Vytautė Rukienė: „Esu pirmokė mokytoja pirmokų klasėje“

Paguosti, paglostyti, pabarti ir vesti į žinių ir pažinimo pasaulį. Tiesa sena kaip pasaulis ir visiems suvokiama, turinti būti kiekvieno mokytojo, netrukus minėsiančio savo profesinę šventę, darbo misija ir vizija. Kokia palaima pirmokėliui, tai jo vedlė mokytoja ta dvasia ir gyvena, kvėpuoja ir jaučia begalinį džiaugsmą stovėdama prieš mažus žmogučius kaip baltus lapus, į kuriuos reikia prirašyti. Klysti negalima. 
– Mano mokytoja džiaugsminga, gera, pagiria, kai mes tyliai dirbame, – besišypsodama pasakoja dar tik mėnesį mokykliniame suole sėdinti pirmokėlė apie savo mokytoją Vytautę Rukienę.Tik mėnesį Jovarų pagrindinėje mokykloje dirba ir ką tik Šiaulių universitetą baigusi jauna pradinių klasių mokytoja Vytautė Rukienė, sugrįžusi į gimtąją Tauragę.– Esu pirmokė mokytoja pirmokų klasėje, – pokalbį pradeda Vytautė. – Mokomės kartu.Į klausimą, kodėl pasirinko tokią profesiją, jaunosi pedagogė nemąstydama kaltę „suverčia“ genams:– Užaugau pedagogų šeimoje. Močiutė, mama, teta – mokytojos, tad dar besimokydama mokykloje ir sąsiuvinius taisiau, ir pažymius į pažymių knygeles, apie kurias dabartiniai mokiniai jau nebežino, rašiau. Tad baigiant „Versmės“ gimnaziją apsisprendimas pasukti pedagogės keliu mano šeimai nebuvo netikėtas.Pirmasis noras būti mokytoja gimė dar pradinėse klasėse. Šypsodamasi Vytautė kalba apie savo pirmąją mokytoją Ligitą Tamašauskaitę.– Žavėjausi ir iki šiol žaviuosi jos darbu, gebėjimu surasti bendrą kalbą ir su mokiniais, ir su tėvais. Vis sakydavau, kad būsiu tokia kaip Ligita.Bet paauglystėje Vytautė svajonę apie mokytojos profesiją buvo pamiršusi. Tada ji norėjo būti ir odontologė, ir policininkė.O šiandien, stovėdama klasėje, jaunoji specialistė dėl savo pasirinkimo nesigaili. Ir jaučiasi laiminga, kai ryte prie mokyklos mokinukai atskuba jos pasitikti.– Tas „Mokytoja, labas rytas“ taip paglosto širdį, – atvirauja pedagogė. – Norėtųsi, kad taip būtų visada. Kad ir po kokių 15 metų į mokyklą eičiau su tokia pačia meile mokiniams, noru mokyti ir būti vaikų draugė. Kuo toliau, tuo labiau norisi įleisti šaknis.Vytautė galėtų dirbti ir vaikų darželyje, nes kartu su pradinių klasių mokytojos kvalifikacija įgijo ir ikimokyklinio ugdymo išsilavinimą.Ką tik mokslus baigusios specialistės atsiradimas mokykloje, kaip bebūtų paradoksalu, švietimo sistemoje yra unikalus dalykas.– 15 metų į mokyklą neatėjo nė vienas jaunas specialistas, – sako Jovarų pagrindinės mokyklos direktorius Algirdas Kaminskis. – O mokytojų amžiaus vidurkis – 50 metų.Tokia pat situacija ir visame rajone. Kaip patvirtino savivaldybės Švietimo skyriaus atstovai, labai retas atvejis, kad mokykloje pradėtų dirbti ką tik baigęs specialistas.Natūraliai kyla klausimas, kodėl?– Tai kad nėra kur įsidarbinti baigusiesiems studijas. Iš mano dvigubą specialybę turinčių 11 kurso draugų tik aš viena patekau į mokyklą, kiti įsidarbino darželiuose, – sako Vytautė.Situacija nelinksma: vaikų mažėja, pedagogų kaitos beveik nėra, tad ir apie jaunėjančius kolektyvus sunku svajoti. Mokyklos bendruomenė džiaugiasi, kai atsiranda pedagogas, galintis pasakyti, kad sėdi savo vežime.– Tai puiki mokytoja, griebiasi darbo iš peties. Tėvai labai patenkinti, nors ir laiko nedaug tepraėjo nuo rugsėjo 1-osios, – apie naująją kolegę sako direktorius A.Kaminskis.Paprašyta įvardyti savo kaip jaunos specialistės privalumus, Vytautė prakalbo apie gebėjimą lengviau rasti bendrą kalbą su mažaisiais mokinukais.O dabar kas rytą, nustebindama ir savo tėvus, ir vyrą, šoka iš lovos ir nežadinama, nors labai mėgsta rytais ilgiau pamiegoti, ir – į mokyklą. Ieškoti rakto į vaikų širdis. Ar tai sunku?– Kiekvieno vaiko išskirtinumą stengiuosi paversti ir panaudoti kaip privalumą. Svarbu pagirti, paskatinti, tada klasėje miela ir vaikams, ir mokytojui, – sako Vytautė.Paprašyta pasidalinti didžiausia savo svajone, pašnekovė trumpam susimąsto:– Jei tai turi būti susiję ne su darbu, tai svajoju apie šeimos pagausėjimą. Ir laukiu pirmojo skrydžio lėktuvu. Beprotiškai bijau aukščio, bet kelionei į Maltą vis tiek pasiryžau.