Ir Volfas, ir Engelmanas

Kažin ar daug atsiras Lietuvoje žmonių, negirdėjusių legendine tapusios kalbininko Jono Jablonskio sugalvotos frazės „Alus gerti sveika“. Ji visuomenėje dažnai prisimenama tikrai ne stengiantis populiarinti tą gėrimą, bet dėl dviejų priežasčių – kaip lietuvių kalbos sintaksės pavyzdys, parodantis dvejybinio vardininko vartojimą, ir kaip amžinas diskusijų objektas apie alkoholio įtaką organizmui.

Atsiprašau blaivybės skleidėjų ir visų, skatinančių sveiką gyvenimo būdą, tačiau šiandien kalbėsime apie alų. Tikiuosi, atitinkamos organizacijos nenubaus „Tauragės kurjerio“ ir manęs už šio gėrimo propagandą, nes propaganda čia nė iš tolo nekvepės. Pagaliau Lietuvos įstatymai griežtai draudžia bet kokio alkoholio reklamą. Tauragėje pramoninė aludarystė,  kaip žinia, nėra giliai įsišaknijusi ar išskirtinai populiari, lyginant su Šiaurės ar Aukštaitijos regionais (pavyzdžiui, Biržais ar Pakruoju). Pačiame mieste nėra didelių, istoriškai garsių pramoninių alaus daryklų. Ir vis dėlto istorinėmis šio verslo šaknimis tauragiškiai negailestingai lenkia kitus rajonus.

Įkurta 1853 m.

„Volfas Engelman“ – tai vienintelis alaus prekės ženklas Lietuvoje, kurį sudaro dviejų skirtingų Kauno bravorų įkūrėjų pavardės – Rafailo Volfo ir Ferdinando Engelmano. Seniausiai nepertraukiamai veikianti Lietuvos įmonė „Volfas Engelman“ 2023 metais pažymėjo 170 metų gimtadienį. Nors, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto profesoriaus Alfredo Bumblausko teigimu, rašytiniuose šaltiniuose surasti tikslią įmonės įkurtuvių datą jam buvo tikras iššūkis: „Pradėjęs domėtis, radau tik vieną etiketę, ant kurios buvo užrašyta data 1853 m., tačiau jokios tikslesnės informacijos, kodėl būtent ši data yra minima kaip įkurtuvių metai, neradau. Priešingai suradau šaltinius, kuriuose Kauno gubernijos alaus sąraše aiškiai nurodyta kita data – 1863 m.“, – pasakojo istorikas.

Tačiau po ilgų paieškų buvo surasti kiek vėlesni 1909 metų šaltiniai, kurie įrodo, kad Kauno aludariai įsikūrė 1853-aisiais.

Bendruomenė sena

Tauragė nuo seno buvo tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Pavienės žydų šeimos įsikūrė čia gana anksti. Pavyzdžiui, 1653 metais sudarytame Tauragės inventoriuje nurodoma miestelyje buvus keturis žydų kiemus. Nepaisant to, organizuota žydų bendruomenė Tauragėje susiformavo maždaug tik nuo XVIII amžiaus vidurio. 1765 metų duomenimis, čia gyveno 22 žydai, o dar po 20-ties metų žydų gyventojų padaugėjo iki 71.

Tauragėje gimė ne viena Lietuvai nusipelniusi asmenybė, apie kurias daug ir plačiai ne kartą rašė „Tauragės kurjeris“.

Kilęs iš Tauragės

Rafailas Volfas taip pat buvo kilęs iš Tauragės žydų pirklių bendruomenės. Tiesa, tiksli jo gimimo data ir vieta išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose neužfiksuoti. Remiantis toliau pristatomo jo sūnaus biografijos detalėmis, galima daryti prielaidą, kad Rafailas Volfas gimė XIX amžiaus pradžioje (apie 1810–1820 metus ar panašiai). Tauroggenas dėl artumo su Prūsijos siena tuo metu buvo strategiškai svarbus Rusijos imperijos pasienio prekybos centras, leidęs pirkliams sukaupti pradinį kapitalą.

