1922-ieji Tauragei – tai metai tarp dviejų didelių sukrėtimų. Už nugaros – pasaulinis karas, nusiaubęs miestą taip smarkiai, kad iš maždaug 12 tūkstančių prieškarinių gyventojų liko tik dalis, o griuvėsiai ir sudegę namai dar ilgai priminė apie praėjusius metus. Priešakyje – vos prieš metus paskelbta Steigiamojo Seimo priimta Konstitucija, jaunos valstybės administracija, dar tik besikurianti savivaldybių sistema ir svarbiausia visai šalia – Klaipėdos kraštas, kurio likimas 1922 metais dar nebuvo galutinai išspręstas, ir Vokietijos siena, per kurią plaukė kontrabanda, prekės ir žinios.

Šitą kasdienybę mums atskleidžia „Lietuvos žinios“ – vienas svarbiausių tarpukario Lietuvos dienraščių, į kurį iš Tauragės ir jos apskrities korespondencijas siuntė vietos savanoriai bendradarbiai, dažniausiai slapyvardžiais pasirašinėję žmonės. Jų trumpi, dažnai vos kelių sakinių pranešimai – apie mokyklos remontą, girtą pašto valdininką, sudegusį kaimą ar politinį mitingą – sudėjus draugėn, piešia nepaprastai gyvą ir tikslų 1922-ųjų Tauragės apskrities paveikslą. Šiame straipsnyje, remdamiesi šimtu su viršum tokių korespondencijų, pabandysime tą paveikslą atkurti. Apskritis tuomet veikė kaip dabartinis rajonas. Žinutes iš epaveldas.lt išrinko muziejininkas Deividas Beržonskis, o iš jų sulipdęs straipsnį siekiu, kad laikraščio skaitytojai pajustų, kaip prieš 94-erius metus atrodė krašto kasdienybė.

Valdžia, kurios dar nėra iš ko finansuoti

Skaitant „Lietuvos žinių“ korespondencijas iš Tauragės, pirmiausia krinta į akis nuolatinis savivaldybės skurdas. Apskritis nuolat skundėsi, kad pinigų kursui krintant ji nebegali padengti savo išlaidų. Vienoje korespondencijoje tiesiai sakoma, kad savivaldybių darbas buvo sustabdytas, o kai kurios savivaldybės net priverstos imti sunkias bankų paskolas, kitos savo ruožtu nutarė žemės mokesčius padidinti be įstatyminio pagrindo – nors, kaip pastebi korespondentas, tokios teisės savivaldybė neturi. Sartininkų valsčiaus taryba, tarkim, nutarė ilgai nemokėto darbo užmokesčio raštvedžiui skirti tik šešis litus algos per mėnesį – „mat daugiau neišteklina“.

Pinigų trūksta net elementariausiems dalykams. Tauragės apskrities taryba pripažino, kad atstatymo reikalams trūksta plytų, o miesto kanalizacijos reikalui šiais metais pagaliau skirta 200 000 auksinų – suma, kurios, sprendžiant iš tolesnių pranešimų, toli gražu nepakanka (litas įvestas tik metų gale – spalio 2 dieną). Panašiai ir su mokyklų reikalais: rašoma, kad už vieną plytą tenka mokėti iki keturių auksinų, o statybos medžiagų trūkumas stabdo net privalomąjį mokyklų remontą.

Ne mažiau iškalbingas ir pačių valdininkų elgesys. Viena pirmųjų korespondencijų, pasirašyta Pauliaus, pasakoja apie „valdininkų mandagumą“: teisėjo pasiuntinys gruodžio mėnesį atnešęs korespondenciją į Tauragės paštą, tačiau pašto valdininkas, truputį nusigėręs, vartęs siuntinius, atsisakęs juos priimti, o paskui, pasiuntiniui pareiškus, kad valdininkas tikrai girtas, metęs visą korespondenciją pasiuntiniui į akis, išbėgęs iš už prekystalio ir apipešiojęs jam ausis. Korespondentas piktai apibendrina, kad toks elgesys, ir „dar girtame stovyje“, valdininkams garbės nedaro, o pats valdininkas, kaipo Mažosios Lietuvos pilietis, rodo prastą vokišką kultūrą – aiškiai priekaištaudamas dėl svetimų papročių administracijoje.

Tauragės turgaus aikštė 1921 m.

