Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tęsinys. Pradžia „Tauragės kurjerio“ Nr. 69
Nuo vilko ant meškos
Nors Tauragės dvare buvusios ligoninės patalpos poreikių neatitiko, tačiau patalpų būklė Tauragės pilyje taip pat nedžiugino. Bandyta padėtį pagerinti 1928 m., kai buvo imtasi vykdyti remonto darbus pilyje. Jų metu įrengtos dvi palatos, užkrečiamosiomis ligomis sergantiems asmenims, remontuotos operacinės ir gimdymų palatos, pertvarkytas gimdymo skyrius, suremontuotos darbuotojų gyvenamosios patalpos ir stogas uždengtas skarda.
Deja, šie atnaujinimai labai padėties nepagerino. Jau 1928 m. buvo kalbėta apie tai, kad reikalinga ligoninę iš Tauragės pilies iškelti, nes jos pastatai labai prastos būklės. Ligoninės patalpos – pereinamos, tamsios, kai kur sienos – drėgnos, grindys ir lubos – suskilusios, vietomis supuvusios. Dėl plonų sienų ir prastai izoliuotų lubų visoje ligoninėje girdimas triukšmas, ypač iš gimdyvių palatų. Prie nepatogių sąlygų prisidėjo ir tai, kad ligoninė turėjo dalytis bendru kiemu su Tauragės aukštesniąja komercijos mokykla.
Higienos atžvilgiu padėtis taip pat buvo nepavydėtina: nebuvo ventiliacijos, vandentiekio, kanalizacijos, o tualetai, įrengti prie pat įėjimo į ligoninę, skleidė didelį dvoką. Žmonės, išgirdę, kad ligoninėje nėra vandentiekio, neretai atsisakydavo čia gydytis. Ligoninės vedėjas F. Tallat-Kelpša pabrėžė, kad tokia padėtis ypač diskredituoja Tauragės ligoninę Klaipėdos krašto gyventojų akyse, kurie pratę prie geresnių sąlygų.
Gydytojas F. Tallat-Kelpša pažymėjo, kad ligonių vis daugėja ir 1930 m. apie 30–35 ligoniams per dieną reikalingas gydymas ligoninės stacionare, tačiau tiek vietų nėra – galima sutalpinti daugiausiai 25 asmenis. 1928–1929 m. dėl vietų stokos 200 sergančiųjų nebuvo suteiktos medicininės paslaugos. Užkrečiamosiomis ligomis sergantys ligoniai dažnai nepriimti, nes ilgainiui nebeliko laisvų patalpų jiems izoliuoti.
Šventinami Tauragės naujosios apskrities ligoninės pamatai, 1931 m. gegužės mėn. (?) Iš muziejaus „Santaka“ fondų
Ligoninės situacija pagerėjo bent iš tos pusės, kad buvo priimta daugiau darbuotojų. 1928 m. įdarbintas antrasis gydytojas, juo įvairiu laiku dirbo keli asmenys, tačiau 1929 m. pradžioje šio darbo ėmėsi daktaras J. Luncas, kurio pagrindinės pareigos buvo rūpintis gimdyvėmis ir ginekologinėmis ligomis sergančiomis moterimis. Be to, įdarbinta dar viena darbuotoja – sesuo šeimininkė (vyriausioji slaugytoja).
Kuriozinė situacija
1930 m. žurnale „Medicina“ pasirodė trumpa, tačiau iškalbinga žinutė apie Tauragės apskrities ligoninę, atskleidžianti, kaip greitai tarpukario visuomenėje sklido gandai ir kaip jautriai į tai reagavo medicinos specialistai. Leidinyje rašyta, kad Tauragėje ir visoje Žemaitijoje pasklido kalbos apie tariamą „stebuklą“. Kalbėta, kad po operacijos mirusia laikyta moteris buvo išnešta į lavoninę. Į ligoninę atvykęs jos vyras radęs žmoną, sėdinčią lavoninėje, ir, pasipiktinęs medicinos personalo aplaidumu, išsivežė ją namo.
Nors žinutės autorius pabrėžė, kad tokio įvykio Tauragės apskrities ligoninėje iš tikrųjų nebuvo, gandas greitai paplito. Leidinyje kritikuotas asmuo, kuris užuot stabdęs nepagrįstų kalbų plitimą jas dar labiau skleidė.