Susitaupęs iš prekybos, investuoti į pramonę nusprendė ir R. Volfas. 1853 metais tuometiniame Kauno priemiestyje Vilijampolėje jis įsteigė vieną pirmųjų pramoninių alaus ir salyklo fabrikų rytiniame Baltijos jūros regione, kur alui virti, tikėtina, panaudotas moderniausias to meto išradimas – garo variklis. Jau 1847 metais Kaune veikė pirmieji garu varomi malūnai, o 1850-aisiais Nerimi plaukė garlaiviai, todėl negalima atmesti galimybės, kad ir alaus gamyklose buvo naudojami garo varikliai.

Bravore pradėtas virti populiarus „bavariškas Volfo alus“. Po tėvo mirties alaus daryklos valdymą perėmė jo sūnus Iseras Beras Volfas, kurio vardu įmonė ilgą laiką ir buvo vadinama.

Iseras Volfas. Tinklalapio google.com nuotrauka

Iseras Beras Volfas gimė 1842 (kitur rašoma 1841) metais ir augo Tauragėje, tuometiniame Tauroggene, vėliau tapo garsiu Lietuvos pramonininku, filantropu ir vienu moderniosios aludarystės pradininkų šalyje.

Kaip matome, nors didžiąją gyvenimo dalį ir pagrindinę imperiją I. B. Volfas išvystė Kaune, jo, kaip pramonininko, šaknys ir pirminis kapitalas buvo glaudžiai susiję su Tauragės regionu.

Po keleto metų Kaune bravorą įkūrė Soloveičikai, Blumentaliai ir Engelmanas. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje didieji Kauno bravorai buvo pagrindiniai alaus tiekėjai visame Kauno gubernijos regione, kuriam priklausė ir pasienio miestas Tauragė. Produkcija buvo ypač populiari Tauroggeno krašte dėl patogaus transportavimo ir prekybinių ryšių.

10 kapeikų

Įdomi detalė. 1881 metų šaltinių duomenimis, bokalas alaus tais laikais kainavo 10 kapeikų, o, pavyzdžiui, angliško porterio butelis – net 1,2 rublio. Palyginti 1 kilogramo bulvių kaina tada buvo 1 kapeika, kepalas duonos – 2 kapeikos, o bilietas iš Vilniaus į Kauną – 2 rubliai…

Didžiausios Lietuvoje

1894 metais I. B. Volfas kartu su partneriu Soloveičiku nupirko konkuruojančią vokiečio liuterono Ferdinando Engelmano daryklą. Pastarasis bravorą prie Kauno geležinkelio stoties įsteigė 1860 metais, nuolat modernizavo gamyklą, o 1893 metais gavo leidimą pastatyti naują modernią ledainę. Vėliau, 1927 metais, abi įmonės oficialiai susijungė į akcinę bendrovę „I. B. Volfas-Engelman“, kuri tarpukariu tapo didžiausia alaus gamintoja šalyje. A. Soloveičikas buvo Isero Bero Volfo sesers vyras. 1903 metais jie kartu išleido įstatus, kurių pagrindu ir buvo įkurta Engelmano akcinė bendrovė: „Kas nenori gerti Volfo alaus, geria Engelman“. Tai buvo daugiau marketinginis triukas, nes pinigai nuguldavo į tą pačią kišenę.

1916 metų vasarą Kaune pasirodžius Vokietijos kariuomenei, žydų tautybės žmonės buvo priversti trauktis. Pasitraukė ir Volfas su visa šeima, o grįžę buvusią daryklą rado išvogtą. 1919 metais gautas leidimas Vilijampolėje tęsti alaus gamybą. Tačiau įrangos atkūrimas užtruko kelerius metus. Kaunui tapus laikinąja sostine, jame gyveno apie 70 tūkstančių gyventojų, 30 procentų Lietuvos darbininkų, apie 15 procentų visos Lietuvos pramonės. Lietuvos biudžete alaus akcizas sudarė 13 proc. visų pajamų, arba 30 mln. to laiko litų. Iki 3 laipsnių alus apmokestintas 10 ct už litrą, stipresnis nei 4 laipsnių – 15 ct. Stipresnio alaus tais laikais niekas negamino.

Šios dvi alaus daryklos po Pirmojo pasaulinio karo išaugo iki didžiausių visoje Lietuvoje. Kauniečių aludarių verdamas alus buvo tiekiamas net į Prezidentūrą – jo būdavo užsakoma tiek prezidento Kazio Griniaus, tiek prezidento Antano Smetonos svečiams vaišinti. 1927 metais įmonės užėmė net 40 proc. Lietuvos rinkos. 1940 metais Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, įmonė buvo nacionalizuota, pavadinimas pakeistas į „Raudonąją pašvaistę“, vėliau – į gamyklą Nr. 1 ir gamyklą Nr. 2, dar vėliau – į „Ragutį“.

