Akistatoje su sunkia liga – beveik viena

Pažįstamos moters pasakojimu buvo sunku patikėti: jauna moteris, ištikta sunkios negalės, niekur neišeidama gyvena viena ūkiniame pastate įrengtame butelyje. Nupasakotoje vietoje radau didelį nebaigtą įrengti gyvenamąjį namą, o pasibeldus į ūkinio pastato duris atsiliepė moteris, pasiteiravo, ko noriu. Kalbėtis sutiko, tačiau paprašė palaukti. Nežinantis, kokia liga ji serga, gal būtų nesulaukęs durų atidarant, rodo, kad tai užtruko visą amžinybę.
Tas pats – nueiti iki vieškelio ar iki VienosKol laukiau atidarant duris, iš praeities atklydo rašytojo Jono Mačiukevičiaus, kuriam sunki liga nuo ankstyvos jaunystės „įbruko” ramentus, kalbantis apie keliones padeklamuoto eilėraščio eilutė: „O man tas pats – iki vieškelio ar iki Vienos…” Keturiasdešimt vienerių Rasos Bražinskienės būklė dar sunkesnė, apie ėjimą iki vieškelio, kuris visai netoli namų, ji jau nebesvajoja, visada planuoja, kaip nepargriuvus pereiti nedidelį savo butelį, o jei pargriūtų – kaip prisišaukti pagalbą. Kai įsikalbėjus Rasai pakartojau prisimintą J.Mačiukevičiaus eilėraščio eilutę, ji pritardama skambiai nusijuokė. Tą akimirką žvelgiant į moterį, sėdinčią ant kėdės, susibrukusią rankas tarp kelių, atrodė, kad mudvi kalbamės apie kažkokio kito žmogaus, o ne jos nelaimes. Į šį mano pastebėjimą, ji su humoru atsakė:- Kai sėdžiu, atrodau sveika, tik mano kojos kvailos – neklauso komandų, ypač viena. Ir rankų pirštai pasukinėti, laimė, kad dar gana stiprūs.Jauną medikę užklupo nepagydoma liga Nepagydoma liga Tauragės apskrities ligoninės medicinos seserį R.Bražinskienę netikėtai užklupo prieš penkiolika metų. Be jokios priežasties ėmė tirpti galūnės. Diagnozė buvo negailestinga, ypač viską gerai suprantančiai medikei – išsėtinė sklerozė. Kol kas nežinoma, kas šią ligą sukelia, todėl ir nėra efektyvių vaistų jai gydyti. Vartojant medikamentus galima tik šiek tiek palengvinti tokių ligonių būklę. – Kitam būtų sunkiau su tokia liga gyventi, aš – medikė, pati sugebu viską sureguliuoti, – optimistiškai kalba Rasa. Moteris neslepia, kad sužinojus diagnozę ją ištiko šokas. Tuomet ji viena augino dukrelę Mariją, kartu su tėvais statėsi namą, kuris taip ir liko nebaigtas. Laimė dar, kad liga nėra labai agresyvi, kitus išsėtinė sklerozė visam laikui prie lovos prirakina per keletą metų, o Rasa su ja galynėjasi penkiolika metų, vis dar sugeba viena išgyventi. Maisto, vaistų nuperka, už elektrą sumoka, malkų į kambarį įneša du kartus per savaitę ateinanti savivaldybės Socialinių paslaugų centro darbuotoja.  Stebuklais nebetikiRasa stebuklais – kad netrukus bus atrasti vaistai nuo sunkios, dažniausiai jaunus žmones užklumpančios ligos, nebetiki. Labiausiai norėtų, kad kas nors padėtų pašalinti slenkstį tarp kambario ir virtuvės, nes už jo užkliuvus pasitaiko nugriūti, o pati atsikelti nesugeba. Stebuklas esą būtų, jei kas dovanotų televizorių su nuotolinio valdymo pulteliu, kad nereikėtų eikvoti jėgų einant prie senutėlio aparato kanalo perjungti. Gal atsiras mielaširdingų žmonių, kurie įgyvendins nedideles Rasos svajones. „Tauragės kurjerio” redakcija galėtų tarpininkauti, nurodyti neįgalios moters adresą ar telefoną vengiame dėl suprantamų priežasčių – šalia gerų žmonių netrūksta ir savanaudžių, apgavikų. Tuo yra tekę ir Rasai įsitikinti. R.Bražinskienė keletą metų gyvena viena ir vieniša, retai kieno aplankoma. Su girtavusiu vyru seniai išsiskyrė, jis žuvęs. Brolis Donatas su šeima gyvena Vilniuje. Tėvų namas – už keleto kilometrų, kitame miesto gale. Mama sunkiai vaikšto, iki dukters namų ateiti nebeįstengia, autobusai iki Rasos namų nevažiuoja, o taksi paslaugos per brangios. Rasa sakė, kad tėvai ją kviečia kartu gyventi, vietos užtektų, tačiau ji negali apsispręsti, nes nebaigtą įrengti namą norėtų išsaugoti vienintelei dukrai Marijai. Gal užaugusi mergina pati sugebėtų jį įsirengti. Šešiolikmetė kelinti metai auga vaikų namuose kitame mieste. Kartkartėmis mamą aplanko. Rasa džiaugiasi, kad dukrelė auga, gražėja. Lygiagretus gyvenimas vis dar egzistuojaVisuomet sklandė įvairių teorijų apie kitą – esamam lygiagretų gyvenimą, kuriame gyvena dvasios. Pastaruoju laiku šios teorijos dar labiau suaktyvėjo – tikinama, kad galima užmegzti ryšį su lygiagrečiu pasauliu. O juk iš tikrųjų visuomet buvo lygiagretus – neįgaliųjų gyvenimas, apie kurį sovietiniais metais mažai težinojome. Įvairios įstaigos – valdžios, gydymo, kultūros, parduotuvės buvo neįveikiamos tvirtovės judėjimo negalią turintiems žmonėms. Daugelis neįgaliųjų buvo įkalinti tarp keturių savo būsto sienų arba globos įstaigose. Po nepriklausomybės atkūrimo tos tvirtovės atveriamos ir neįgaliesiems, nors dėl to tenka išleisti nemažai lėšų. Bet lygiagretus gyvenimas dar neišnyko – daugelis aplinkinių nežino, kad visai šalia gyvena vienišas neįgalus žmogus, kuriam reikia ne tik pagalbos, bet ir bendravimo. Kažin kada į Rasos būsto duris buvo pasibeldę buvę bendradarbiai, draugai? Sergantis, neįgalus žmogus ne visuomet mielas, bet nevalia pamiršti, kad kiekvieną mūsų gali ištikti jo likimas.Rasa, būdama medikė, stebuklais netiki, bet nori kuo ilgiau gyventi savarankiškai. Puoselėja mintį, kad dukra, kai suaugs, sugebės ja pasirūpinti. Kol dar yra šiek tiek jėgų, norėtų susitvarkyti savo buitį, kad ji kuo mažiau vargintų. Apie namo įrengimą nebesvajoja. Galima būtų sodybą parduoti, nusipirkti butą su patogumais ir įsirengti jį taip, kad būtų galima įsikibus visą apeiti ar vežimėliu apvažiuoti. Kitas kelias – tinkamai pritaikyti butu paverstą ūkinį pastatą, bet tam reikėtų daug pinigų. Dabar jame yra elektra, vandentiekis ir kanalizacija, Rasa šildosi kūrendama krosnį, darbužius skalbia sena skalbykle „Ryga”, skalbinius lauke padžiauti prašo kitų.