Tauragės miškų urėdija – seniausia įmonė regione

Tikriausiai nedaugelis tauragiškių žino, kad Tauragės miškų urėdija yra seniausia mūsų miesto įmonė. Istorikų duomenimis, šis verslas Tauragėje plėtojamas nuo 1898 metų. Ši data seniausių Lietuvos įmonių sąraše įrašyta 16-uoju numeriu. Daugiau šiame sąraše Tauragės įmonių nėra. Tauragės urėdija savo amžiumi lenkia ir visas likusias šalies urėdijas.
Savaitgalį Lietuvos miškininkai minės savo profesinę dieną. Taip jau sutapo, kad šiomis dienomis savo 70-ąjį jubiliejų švenčia buvęs Tauragės miškų urėdas Paulius Martinavičius. Pasak iš jo urėdijos vairą perėmusio Roberto Piečios, kolektyvas ilgamečio vadovo nepamiršo. Urėdas paragino Miškininko dienos proga jį pakalbinti.IstorijaTauragės miškininkai sako, kad 1898 m. buvo įkurta Tauragės girininkija, kaip urėdija įmonė pradėjo veikti 1919 m. Tuo metu valstybiniai miškai sudarė 27 611 ha. Įsikūrus urėdijai miškų plotai sumažėjo iki 23 tūkst.ha, atsirado keturios girininkijos: Batakių, Obelyno, Kvėdarnos ir Tauragės. Pirmojo pasaulinio karo metu Tauragės miškai labai nukentėjo: buvo iškirsta geriausia mediena, be to, pasieniui reikėjo rengti medinius karinius įtvirtinimus. 1928–1929 m. prasidėjo miškų dalybos: Tauragės urėdijai priklausančius miškus dalijosi naujos Jurbarko ir Pajūrio urėdijos. Tad 1935 metais Tauragės urėdijai priklausė jau tik apie 15 tūkst.ha miško. 1947 m. Tauragės, Pajūrio ir Švėkšnos miškai vėl sujungti į vieną bendrą Miškų ūkį (toks sovietmečiu buvo urėdijos pavadinimo atitikmuo – aut.past.). Miškų plotas tuomet sudarė 53,5 tūkst.ha plotą, kurį prižiūrėjo 7 girininkijos. 1958 m. Tauragės miškų ūkis dar kartą padalintas į dvi dalis: Pajūrio (32,5 tūkst.ha, 8 girininkijos) ir Tauragės (18,1 tūkst.ha, 5 girininkijos). Po šešerių metų, 1964 m., šie du ūkiai vėl sujungti į vieną. Bendras įmonės valdomas miškų plotas sudarė 44,8 tūkst.ha, suskirstytų į 15 girininkijų. Įmonėje tuo metu veikė miško ruošos punktas, galutinis medienos sandėlis, medienos gaminių cechas, medienos plukdymo brigada, medelynas. Iki Nepriklausomybės atkūrimo ir urėdijos vardo atgavimo Tauragės miškininkystės pramonė mažai kito.Išlieka viena didžiausiųDabartiniais duomenimis, Tauragės miškų urėdijos teritorijoje yra 53 971 ha miško plotas. Valstybinės reikšmės miškai užima 32 693 ha, privatūs ir skirti nuosavybės teisių atstatymui – 21 277 ha ir kiti miškai (savivaldybių, bendrijų ir kt.) – 845 ha. Tauragės miškų urėdijos teritorijoje yra Pagramančio regioninis parkas, 3 valstybiniai draustiniai (Ančios kraštovaizdžio, Upynos geomorfologinis ir Jūros ichtiologinis), kurių bendras miškų teritorijos plotas sudaro 16 procentų viso urėdijos  ploto. Visas miškų urėdijos valdomų miškų (valstybinės reikšmės miškų) plotas (32 693 ha) paskirstytas į 12 girininkijų: Pajūrio, Pagramančio, Obelyno, Ringių, Pužiškės, Batakių, Žygaičių, Dabrupinės, Balskų, Eičių, Tauragės, Šilinės. Girininkijų plotas svyruoja nuo 1,7 tūkst. ha iki 4,5 tūkst. ha (vidutinis – 2,7 tūkst. ha). Tauragės miškų urėdas R.Piečia sako, kad įmonė viena didžiausių šalyje – patenka į pirmąjį penketuką (iš 42 urėdijų).Urėdijos vadovaiKas