Panašių istorijų netrūksta ir daugiau. Apskrities viršininkas Vaišnys, kaip praneša vienas korespondentas trumpa, sausa žinute, persišovė sau koją – priežastis pranešime nenurodoma, tačiau pati frazė skamba kaip liudijimas apie tai, kokia įtempta buvo administracijos kasdienybė. Kitur pasakojama apie neteisėtai išduotus pasus, apie tai, kad miesto valdybai trūksta įvairiems reikalams pinigų, o vienok jokių mokesčių nei už šiuos, nei už pereitus metus iš traktierių (smuklių) nesurinkta. Trumpai tariant, valstybė tik statosi, ir tą statybą korespondentai fiksuoja be ypatingos pagarbos valdžiai – su gera doze sarkazmo ir nuovargio.

Mokykla be suolų, mokytojas be autoriteto

Švietimo tema „Lietuvos žinių“ korespondencijose užima ypač daug vietos – ir nenuostabu: po karo ir okupacijos metų raštingumo lygis Tauragės apskrityje buvo žemas, o mokyklų tinklas – tik besikuriantis. Statistinės apžvalgos, kurias korespondentai reguliariai siųsdavo iš atskirų valsčių (Batakių, Eržvilko, Vainuto, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio), rodo ganėtinai vienodą vaizdą: lietuvių bemokslių (t. y. visai neraštingų) yra nuo 20 iki 40 procentų, žydų bendruomenėse raštingumo rodikliai dažnai aukštesni, o vokiečių ir rusų mažumų įvairuoja. Eržvilko valsčiuje, pavyzdžiui, skaičiuojama, kad bemokslių tarp lietuvių yra 31,24 procento, žydų – 24,5, lenkų – 20, vokiečių – 23,85, o rusų – net 48,77 procento, ir pažymima, kad daugiausia neraštingų esą tarp vyresnio nei 40 metų amžiaus žmonių.

Mokyklų būklė korespondentų aprašoma kritiškai. Viename pranešime iš Pavidaujo (dabar Girdžių sen., Jurbarko r.) pasakojama apie mokytoją, kuris mokė savotiškai: vaikams daug ko neaiškindavo, bet visko reikalaudavo, o neatsakiusius bausdavo įvairiomis „pakutomis“ – versdavo klūpėti ant kelių, statydavo į kampą, tyčiodavosi iš mokinių per pamokas. Toks mokytojas visiems įkyrėjo, rašo korespondentas, bet konfliktas išsisprendęs pats savaime – mokytoją pašaukę į kariuomenę.

Kitas pranešimas apie Tauragės vidurinę mokyklą pripažįsta, kad mokytojų „sąstatas“, kaip ir daugelyje kitų vietų, menkas: ne visi moka tinkamai dėstyti savo dalykus, kai kurių mokytojų galvos esančios tamsios arba miglotos (suprask, ne itin protingi), o dalis dar ir lietuviškai nemoka kaip reikiant. Straipsnio autorius baigia kandžia pastaba, kad mokinių akyse tokie mokytojai neturi jokio autoriteto.

Yra ir šviesesnių ženklų. Rašoma, kad vidurinė mokykla gyvuoja jau trečius metus, apie tai, kad Švėkšnoje valsčiaus taryba nutarusi prašyti Švietimo ministerijos leisti įsteigti dar dvi progimnazijos klases, kad Tauragės apskrities savivaldybė ruošiasi steigti tris pavyzdingas mokyklas – Tauragėje, Adakave (dvaro sodyboje) ir Šilalėje. Kad joms bus parūpinta įvairiausių mokymo priemonių, o mokytojams, be Švietimo ministerijos algos, savivaldybė mokės priedus.

Rentgeno kabinetas, už kurį apskrities ligoninė sumokėjo 165 tūkstančius auksinų (jo įtaisymas atsiėjęs dar 45 tūkstančius), taip pat liudija, kad, nepaisant skurdo, kai kurie infrastruktūros projektai vis dėlto buvo įgyvendinami – daugiausia vietos pramonininkų ir prekybininkų aukomis.

Prie mokyklų temos glaudžiai šliejasi ir platesnė tautinių mažumų statistika, kurią korespondentai kruopščiai rinko beveik kiekviename valsčiuje. Skaičiai rodo, kad Tauragės apskritis tuo metu buvo etniškai margas kraštas: greta lietuvių daugumos gyveno nemažos žydų bendruomenės (miestuose iki 10 procentų ir daugiau), taip pat vokiečių, lenkų ir rusų grupės, kurių santykis valsčiuose skyrėsi. Naumiesčio valsčiuje, pavyzdžiui, lietuviai sudarė 82,95 procento gyventojų, žydai – 9,34, vokiečiai – 5,89, rusai – 1,7, lenkai – mažiau nei procentą.

