Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Mes esame ne tik tas, ką valgome. Dar mes esame ir tas, ką savo ekranuose žiūrime. Na, pasakykite ką nors apie pilietį, kuris, užklaustas apie TV, jums atrėžė: „Televizija? Na, jau tikrai ne… Nebeatsimenu, kada žiūrėjau…“
Atsakymas yra vienas vienintelis: su jumis kalba melagis. Jei stipriau paspausite, tai jis ims išsisukinėti, kad, girdi, televizoriaus tikrai neturi, bet ir tą, ir aną žiūrėjo planšetės ar net telefono ekrane.
Šių penktadieninių pokalbių tikslas nėra tauragiškius mokyti ar jiems pamokslauti. Tiesiog kartais apie TV ar kokį laidos vedėją pažeriu kritišką nuomonę (pagiriu retai, nes lietuviškų televizijų gerosios programos gal vos dvyliktąją dalį teužimtų). O taip yra todėl, kad tikrai gerą programą sukurti yra brangu. TV direktoriai sako dar paprasčiau: „Neapsimoka“. Ir jie yra teisūs.
Parašęs pastarąjį sakinį, stabtelėjau: supratau, kad šnekame ne apie visas Lietuvos TV. Nes viena jų – LRT – turi monopolį. Yra visų mūsų finansuojama. Ir todėl būtinai kokį nors penktadienį skirsiu jai. Žinoma, neapeidamas fakto, kad toji mūsų, t.y. visuomeninė, TV pinigėliais dažnai pasitaško daugiau nei kokia nors laisvoji.
Kodėl apie tai šiandien? Todėl, kad vasara – badmetis TV žiūrovams. Ekranuose nieko stebinančio ar naujo (Na, pagaliau pradėsiu informuoti: ar jau pastebėjote visiškai naują „Lietuvos ryto“ televizijos informacinę laidą ir smagų jos vedėją su gražia lietuviška pavarde? Dar ne? Tai prašome susirasti!).
Bet turime grįžti prie pigiųjų vasaros laidų. Todėl dabar, kur sėdite, ten ir apsidairykite. Ne vieną mūsų (ir šiuos žodžius rašantįjį – taip pat) supa visai neišskirtinė aplinka. Seni daiktai. Kartais jie net gerokai padėvėti. Bet – brangūs. Nes artimi sielai ir jaukūs. Apie ką čia? Apie jausmą, kurį patiriame, kai televizija parodo prieš kokius tris dešimtmečius matytą filmą. Kurį žiūrėjote, kai buvote jauni. Ir, žinoma, žiūrėjote ne vieni. O gal sujaudino senas koncertas, kurį parodyti privertė tik situacija (pavyzdžiui, „pro memoria“)?..
Esu nuolatinis viktorinų ir proto kovų ekrane žiūrovas. Jei jūs taip pat tas ekrano kovas stebite, tai dabar – visai nesišaipydamas tai sakau – yra puiki proga prieš savo antrąją pusę sublizgėti. Nes LRT viktoriną „Kas ir kodėl?“ kartoja: pavasarinius atsakymus dar turėtumėte atsiminti.
Tuo pačiu užsimojimu noriu paklausti jūsų apie Trojos karą. Jei esate ekonomistas, politikas arba komunalinio ūkio darbuotojas, tai tikrai pakaks, jei pasakysite bent apytikslę jo datą. Na, o štai, jei vadinate save išsilavinusiu arba svajojate gražiai laidoje „Kas ir kodėl“ pasirodyti, teks atsakyti ir į papildomą klausimą. Taigi dėl ko gi šitas karas prasidėjo? Ir su kuo ten spartiečiai kovoti ėmė?
Žinau, kad teks priminti. Priežastis – kaip ir didžiumos karų: Spartos karaliaus Minelajo žmoną Heleną – gražiausią to meto pasaulio moterį – sugundė vienas Trojos karaliaus Priamo sūnų. Detalė: Trojos apsiaustis truko 10 metų. Neįdomu? Tuomet kitas klausimėlis, į kurį manote tikrai žinąs atsakymą: apie Trojos arklį ir jame pasislėpusius šimtus karių. Bet dėmesio! Labai tikėtina, kad tas Trojos arklys – tik Homero ir vėlesnių jo pasekėjų literatūrinė išmonė. Šiandienos istorikai jau sako, kad į tvirtovę buvo ne „arklys“ įvestas: ten įvažiavo karo mašina, stebėtinai panaši į šiuolaikinį tanką. Ir taip pasakoja filmas, šiomis dienomis rodomas per vieną Lietuvos televizijų.
Jei istorija vis dėlto jums neįdomi, tuomet gal sudomins pramoninės metalo gamybos faktas: nepramušami galvos apdangalai – šalmai, pagaminti daugiau kaip prieš pustrečio tūkstančio metų, tebuvo… dviejų milimetrų storio. Kokios technikos reikėjo jiems pagaminti? Ogi žodžiai „pramoninė gamyba“ sako, kad jų buvo išlieta (ar išskabtuota?) tūkstančiai.
Londono muziejuje guli dar vienas artefaktas: paraku varoma raketa. Pagaminta… prieš 2000 metų! Ir tokio pat amžiaus geležinkelio prototipas! Ir Leonardo da Vinčio sukurtas medinis tankas, svaidęs 120 kilogramų svorio akmeninius sviedinius.
Ir sklandytuvas, kurio ryškūs vaizdai išlikę trijų tūkstantmečių senumo papirusuose.
Ir laivai, Nilo upe gabenę akmeninį bloką, kurio svoris – 350 tonų. Kokių prietaisų reikėjo, kad visa tai pakrautum, nuplukdytum ir vėl iškrautum?
Ir ar įsivaizduojate irklinį laivą, prie kurio irklų vienu metu sėdi 4000 irkluotojų? Ir kas gi tiek vyrų pamaitindavo?
Dokumentinis filmas „Senovės atradimas“ pagamintas prieš 13 metų. Ir lietuviškai televizijai nupirktas turbūt tikrai nebrangiai. Betgi ne visos šitokios žinios yra pinigais matuojamos. Jos mūsų keistąsias dabartines vasaras daro turiningesnes. Dar viena serija – šiandien. Per Info TV.