vadovavo pirmaisiais įmonės gyvavimo dešimtmečiais, urėdijoje duomenų nėra. Žinoma tik tiek, kad iki 1930 metų Tauragės miškų urėdijai vadovavo Dzindzinskas. Nuo 1930 iki 1938 metų urėdu dirbo Ignas Zaleckas, 1938–1942 m. – Jonas Žadeikis, 1942–1944 m. – Glogaza, 1944–1945 m. – Vladas Rauba, 1945–1946 m. – Adolfas Ruigys, 1946–1953 m. – Ivanas Rogozinas, 1953 m. – Kazys Rudžianskas, 1953–1989 m. – Aleksandras Judelis, 1989–1993 m. – Juozas Lukošaitis, 1993–2012 m. – Paulius Martinavičius, nuo 2012 m. iki dabar – Robertas Piečia.Gimęs tikru miškininkuIš urėdo pareigų pasitraukęs P.Martinavičius iki šiol gyvena miškininkystės rūpesčiais – atidžiai seka visus valdžios nutarimus, sprendimus, juos vertina. Ir, ko gero, nieko nuostabaus: iš viso P.Martinavičius miškininkystei atidavė 47 metus, 19 iš jų dirbo Tauragės miškų urėdu. – Kai pradėjau dirbti, bene svarbiausias uždavinys miškininkams buvo sumažinti miško kirtimą. Tuo metu buvo tokia ekonominė padėtis: trūko pajamų, nuspręsta trūkumą kompensuoti parduodant medieną. Tikslo pasiekėme 1989 metais: nuo 110 tūkst. kub.m per metus kirtimus sumažinome iki 75 tūkst.kub.m/m. Kartu kėlėme sau ir kitą uždavinį: atkurti miškus geresnėmis medienos rūšimis – sodinome ąžuolus, egles. Trečias tikslas – miško kelių statyba ir priežiūra. Tai susiję su tuo, kad apie 1990-uosius, tobulėjant miško technologijoms, iškart miškuose imta gaminti miško produkciją vartotojams. Su naujų technologijų atsiradimu iškilo ir dar vienas tikslas – reikėjo sumažinti darbuotojų skaičių. Buvo laikas, kai urėdijoje dirbo apie 600 žmonių, vėliau – 450, o šiuo metu neliko nė 170. Buvo sunkūs laikai: darbuotojams algas reikia mokėti dabar, o miško puoselėjimas –  labai ilgas laikotarpis. Be to, 1993-uosius urėdija baigė su 690 tūkst. Lt nuostoliu. Kodėl? Todėl, kad ankstesnis vadovas daug urėdijai reikalingos technikos buvo įsigijęs skolon. Tačiau šis žingsnis pasiteisino. Jau 1994 m. lapkričio mėnesį urėdija ne tik nebeturėjo skolų, bet ir dirbo pelningai. Dar vienas tuometinis miškininkų tikslas buvo apsaugoti miškus nuo ligų. O tam reikėjo kuo skubiau šalinti išvirtusius medžius. Laiku neištraukus nuvirtusių medžių įsimesdavo kinivarpos, kurios persimesdavo į kitus, sveikus medžius. Ir miškas džiūdavo. Šią problemą padėjo pašalinti puikus urėdijos specialistų kolektyvas: girininkai, inžinieriai, kiti darbuotojai. Labai puikus kolektyvas. Džiaugiuosi, kad urėdijai dabar vadovauja R.Piečia. Palikau urėdiją su kelių milijonų litų rezervu ir žinau, kad turtas – patikimose rankose. Kartu su dabartiniu urėdu išdirbome 18 metų, žinau, kad šitas urėdas dirba teisinga linkme. Pasitikiu juo ir likusiu dirbti kolektyvu. Svarbu, kad šalies valdžia miškininkų pernelyg neskriaustų. Suprantu, kad valstybės ekonominė padėtis sunki, bet nereikėtų dėl to pernelyg engti miškininkų. Juk jie taip sunkiai sau duoną užsidirba, – prisimindamas savo darbo rūpesčius, kalbėjo buvęs urėdas P.Martinavičius.Miškininkystė Tauragėje gyvuosAbu kalbinti urėdai garantavo, kad miškininkystės verslas mūsų krašte gyvuos kaip ir iki šiol. P.Martinavičius pastebėjo, kad Tauragės rajone miškai sudaro 33 procentus