų dėl baudžiavos panaikinimo bei žemės perdavimo. Tačiau abiem atvejais Tauragės krašto gyventojai parodė tą patį – pasiryžimą rizikuoti gyvybe dėl laisvės, net žinant, kad jėgų santykis akivaizdžiai nepalankus.
Vietoj išvadų: kodėl svarbu prisiminti
Artėjant 2031 metų dviejų šimtmečių sukakčiai, Tauragės krašto bendruomenei, mokykloms ir kultūros įstaigoms verta iš naujo atrasti šią, kartais užmirštamą, istorijos dalį. 1863 metų sukilimas, palikęs gausesnį rašytinį palikimą ir tapęs svarbia tautinio atgimimo dalimi, dažnai užgožia savo pirmtaką – 1831-uosius. Tačiau būtent 1831 metais Raseiniai, o kartu ir Tauragės apylinkės, pirmieji visoje Lietuvoje parodė, kad pasipriešinimas Rusijos imperijos valdžiai yra įmanomas ir prasmingas, net jei jo baigtis – trauktis į svetimą kraštą, prarasti turtą ar gyvybę. Šis ryžtas, užfiksuotas archyviniuose dokumentuose ir istorikų darbuose, lieka svarbia Tauragės krašto tapatybės dalimi, kurią verta prisiminti ir perduoti ateities kartoms. Rašant knygą remtasi 1974 m. Felikso Sliesoriūno knyga „1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje“ ir interneto šaltiniais.