Ligoninės vedėjas F. Tallat-Kelpša, siekdamas apginti ligoninės gerą vardą ir savo profesinę garbę, kreipėsi į aukštesnes institucijas. Žurnale nurodyta, kad gandus platinęs asmuo buvo atleistas iš pareigų.
Ši istorija atskleidžia, kad reputacija ligoninei buvo itin svarbi, kadangi žmonės, ypač provincijoje, neretai bijodavo kreiptis į gydytojus, dažniau rinkdavosi tiesiog simptomų ignoravimą arba griebdavosi liaudies medicinos, o nepagrįsti gandai galėjo dar labiau sustiprinti nepasitikėjimą šia įstaiga.
Naujoji Tauragės apskrities ligoninė, 1933 m. Iš muziejaus „Santaka“ fondų
Miesto puošmena
Galiausiai Tauragės apskrities valdyba, aktyviai raginama gydytojo F. Tallat-Kelpšos, sutiko neeikvoti pinigų senų, drėgnų ir netinkamų ligoninės paskirčiai patalpų remontui ir statyti naują pastatą. F. Tallat-Kelpša specialiai vyko apžiūrėti modernių ligoninių Lietuvoje ir Rytprūsiuose, kad pasisemtų žinių, kokios ligoninės reikia miestui.
Ligoninės projektas buvo patikėtas latvių kilmės architektui Karoliui Reisonui, suprojektavusiam ne vieną įspūdingą modernistinės architektūros pastatą Lietuvoje, pavyzdžiui, Kristaus Prisikėlimo bažnyčią Kaune. Ligoninei parinkta vieta šalia senosios – tai šiai gydymo įstaigai priklausiusio sodo teritorija (dabar V. Kudirkos g. 2).
1931 m. gegužę pradėti statybų darbai buvo baigti 1932 m. spalio mėnesį. Pastatyta nauja 60 lovų ligoninė, kuri atsiėjo apie 600 000 Lt.
Dviejų aukštų korpusai buvo sujungti stačiu kampu ir orientuoti taip, kad į ligonių palatas patektų kuo daugiau saulės, o kieme įrengtas sodas. Remiantis naujausiais vokiečių tyrimais, buvo atsisakyta didelių palatų, o suprojektuota daugiau mažų (2–4 lovų), kiekvienai lovai numatant erdvią aplinką.
Pusrūsyje buvo įrengtos daugiausiai ūkinės paskirties patalpos: sandėliai, virtuvė, kuri buvo sujungta rankiniu liftu su kiekviename aukšte esančia virtuvėle, du valgyklos kambariai darbuotojams, skalbykla, dezinfekcijos kambarys, izoliatorius (neblaiviems, psichikos sutrikimų turintiems pacientams) ir lavoninė. Pirmame aukšte – izoliacinis skyrius su keturiais kambariais, ligonių priimamieji, ligoninės vedėjo kabinetas, raštinė, ambulatorija, laboratorija, vaistinė, rentgeno ir elektroterapijos kambariai (skirta nervų sistemos, raumenų, sąnarių ir skausmo sutrikimams gydyti) bei devynios palatos. Antrame aukšte išdėstyta 14 palatų, operacinis skyrius ir atskiras gimdymo skyrius su trimis kambariais. Ligoninės pirmame aukšte buvo įkurdintas butas vyriausiajai seseriai, o žemutiniame aukšte – sargui ir kūrikui. Visame pastate buvo įrengtas modernus vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas, elektros apšvietimas. Prie ligoninės pastatytuose šiltnamiuose augintos daržovės.
Pastatas pasižymėjo klasicistinės architektūros bruožais ir atliko ne tik savo praktinę funkciją, bet ir puošė visą miestą.
Sėdi iš kairės: chirurgas Bernatavičius, ligoninės vedėjas J. Gečas, 1937 m. Iš Tauragės ligoninės archyvo
Tauragės ligoninės pastatymas buvo svarbus įvykis visoje to meto Lietuvoje, todėl jį aprašė gydytojas F. Tallat-Kelpša laikraštyje „Savivaldybė“, o Tauragės ligoninės nuotrauka išspausdinta ant jo viršelio.
