Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Žmogaus sveikata visais laikais buvo vienas svarbiausių visuomenės rūpesčių, tačiau XX a. pirmojoje pusėje medicinos pažanga ir sveikatos priežiūros sistemos kūrimas Lietuvoje įgavo pagreitį. Atkūrus valstybę, jauna šalis formavo ne tik administracines ir švietimo institucijas, bet ir modernią sveikatos apsaugos sistemą. Šiame procese svarbų vaidmenį atliko apskričių ligoninės, kurios tapo vieta, kur gyventojai kreipdavosi, tikėdamiesi profesionalios medicinos pagalbos.
Tauragės apskrities ligoninės istorija yra neatsiejama miesto ir viso krašto raidos dalis. 1932 m. Tauragėje iškilę naujieji apskrities ligoninės rūmai tapo vienu moderniausių miesto visuomeninių pastatų. Tačiau iki šio pastato atsiradimo ligoninė nuėjo ilgą ir nelengvą kelią, apie kurį plačiau sužinosite šiame straipsnyje.
Ligoninė be vietos
Slaugės su naujagimiais Tauragės apskrities ligoninėje pilyje, pirma iš kairės – Marcelė Saldukienė, apie 1929 m. Iš muziejaus „Santaka“ fondų
Daug kur spaudoje rašoma, kad pirmoji Tauragės apskrities ligoninė veiklą pradėjo Tauragės dvare, tačiau Valstybinės psichiatrinės ligoninės, veikusios Tauragės pilyje 1916–1926 m., vedėjo Juozo Blažio ir Tauragės apskrities ligoninės vedėjo Florijono Tallat-Kelpšos straipsniai paneigia šį teiginį. Jie tvirtina, kad, kol Tauragės apskrities savivaldybė nesiėmė kurti visateisės ligoninės, Tauragės pilies patalpose glaudėsi ir psichiatrijos ligoninė, ir neoficiali apskrities ligoninė. Nepalankios situacijos spiriamas, psichiatras J. Blažys buvo išskyręs kelis kambarius apžiūrai ir gydymui kitomis ligomis sergantiems pacientams. Tokia situacija tęsėsi nuo 1919 m. iki 1920 m. rugpjūčio mėnesio.
1920 m. rugsėjo 15 d. buvo oficialiai įsteigta Tauragės apskrities ligoninė, kuri ir toliau turėjo spraustis ankštose Tauragės pilies patalpose. Naujų erdvių paieškos šiai gydymo įstaigai buvo bevaisės, kadangi miesto statiniai stipriai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu.
Ligoninės dalijosi bendromis patalpomis iki 1922 m. vasario mėnesio, kai pagaliau pavyko rasti problemos sprendimą – Tauragės apskrities ligoninė iškelta į Tauragės dvarą. Be to, jai skirtas 14 ha dirbamos žemės sklypas.
Tauragės apskrities ligoninė pilyje, 1927–1932 m. Iš muziejaus „Santaka“ fondų
Neišvengęs geto ir Sibiro
Pirmuoju ligoninės vedėju laikomas žydų kilmės gydytojas Benjaminas Zacharinas (1887–1952 arba 1954). Jis medicinos mokslus baigė 1912 m. Maskvoje. Po to dirbo Kaune, Pirmojo pasaulinio karo metais – Rusijos kariuomenės karo gydytoju.
Kada B. Zacharinas įsidarbino Tauragėje, tikslių duomenų nėra. Greičiausiai nuo 1920 m. rugsėjo, kai ligoninė buvo oficialiai įkurta. Be to, jam buvo paskirta eiti Tauragės apskrities gydytojo pareigas, kas apėmė sanitarinę priežiūrą, užkrečiamųjų ligų kontrolę, vakcinaciją, kaimo medicinos priežiūrą, teismo mediciną ir kitas funkcijas.
Deja, menkai žinoma apie šio mediko nuveiktus darbus Tauragės krašte. Įspūdį galima susidaryti iš kelių žinučių 1922 m. žurnale „Medicina“. Vienoje jų aprašoma, kad B. Zacharinas Tauragėje įsteigė sanatoriją džiovininkams ir nupirko rentgeno aparatą.