Rinkimai, mitingai ir „krikščioniškas paukštis“

1922-ieji buvo rinkimų metai – į Seimą buvo renkami atstovai, ir Tauragės apskritis, kaip Raseinių rinkimų apygardos dalis, šiam procesui skyrė daug pranešimų laikraštyje. Vaizdas, kurį piešia laikraščio bendradarbiai, – įtempta, dažnai triukšminga politinė kova tarp krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų, kurioje netrūko nei agitacijos, nei abipusių kaltinimų.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – korespondencija iš Švėkšnos apie miestelyje surengtą priešrinkiminį mitingą. Susirinkusiems žmonėms aiškinę įvairių partijų atstovai vieni kitus negailestingai kritikavo: vienas pradėjo labai girti žemdirbių – pažangininkų bloką, o kitas susiriesdamas gyrė krikščionių demokratų partiją. Diskusijai įkaitus, abu kalbėtojai taip įsikarščiavo, kad ėmė vienas kitą stumdyti – teko kviesti miliciją, kad nuramintų susirinkimą.

Panašūs vaizdai kartojasi ir kituose pranešimuose. Batakiuose po pamaldų vykusiame ūkininkų sąjungos mitinge kilo triukšmas, kai vietos klebonas ir krikščionių demokratų aktyvistai apkaltino Ūkininkų sąjungos atstovus bedieviškumu ir siekiu suniekinti bažnyčią. Korespondentas piktinasi, kad kunigai organizuoja mitingus, o ne diskutuoja iš esmės. Eržvilke aprašomas mitingas, kuriame dvasiški tėveliai ragina balsuoti tik už krikščionis demokratus, o oponentams neduoda žodžio ištarti – publika baisiausiai švilpianti, kildavę smarkūs triukšmai.

Skaudvilėje panašiai – mitingas miestelyje virto beveik peštynėmis, iš Kauno atvažiavęs agitatorius negalėjo susikalbėti su publika, vienos partijos peikiamos, kitos giriamos, kol galiausiai reikėjo kviesti miliciją, kad viskas baigtųsi ramiai.

Aiškiai matomas ir laikraščio korespondentų požiūris – daugelis jų simpatizuoja valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams, o krikščionis demokratus vaizduoja kaip partiją, besiremiančią kunigų autoritetu ir baimės retorika (girdi, oponentai esą bedieviai ar net masonai). Viename tekste rašoma, kad kunigėliai varo nešvarų darbą, klaidindami jaunų mokinių protą aiškina, jog visi kairieji esantys masonai ir žydai. Tokia atmosfera akivaizdžiai kaitino politinį klimatą visoje apskrityje.

Rinkimų rezultatų lentelės, kurias laikraštis skelbė iš atskirų valsčių, rodo, kad iš tiesų jėgos buvo pasiskirsčiusios įvairiai: kai kur pirmavo krikščionys demokratai, kitur – valstiečiai liaudininkai ar socialdemokratai, treti balsai atiteko Ūkininkų sąjungai ar net komunistams. Balsavimo aktyvumas atskiruose valsčiuose siekė iki 80–90 procentų – didelis palyginti su vėlesniais laikais rodiklis, liudijantis, kaip rimtai to meto Tauragės krašto žmonės žiūrėjo į naujosios valstybės politinį gyvenimą.

Laikraštyje netrūko ir politinės satyros. Vienas ryškiausių tekstų – feljetoniškas pranešimas „Pagautas mūsų krikščioniškas paukštis“, pasakojantis apie žinomą krikščionių demokratų veikėją Tučkų, kuris, anot korespondento, ilgai vaidinęs uolų visuomenininką, prisidengdamas Amerikos misijos dokumentais, iš tikrųjų pasirodė esąs „susikišęs pas save“ keliolika dolerių ir apgavęs pirkėjus. Tekstas parašytas su akivaizdžiu ironišku malonumu – laikraštis tokias istorijas panaudojo kaip papildomą argumentą politinėje kovoje.

Tęsinys kitame „Laiko ženklų prie Jūros upės“ numeryje.