Gydytojas – Seimo narys
1932 m. kovo mėn. gydytojui F. Tallat-Kelpšai pasitraukus iš pareigų, jo vietą užėmė gydytojas Jonas Gečas (1899–1978). Jis kilęs iš Tauragės apskrities, Šilalės valsčiaus. 1928 m. J. Gečas baigė Lietuvos universitetą, o 1930 m., atlikęs praktiką ir išlaikęs egzaminus, gavo medicinos gydytojo teises.
Nuo 1935 m. kurį laiką ėjo Tauragės apskrities Tautininkų sąjungos pirmininko pareigas. 1936 m. buvo išrinktas į IV-ąjį Seimą kaip Tauragės apskrities atstovas, bet kartu ir toliau dirbo ligoninėje.
1940 m., pirmosios sovietinės okupacijos metu, buvo pasodintas į Tauragės kalėjimą, kur praleido apie metus. Išėjęs į laisvę užsiėmė gydytojo praktika Žygaičiuose. 1944 m. su šeima ryžosi pasitraukti į Vokietiją, kur dirbo gydytoju karo pabėgėlių stovyklose.
1945 m. jo gyvenimą sukrėtė didelė tragedija – mirė jo žmona, palikusi J. Gečą auginti dvejų metų dukrelę. 1949 m. J. Gečas persikraustė į JAV, Čikagą, kur atliko praktiką ir išlaikė egzaminus, kad galėtų ir toliau dirbti medicinos srityje. Kurį laiką dirbo laboratorijoje, vėliau Manteno valstybinėje ligoninėje.
Mirė sulaukęs 79-erių metų, palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.
Jį pažinojęs mokytojas Kazimieras Paulauskas apie šį gydytoją atsiliepė tik geru žodžiu. Pabrėžė jį buvus tvarkingą, gero būdo ir reiklų kaip viršininką.
Grožis ir tvarka
Tauragės apskrities ligoninės nuotrauka ant laikraščio „Savivaldybė“ viršelio (1933 m. sausio mėn., Nr. 1). Iš muziejaus „Santaka“ fondų
Naujoji ligoninė ne tik džiugino moderniomis patalpomis, tačiau taip pat pasipildė naujais medikais. Be ligoninės vedėjo J. Gečo, čia įsidarbino ginekologas Povilas Jurevičius, o 1933 m. prie kolektyvo prisijungė chirurgė iš Kauno Aleksandra Bernatavičiūtė-Raslavičienė.
Mokytojas K. Paulauskas apie to laiko ligoninę atsiliepia taip pat labai palankiai: „Tuo metu ligoninėje klestėjo grožis ir tvarka. Malonūs daktarai, švelnios gailestingosios seselės <…>. Niekas niekuomet mūsų ligoninėje nematė supykusio, pagiežos pilno gydytojo ar seselės rūškano veido“.
Išlikusi informacija, kad naujam ligoninės vedėjui J. Gečui nutarta mokėti 1200 Lt algą (prieš tai šias pareigas ėjęs F. Tallat-Kelpša gaudavo tik 600 Lt), o chirurgei A. Raslavičienei atseikėtas netgi 1500 Lt atlygis.
Matyt, neatsitiktinai naujoje ligoninėje buvo padidinti įkainiai: pirmos klasės palata parai kainavo 10 Lt, o antros klasės – 5 Lt. Taip pat buvo pakeltos operacijų kainos: laparotomija įkainota 150–175 Lt, išvaržos operacija – 60 Lt, apendicito operacija – 120 Lt, gimdymas be komplikacijų – 50 Lt ir t. t. Ambulatorinė apžiūra kainavo 2 Lt. Atskirai imti pinigai už vaistus, tvarstomąją medžiagą. 1938–1939 m. ligoninė savo pajamomis netgi padengė visas savo išlaidas.
Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai gydytojas J. Gečas neteko savo pareigų, o jo vietą užėmė chirurgė A. Raslavičienė. 1944 m., jai išvykus į Vokietiją, ligoninės vadovo pareigų ėmėsi gydytojas Mečislovas Norkus.
Taip baigėsi vienas svarbiausių Tauragės apskrities ligoninės raidos etapų. Tarpukariu ligoninė tapo svarbia krašto sveikatos priežiūros įstaiga, o sovietmečiu jos veikla klostėsi jau kitomis politinėmis ir administracinėmis aplinkybėmis, tačiau tai jau kito pasakojimo tema.