Kita žinutė atspindi to meto realijas. 1922 m. spalį gydytojas B. Zacharinas kreipėsi į Vokietijos atstovybę, norėdamas gauti vizą važiavimui į Vokietiją. Jo prašymas buvo atmestas grindžiant tuo, kad Lietuvoje medicinos praktika besiverčiantys vokiečiai gydytojai verčiami mokytis lietuvių kalbos ir išlaikyti egzaminus. Paaiškėjo, kad su tokia situacija susidūrė ir daugiau Lietuvos gydytojų. Tokiu būdu Vokietijos atstovybė siekė padaryti spaudimą ir pakeisti Lietuvoje galiojančius įstatymus. B. Zacharinas tuo labai pasipiktino ir kreipėsi į medikų bendruomenę, norėdamas informuoti apie susidariusią padėtį.
Iš kairės: felčeris G. Kisielius, medicinos sesuo Stanišauskaitė, ligoninės vedėjas F. Tallat-Kelpša Tauragės apskrities ligoninės raštinėje pilyje, 1929 m. Iš muziejaus „Santaka“ fondų
Gydytojas B. Zacharinas Tauragėje ilgai neužsibuvo. 1923 m. pabaigoje išvyko dirbti į Kauną, kur vertėsi gydytojo praktika (1927–1940 m. turėjo privačią 15 lovų ligoninę) ir dėstė Lietuvos universitete.
Vokiečių okupacijos metais B. Zacharinas dirbo Kauno geto ligoninėje, buvo Chirurgijos skyriaus vedėjas, o vėliau vadovavo Žydų tarybos sveikatos skyriui. Likvidavus getą, kalintas koncentracijos stovykloje. Grįžęs 1944–1952 m. dėstė Vilniaus universitete, kol buvo suimtas, išvežtas į Sibirą, kur 1952 m. arba 1954 m. mirė (šaltiniai nurodo skirtingas datas).
Vežimu į darbą
Ligoninei persikėlus į Tauragės dvarą čia įrengti Chirurgijos, Vidaus, Gimdymo ir Užkrečiamųjų ligų skyriai. Stacionare sudarytos sąlygos gydytis iki 25 ligonių, vėliau lovų pagausėjo iki 40.
Ligoninės vedėjas B. Zacharinas ir akušerė gyveno mieste, todėl jų atvežti vežimu vykdavo kasdien, kad jie ligoninėje padirbėtų keletą valandų. Likęs personalas gyveno gydymo įstaigoje. Atlikti nedideles operacijas taip pat buvo kviečiamas vyresnysis pasienio pulko gydytojas J. Pralgauskas.
Prie ligoninės veikė ambulatorija (atitiktų dabartinės poliklinikos funkcijas), bet gydytojas taip pat važinėdavo iš miesto ir daug ligonių nepriimdavo – vidutiniškai apie 200 per metus. Nuo 1923 m. ambulatorija persikėlė į miesto centrą, bet neilgai trukus nebeliko gydytojo, galinčio eiti šias pareigas, todėl įstaiga nutraukė veiklą.
Ligoninės turimas daržas neatnešė reikšmingesnės naudos, o jo priežiūra trukdė darbuotojams tinkamai atlikti tiesiogines pareigas, todėl 1924 m. žemės sklypo nuspręsta atsisakyti.
Antrasis vadovas
Iš kairės: ligoninės vedėjas F. Tallat-Kelpša, medicinos sesuo Stanišauskaitė, gydytojas Piepolis, felčeris Grigalius Kisielius Tauragės apskrities ligoninės operacinėje pilyje, 1928 m. Iš muziejaus „Santaka“ fondų
Antruoju ligoninės vedėju tapo Felicijonas Barnaba Ratomskis (1864–1925). Jis kilęs iš Tauragės apskrities, Skaudvilės valsčiaus. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete, kurį baigė 1890 m. Dirbo Maskvoje, užsiėmė ginekologija ir elektrogydymu. Pirmojo pasaulinio karo metais darbavosi ligoninėse Rusijoje, vėliau persikėlė į Vilnių.
1923 m. pavasarį buvo pakviestas vadovauti Tauragės apskrities ligoninei ir šias pareigas ėjo iki mirties – 1925 m. rugpjūčio 24 d.
Gydytojas B. Zacharinas, pažinojęs F. Ratomskį, apie jį atsiliepė kaip apie gero ir linksmo būdo žmogų, pasišventusį mediką, mokėjusį paprastai ir aiškiai išdėstyti medicininius dalykus.
Kadangi šis gydytojas ligoninei vadovavo trumpai, nepavyko rasti daugiau informacijos apie jo veiklą Tauragės krašte.
Konfliktas, kainavęs darbo vietą
Po F. Ratomskio mirties Tauragės ligoninei kurį laiką vadovavo vienas po kito du laikini vedėjai, kol 1926 m. vasarį šias pareigas perėmė gydytojas F. Tallat-Kelpša (1894–1988).
