Žaidimas siūlais, virtęs saviraiška

Teigiama, kad žmogų nuramina, jo gyvenimą įprasminą koks nors pomėgis. Jautiesi piktas – griebi aliejinius dažus, teptuką ir visas negatyvias emocijas išlieji ant balto popieriaus lapo. Išties padeda. Kaip ir muzikinis solo pasirodymas dušo kabinoje ar iš orkaitės ištrauktas savos kūrybos kulinarinis šedevras. Susipažinusi su vis dar savo kelio ieškančia tauragiške Egle Lukošiūte, tik įsitikinau pomėgio galia. Pindama bei mūvėdama ryškiaspalves apyrankes, mergina jaučiasi taip išreiškianti save.
Tikriausiai daugelis vaikystėje pamena pynęs paprastutes „draugystės apyrankes“, kuriomis apsikeitęs su artimiausiu draugu jauteisi užmezgęs su juo dar tvirtesnį ryšį. Įvairiausiais rankdarbiais besidomėjusi Eglė žaidimą siūlais pamilo prieš penkerius metus. Pamokyta pusseserės, ji ėmė „kepti“ vieną apyrankę po kitos. Ir ne dėl kitų, o dėl savęs.– Kaip koks mažas vaikas sėdžiu ir dėlioju mazgus. Šiandien neįsivaizduoju savęs be jų. Jaučiuosi savimi. Nenusiimu niekur. Netgi pernai per šimtadienį pasilikau ant riešo vieną. Niekas nesuprato. Juk prie šventinių drabužių tokie neva laisvo stiliaus aksesuarai netinka. Bet aš kitaip negaliu. Pripratau, kad jos ant rankų, viskas, – ką jai reiškia šis hobis, apibūdino Eglė. Ant pietietiško gymio, gruzinę ar italę primenančios, tauragiškės rankų ir dabar – šešios apyrankės. O kiek trunka pagaminti vieną? Ar jaunimą jos domina? Gal galima hobį paversti mažyčiu verslu?– Gaminu jas dėl savęs. Gaminu tai, kas patinka man. O juk turėtų patikti užsakovui, ar ne? Apie dešimt esu pardavusi. Pirkėjai – paauglės merginos arba porelės. Pavyzdžiui, užsako koks vaikinas apyrankę su panelės vardu ir širdele. Arba abu apsikeičia tokiomis. O šiaip, kol nepadarau idealiai, niekam neduodu. Juk ne visiems ir patinka. Tačiau man tai pats nuostabiausias, natūralus, spalvotas ir nebrangus (5-12 Lt) vasaros aksesuaras, – prisipažino pašnekovė. Nors šiuo metu mados užkulisiuose karaliauja vadinamasis gatvės stilius (universalaus dydžio laisvi drabužiai, masyvūs papuošalai, kniedės, sportiniai bateliai „konversai“), kurį puikiai papildytų tokio stiliaus apyrankės, Eglė teigia gatvėse dėvinčių šiuos aksesuarus matanti itin retai. Trūksta ir pardavėjų. O ar žino gabi tauragiškė, iš kur kilo „draugystės apyrankių“ mada? Viskas, manoma, prasidėjo spalvų šalyje – Brazilijoje. Vietiniai žmonės, dėliodami siūliukus, rišdami juos ir mazgydami, sukūrė linksmą ir gražų papuošalą – juostelę–apyrankę. Rišdavo ją trimis mazgais, tuo pat metu ištardami tris didžiausius troškimus. Apyrankės nebūdavo galima nusirišti, kol ji pati nesuplyš. O kai taip nutikdavo, susidėvėjusias apyrankes brazilai pašventindavo bažnyčioje ir, užlipę ant kalvos, numesdavo į jūrą. Nors pasaulyje šios apyrankės vadinamos braziliškomis, jas pynė ir kitų Pietų Amerikos šalių gyventojai, pina ir Afrikos tautos. Tiesa, prasmė jų ten gal kiek kitokia. Vėliau keliautojai ir menininkai šias draugystę ir svajones reiškiančias apyrankes išplatino ir kitose šalyse. Besižvalgydama po Eglės pintų juostelių lobyną, randu keletą „išpintų“ pažįstamų futbolo komandų pavadinimų.– Prasidėjus Pasaulio futbolo čempionatui mano draugas ėmė kalbėti, kad apyrankes pinu tik merginoms ir kad nereikėtų pamiršti vyrų. Tada kilo idėja gaminti juosteles su futbolo komandų pavadinimais bei jų vėliavų spalvomis, – vartydama žaliai geltoną „Brazil“ juostelę, paaiškino Eglė. Štai ir smulkaus amato idėja! Juk futbolo fanai mėgsta išsipaišyti veidus, dėvėti palaikomų komandų aprangas ar, į viršų iškėlę, sukti dar vieną ekipos atributą – šaliką. Kodėl meilės futbolui neišreiškus pinta apyranke? Juk ir jų idėja kilo ten, kur ir šiuo metu vyksta Pasaulio futbolo čempionatas – Brazilijoje.

Gali būti aktuali ir nacionalinė kolekcija