Tauragės radijui – jau vieneri!

Jau metai, kai įsijungę savo radijo imtuvus ir nustatę dažnį 98,2 FM, tauragiškiai ir aplinkinių rajonų gyventojai girdi „Labas rytas, Taurage“. Spalio 14 dieną „Tauragės radijas“ švęs vienerių metų jubiliejų. Pasak įstaigos įkūrėjo Valdo Latožos, metai prabėgo kaip viena diena, o pats gimtadienis bus kupinas emocijų.
Mintis įkurti Tauragės radiją buvo plėtojama daugiau nei penkmetį. Valdas teigė namuose netgi radęs pirmąjį laišką, kurį prieš šešerius metus nešė Lietuvos radijo ir televizijos komisijai. Pašnekovo teigimu, sunku apibūdinti tai, kas dėjosi 2011 metų spalio 14 dieną. Su bendražygiu Sigitu Kancevyčiumi jis tuo metu jautėsi tarsi kosmose.– Praėję vandenį ir ugnį, tą dieną vis dėlto triumfavome. Iš pradžių buvome ramūs, tačiau kai pradėjo plaukti sveikinimo žodžiai bei gėlės, sunerimome, kad kelio atgal nėra ir teks stačia galva nerti į šią avantiūrą, – paprašytas prisiminti įspūdžius iš radijo atidarymo dienos, pasakojimą pradėjo Valdas. – Kai keiti verslo sritį, nėra lengva. Turi bendrą suvokimą, bet juk nebūni pačiupinėjęs.Tuo metu pašnekovas prisipažino jautęsis lyg nertų į nežinią. Kamavo mintys: ar klausys, ar bus reikalingi. Tačiau šiandien jis gali drąsiai teigti, kad viskas iš tikrųjų yra kiek lengviau nei įsivaizdavo.– Pasiklausome kitų regioninių radijo stočių – mokomės, kaupiame patirtį. Daugelio jų vadovai apie mūsų radijuką atsiliepia teigiamai. Giria, kad padarėme didelę pažangą, kad dirbame kaip profesionalai, turint omenyje, kad gyvuojame tik metus, – teigė Valdas.Pasidžiaugęs kolegų įvertinimais vyras prisipažino iš pradžių nejautęs klausytojų „pulso“, transliavęs tai, kas atrodė jam pačiam įdomu. Vėliau kolektyvas suprato, kad savus norus reikia „išjungti“ – negalima savo skonio brukti kitiems.Per metus, kaip teigia Tauragės radijo direktorė Vaiva Šaltenytė, prie „karštojo“ mikrofono sėdo apie pusę tūkstančio svečių. Studijoje apsilankė daugybė valdžios atstovų, tokių kaip Rolandas Paksas ar Zigmantas Balčytis. Svečio teisėmis savo mintimis su tauragiškiais dalijosi ir žurnalistas, filosofijos daktaras Virgis Valentinavičius. Su nevietinėmis žvaigždėmis – dainininkais Andriumi Mamontovu, Donatu Montvydu – tiesioginiame eteryje kalbėta telefonu. V.Latoža džiaugiasi, kad Tauragės radiją pripažino didžiosios kompanijos bei apskrities rajonų savivaldybės.– Nė vienas nėjome į bankus, Tauragės rajono savivaldybę ir neprašėme, kad mūsų klausytų. Nebrukome jiems plakatų. Bet klauso. Eteryje nuskambėjusi kokybiška reklama ar šaukinys suteikia daugiau džiaugsmo nei už ją radijo sąskaitą papildanti pinigų suma, – teigė Valdas.Labiausiai vadovą džiugina Tauragės radijas, grojantis netikėtose vietose, pavyzdžiui, pas batsiuvį. Jam pritardama, V.Šaltenytė teigia kartą užsukusi į mažą drabužių krautuvėlę. Mergina prisipažino tąkart pagalvojusi, kad joje skamba nebloga muzika. Tik staiga užgrojus pačių kurtam šaukiniui suvokė, jog teigiamai įvertino… savąjį radiją! Pats Valdas teigia šiam darbui skiriantis dvidešimt keturias valandas per parą – klausosi tiek mašinoje, tiek namuose.– Įtampą jaučiame visą laiką. Esame priklausomi nuo oro sąlygų, tad dėl techninių kliūčių tenka keltis ir naktį. Iš darbo 17 valandą išeiname labai retai, o ir išėję dažnai galvojame apie jį. Sigitas, pavyzdžiui, paryčiais atsikėlęs pirmiausiai įsijungia radijo imtuvą – atlieka patikrą. Jei kokį pusvalandį viskas veikia, nusiramina ir išjungia, – apie tai, kad neskaičiuoja darbo valandų, prisipažino Valdas.Tačiau visa tai atperka šaunus kolektyvas, prasiplėtęs pažinčių ratas ir kasdien laukiančios malonios staigmenos. Kaip teigia V.Latoža, jam, ne „techninio formato žmogui“, radijas suteikia kūrybinę laisvę, padeda realizuoti nuolat galvoje generuojamas idėjas.– Kiekviena diena – iššūkis. Labai įdomu dirbti tokį nemonotonišką darbą, – Valdui pritarė ir direktorė Vaiva.Antruosius gyvavimo metus Tauragės radijas pradės kitose patalpose. Kaip teigia Valdas, persikraustymas į miesto centrą, „Tauragės viešbutį“, kainuoja nemažai nervų, yra kiek nemalonus ir skaudus, bet tikimasi, jog viskas išeis tik į gera.– Pirmieji radijo gyvavimo metai – tai derinimo laikotarpis, kai statai pamatus, derini techniką, adaptuojiesi. O štai sulaukę metų vėl turime griauti ir statyti pamatus iš naujo. Dėl to kiek sunku, – teigė Valdas.Tačiau, pasak jo, tai ne pagrindinis sunkumas. Radijo egzistavimui reikalinga komanda. Tinkančių dirbti prie mikrofono Tauragėje netrūksta, tačiau daugelis jų arba nedrįsta, arba yra panirę į kitą veiklą, arba tiesiog nejaučia potraukio.– Jei reikėtų statyti už tai, kiek laiko gyvuos mūsų kūrinys, statyčiau milijoną. Nors konkurencingoje aplinkoje netrūksta kritikos, jaučiame, kad Tauragės žmonės mus priėmė, esame reikalingi, – sakė V.Latoža. – Po kokių penkerių metų, manau, bus lengviau. Viskas nusistovės, teliks pridėti vieną kitą prieskonį. Šiandien dar daug „pirmų kartų“.