Kasparas Navickas: „Kas patinka – nesunku“

Sporte, kaip ir kitur, įspūdingų rezultatų galima pasiekti tik ilgu ir atkakliu darbu, turint gerą techninę bazę. Todėl stebėtini atrodo Kasparo Navicko pasiekimai – praėjusių metų vasarą, būdamas keturiolikos metų, pradėjęs dalyvauti automobilių varžybose, šiemet susišlavė krūvą trofėjų, tapo Baltijos automobilių ralio kroso čempionu, Lietuvos automobilių kroso ir Lietuvos ralio kroso trečiųjų vietų laimėtoju. „Tauragės kurjeris“ kalbina jaunąjį automobilininką.
 – Augai tarp automobilių – tavo tėtis Vaidas Navickas užsiima automobilių verslu, jis – žinomas automobilių sporto atstovas, yra iškovojęs daugybę prizų, bene tris kartus tapęs Šiaurės Europos šalių kroso čempionu, „Omnitel“ varžybų Palangoje prizininku ir nugalėtoju, todėl galima teigti, kad meilę automobilių sportui tau įdiegė tėtis. Kada pats atsisėdai prie automobilio vairo?– Išties mane visuomet supo automobiliai. Anksti ėmiau domėtis automobilių sportu. Kiek save prisimenu, visuomet su tėčiu žiūrėdavome „Formulės“ varžybas. Vėliau tėtis mane veždavosi į automobilių varžybas, kuriose dalyvavo.Važiuodavome jų žiūrėti ir į kitas šalis, kur jis nesirungdavo. Matyt, negalėjo taip būti, kad nesusiviliočiau automobilių sportu. Pirmąją seną mašinytę tėtis man parvežė iš Prancūzijos, kai buvau dvylikos metų, ja mokiausi važinėti tėčio ir dėdės automobilių aikštelėje. Dabar turiu du lenktynėms parengtus automobilius, jais anksčiau varžėsi mano tėtis, ir dar turiu kartingą.– Tau viskas sukasi apie mašinas, kai lankei Romualdo Vaitkaus fotostudiją, fotografavai tik lenktyninius automobilius…– Taip. Bet mūsų vadovas leido keletą tokių nuotraukų eksponuoti parodoje. Kad būtų vaizdingiau, sutarėme keletą automobilių detalių ir padangų į parodą atitempti.– Ar dar fotografuoji?– Tik savo malonumui – lenktyninius automobilius.– Automobilį vairuoti senokai išmokai, o kodėl tik pernai pradėjai dalyvauti varžybose?– Reikėjo laiko įtikinti mamą, kad ši sporto šaka yra pakankamai saugi, jei joje dalyvaujantis elgiasi protingai, turi tinkamai parengtą automobilį ir saugos priemones. Antrą sezoną treniruojuosi, dalyvauju varžybose, nieko ypatingai blogo nenutiko, išskyrus, kad kartą per varžybas trinktelėjau į sienelę, per treniruotę trūko kartingo ratlankis. Keliuose, kur greitis daug mažesni, nelaimių būna kur kas daugiau.– Ant čempionų ir prizininkų pakylų ne kartą žengei kartu su subrendusiais vyrais, šiemet, be tavęs, tarp jų buvo tik dar vienas nepilnametis latvis. Kas nulėmė tavo tokią greitą sėkmę?– Didžiulis noras, didelė daugelio žmonių pagalba ir patirtis, nors tik pernai pradėjau dalyvauti varžybose, spėjau įgyti patirties, šiemet dalyvavau trylikoje varžybų. Savo sėkme turiu dalintis su tėčiu, jis mano rėmėjas, pirmasis treneris ir geriausias patarėjas. Varžybose palaikau su juo radijo ryšį, sulaukiu labai vertingų patarimų. Važiavimus filmuoja automobilyje įtaisyta kamera, po varžybų su tėčiu ir treneriu aptariame klaidas. Iš jų mokausi. Turiu labai gerą trenerį – Taurą Staniulį, kuris Smalininkuose turi gerą kartingų trasą, ten važiuoju treniruotis. Daug padeda techninė komanda: Modestas Urbutis, Donatas Krasauskas, Tomas Michailovinas.– Mažai nutuokiantys apie automobilių sportą gali stebėtis, kodėl lenktyniaudamas automobiliais treniruojiesi važiuodamas kartingu. – Ir važiuojant automobiliu, ir kartingu treniruojami tie patys įgūdžiai, o kartingu treniruotis patogiau, nes arčiau trasa – Jurbarko rajone, o artimiausia automobilių trasa – Šilutės rajone, be to, būtų nepatogu dažnai pirmyn atgal vežioti lenktynėms parengtą automobilį, o kartingą laikau pas trenerį. Patinka ir kartingu važiuoti, esu laimėjęs keletą taurių.– Varžybų sezonas baigėsi, ar ir dabar treniruojiesi?– Taip, kartą per savaitę. Treniruotis būtina, kad neprarasčiau įgūdžių. Sezono metu treniruodavausi tris kartus per savaitę.– Ar autosportas netrukdo mokytis? Koks tavo mokymosi vidurkis gimnazijoje?– Tai, ką labai mėgsti, niekuomet ir niekam netrukdo, priešingai – motyvuoja labiau stengtis ir mokantis. Mano vidurkis neblogas – „pataikau“ į devintuką.– Ar jau esi apsisprendęs, kokią specialybę rinksiesi?– Dar ne, bet žinau, kad mano ateitis kaip nors bus susijusi su automobiliais.– Automobilių sporte daug įtampos, varžybų dalyviai dėvi apsauginius kostiumus, šalmus, yra užsidėję apsaugas. Kai plieskia kaitri vasaros saulė, turbūt prakaitas liejasi upeliais. Tenka daug treniruotis – juk sunku, kaip pavyksta įveikti sunkumus?– Važiuodamas nieko nejauti, viską blokuoja adrenalinas, tik kai sustoji, pajunti karštį. Tai, kas patinka, nėra sunku. Juk niekas varu nevaro „vargti“…– Šiemet daug kartų lipai ant nugalėtojų pakylos, nes apdovanojimai įteikiami kiekviename varžybų etape. Ką tuomet jausdavai?– Laimingas buvau.– O kaip buvo, kai kartą atsitrenkęs į sienelę nebegalėjai toliau važiuoti, ar labai nusiminei?– Reikia mokėti ir laimėti, ir pralaimėti, o mano nervai „šalti“.– Kokie ateities planai? Jau esi Baltijos automobilių ralio kroso čempionas, Lietuvos automobilių kroso ir automobilių ralio kroso trečiųjų vietų laimėtojas, ar ketini ir čia siekti čempiono titulo, o kas po to?– Dar daug ko galiu siekti, kad tik lydėtų sėkmė. Laiko dar turiu pakankamai, tenka lenktyniauti su tėčio bendraamžiais ir vyresniais. Be to, galėsiu dalyvauti Šiaurės Baltijos šalių automobilių ralio kroso varžybose, nes jau esu pakankamo amžiaus – neseniai sukako šešiolika metų.– Ką veiki laisvalaikiu?– Jo turiu nedaug, daug laiko atima treniruotės, varžybos, gimnazija, pamokų ruošimas. Su tėčiu turime įvairių reikalų garaže.