Vienas turtingiausių

Būdamas 14 metų, I. B. Volfas pradėjo hebrajiškai rašyti eilėraščius, juos publikavo hebrajų savaitraštyje „Hamagid“. Tiesa, ėmęsis verslo, kūrybą užmetė.

Dalyvavo įvairių visuomeninių ir labdaros organizacijų veikloje, buvo Kauno žydų laidojimo brolijos seniūnas (1910 m.), Kauno labdaros draugijos „Parama žlungančiajam“ pirmininkas. „I. B. Volfas-Engelman“ rėmė „Pieno lašo“ draugiją, Lietuvos moterų globos komitetą, sporto renginius, mokslo siekiančius vaikus ir jaunimą, taip pat valstybinius projektus, kuriais buvo skatinamas pilietinis patriotizmas. 1929 metais amerikiečių spauda I. Volfą pavadino Lietuvos alaus karaliumi, o pagal banko sąskaitos dydį aludaris buvo laikomas vienu turtingiausių žmonių Lietuvoje.

I. B. Volfas mirė 1935 metų sausio 19-ąją. Minint jo mirties metines, straipsnį apie garsųjį Lietuvos verslininką paskelbė ir Niujorko žurnalas „Morgen Juornal“.

Vytauto Didžiojo metų žemės ūkio, prekybos ir pramonės paroda. Akcinės bendrovės „J. B. Volfas-Engelman“ paviljonas. Kaunas. 1930 m. birželio 18–22 d. Nuotrauka iš FB grupės Lietuva senose fotografijose

Kilmingas Volfų šeimos tradicijas, tiesa, ne aludarystės versle, pratęsė Izero Volfo ir Lėjos Vilner sūnus Šulimas (Mešulamas), gimęs 1877 metais – politikas, verslininkas, visuomenės veikėjas. Imperatoriškajame Sankt Peterburgo universitete jis studijavo gamtos, o Berlyno universitete – žemės ūkio mokslus. 1920, 1924 ir 1931 metais buvo Kauno miesto tarybos narys. 1921 metais išrinktas miesto tarybos vadovu. 1923 metais tapo Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Buvo švietimo draugijos „Tarbut“ centro narys ir organizacijos „Or“, rėmusios Kauno žydų realinę gimnaziją, vadovas.

Ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje Š. Volfas su šeima gyveno Izraelyje, kur dirbo miesto teisėju. Susiklosčius aplinkybėms, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse turėjo grįžti į Lietuvą. Likus savaitei iki hitlerinės Vokietijos invazijos, buvo ištremtas į Rusijos šiaurę, kur 1942 metais mirė.

Izero vyresnysis sūnus, Šulimo brolis Grigorijus (Hansas) baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą, buvo Kauno žydų banko direktorius, Lietuvos „Keren ha Jesod“ organizacijos, rinkusios aukas Izraeliui, vadovas, karo metu – Kauno geto judenrato (žydų savivaldos) narys. Žuvo 1942 metais gete.

Įmonės moto

Šiandieninės Kauno įmonės tinklalapyje rašoma: „Anuomet traukinių stotyje išlipusį miesto svečią neretai pasitikdavo švelniai nosį kutenantis salyklo aromatas – bravore „I. B. Volfas-Engelman“ ruoštasi naujam alaus virimui. Kaunietis ar miesto svečias karštą vasaros dieną užsukęs į garsiausius to meto restoranus „Metropolį“, „Versalį“ ir pasiteiravęs alaus išgirsdavo tik vieną pavadinimą „I. B. Volfas-Engelman“, o padavėjai siūlydavo paskanauti jų gaminto „Pilzeno“ alaus, lietuviškojo porterio, stipraus porterio „Imperial“ ar angliškojo alaus „Double“…

***

Glaudžiai su Taurage susijusių vyrų pradėtas darbas gyvuoja iki dabar. Ir tegul jis nesusijęs su lazeriais, kosminėmis technologijomis, karo pramone, o nevartojantiems proto žmonėms gali atnešti ir didelių nelaimių, praktika rodo, kokie darbštūs ir verslingi buvo anų laikų tauragiškiai. Kaip, beje, ir šiandien…