visus teritorijos. O R.Piečia pritarė, kad, nepaisant modernėjančių technologijų, darbo miškuose visada buvo, yra ir bus. –  Kaip ir anksčiau, svarbiausi miškininkų tikslai išlieka miško atkūrimas, rekreacinių zonų kūrimas, sanitarinė ir priešgaisrinė miško apsauga bei kirtimas. Jokių pinigų miškininkams niekas neduoda, viską tenka patiems užsidirbti. Urėdija kaip nė viena kita verslo įmonė privalo mokėti 15 procentų apyvartos mokestį bei pasiekti 7 procentų pelną. Pavyzdžiui, šiemet pagal planą mūsų urėdija turi gauti apie 1 mln. 600 tūkst. Lt pelno. Manau, kad tikslą pasieksime. Juk esame viena stambesnių šalies urėdijų. Mus lenkia tik Ukmergė, Panevėžys ir Biržai, o su Trakais esame lygiaverčiai. Šiuo metu urėdijoje dirba 160 darbuotojų, dar tiek pat dirba rangos įmonėse, kurias samdome miškui kirsti, traukti. Kadangi einame Skandinavijos šalių pavyzdžiu – medieną apdorojame tiesiog miške ir iškart gabename užsakovams, nebereikia daug specialistų. Tačiau už modernią techniką reikia brangiai mokėti. Pavyzdžiui, miško traukimo technika be PVM kainuoja apie 800–900 tūkst.Lt, miško kirtimo – apie 1,5 mln.Lt. Kitas uždavinys – miško atsodinimas: tai turime atlikti per 1–2 metus po kirtimo. Džiaugiuosi, kad urėdija turi puikų medelyną ir gerus jo specialistus: užsiauginame sodinukų tiek, kad ne tik patiems pakanka, bet ir su kolegomis galime pasidalinti. Dar vienas naujas uždavinys – biokuro gamyba. Vėl reikia naujos technikos, nes užsakymų kiekiai nuolatos didėja, o pirkėjų siūloma kaina ne visada atperka gamybos kaštus. Dar viena su tuo susijusi blogybė – daug biokurui tinkamos medienos gula po technikos ratais. Taip yra, nes Tauragės miškai labai šlapi. Apie 80 procentų miško yra užpelkėjusioje teritorijoje. Todėl traukdami mišką biokurui tinkamą medieną sunaudojame miško keliams, – apie urėdijos šiandieną pasakojo Tauragės miškų urėdas R.Piečia.Miškų urėdijos teritorijoje yra gana tankus gerų kelių tinklas. 100 ha miško tenka 2,4 km kelių, iš jų 2,2 km – vietinės reikšmės keliai. Pavienėse girininkijose kelių tankumas labai nevienodas. Tankiausias kelių tinklas yra Šilinės (100 ha miško – 4,7 km) girininkijoje, rečiausias – Žygaičių (100 ha – 1,1 km) girininkijose. Miškų urėdijos teritorijoje yra 375 km kelių su dirbtine danga ir 845 km vietinės reikšmės natūralaus grunto kelių, kurie reikalingi ne tik miškininkų gamybinei veiklai, sanitarinei ir priešgaisrinei miškų apsaugai – jais naudojasi ir privačių miškų savininkai, vietos gyventojai, miško lankytojai. Kasmet miškų urėdija nutiesia po 3 km naujų kelių, taisomi šlapiose vietose nuolatinės priežiūros reikalaujantys keliai. Miškininko diena – kasmet, rugsėjo mėnesio trečiąjį šeštadienį.Miškininko diena švenčiama nuo 2000 m. Ši šventė turi ir gilesnes ištakas. Kai Lietuva dar priklausė Tarybų Sąjungai, trečiąjį rugsėjo sekmadienį buvo švenčiama Miško darbuotojų diena. Šią dieną būdavo rengiamos miško talkos – tvarkomi miškai, renkamos šiukšlės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę tokias talkas Lietuvos miškininkų sąjunga rengdavo balandžio mėnesį, tačiau galiausiai nuspręsta Miškininkų šventę minėti rudenį.