Būsimasis chirurgas mediciną studijavo 1912–1917 m. Tartu universitete. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo karo ligoninėse Rusijoje, o 1922 m. baigė Lietuvos universitetą. 1921–1925 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės gydytoju.
F. Tallat-Kelpša Tauragės ligoninei vadovavo 1926–1932 m. Šiuo laikotarpiu jis aktyviai prisidėjo prie visuomenės sveikatos stiprinimo: 1930–1934 m. buvo Kovai su tuberkulioze draugijos Tauragės skyriaus pirmininkas ir Tuberkuliozinio dispanserio vedėjas.
Tauragėje jis buvo žinomas ne tik kaip gabus chirurgas, bet ir kaip principingas ligoninės vadovas. Iš pareigų atsistatydino kilus konfliktui su naujai statomos ligoninės statybų rangovu Albinu Sabaliausku ir apskrities viršininku Broniumi Draugeliu, kurie nenorėjo laikytis patvirtinto projekto, o siekė sutaupyti pastato kokybės sąskaita.
1935–1937 m. vėl dirbo Lietuvos kariuomenės gydytoju, o 1937–1944 m. vadovavo Šiaulių miesto ligoninės Chirurgijos skyriui. 1944 m. F. Tallat-Kelpša pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. emigravo į JAV. Ten iš pradžių dirbo pramoninės medicinos srityje, vėliau – tuberkuliozės sanatorijose Čikagoje.
Mirė sulaukęs 94 m., palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse.
Amžininkų prisiminimuose F. Tallat-Kelpša išliko kaip ypač savo profesijai pasišventęs gydytojas, daug dėmesio skyręs vaikų sveikatai. Jis Tauragės šaulių namuose tėvams rengdavo nemokamas paskaitas apie sveiką gyvenseną. Be medicininės veiklos, gydytojas aktyviai domėjosi kultūriniu gyvenimu ir buvo nuolatinis įvairių renginių lankytojas bei entuziastas.
Sugrįžimas į pilį
Ligoninės įkurdinimas Tauragės dvare neišsprendė visų problemų. Netrukus paaiškėjo, kad trūksta patalpų ir įrangos, o gydymo įstaigos veiklą apsunkino ir sudėtingas jos pasiekiamumas – ligoninė buvo nutolusi apie 4 km nuo miesto centro. Dėl šių priežasčių ji negalėjo tinkamai patenkinti gyventojų gydymo poreikių.
F. Tallat‑Kelpšai pradėjus vadovauti Tauragės ligoninei, prasidėjo naujas jos raidos etapas. Svarbiausias pokytis buvo ligoninės perkėlimas į Tauragės pilį 1926 m. pabaigoje, kai iškeldinta iki tol čia veikusi Valstybinė psichiatrijos ligoninė.
Tauragės pilyje ligoninė buvo įkurdinta korpuse, kuriame šiandien veikia Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ ekspozicijos. Šiose patalpose buvo ligonių palatos, rentgeno kabinetas, ambulatorija, laboratorija, raštinė ir vaistinė (tik ligoninės reikmėms). Pastate šalia gyveno ligoninės personalas, buvo sandėliai, kitame pastate – venerinių ligų ambulatorija (pastatai iki šių dienų neišliko).
F. Tallat-Kelpša inicijavo naujo rentgeno aparato pirkimą, kadangi senasis, dar pirktas gydytojo B. Zacharino, nebeveikė. Taip pat buvo įsigytas mikroskopas, kvarco žibintas (ultravioletinių spindulių terapijos prietaisas, tarpukariu naudotas rachito, odos ligų, tuberkuliozės gydymui bei dezinfekcijai). Įrengta operacinė su nauju stalu bei dviem instrumentų staliukais. Įkurtas knygynėlis (biblioteka) ligoniams ir medikams. Vien tik medicininei įrangai 1926–1927 m. buvo išleista apie 30 000 Lt.
Gydytojui F. Tallat-Kelpšai pavyko pasiekti, kad vietinė valdžia leistų pasamdyti 1 gailestingąją seserį, tačiau į jo norus įdarbinti dar vieną gydytoją neatsižvelgta. Taigi 1927 m. ligoninėje iš viso dirbo 11 darbuotojų: 1 gydytojas, 1 ūkvedys, 1 gailestingoji sesuo, 1 akušerė, 1 sanitaras, 4 slaugytojos, 1 virėja, 1 skalbėja. Tuo laiku ligoninėje galėjo būti gydomi 25 asmenys.
Tęsinys kitame „Laiko dialogų prie Jūros upės“ numeryje.
