Penkiasdešimt metų – Tauragės kultūrai

Pasakojimą apie daugeliui tauragiškių pažįstamą Mamertiną Balserytę, kultūrai atidavusią beveik penkis dešimtmečius, pradėsiu nuo pabaigos – praėjusių metų vasaros vienos birželio dienos. Moksleivių kūrybos centre sutikau jo vadovę Jolantą Kazlauskienę ašarotomis akimis. Pasiteiravus, kas nutiko, atsakė: „Atsisveikindami su Mamertina vaikai iš klubo „Smalsutis” netikėtai pravirko, užkrėtė ir visus ten buvusius”.
Išlydėjo su ašaromis- Su „Smalsučio” klubo nariais du kartus per savaitę susirinkę šokdavome, dainuodavome, deklamuodavome, piešdavome, keliaudavome, kai kurie vaikai atėję net pamokas ruošdavo. Susigyvenome, todėl taip sunku buvo skirtis, – pasakojo Mamertina. Ji sako, kad šis darbas nušvietė jos beveik penkiasdešimties metų karjeros pabaigą kultūros fronte. Neapmokamo darbo dar pasiliko – vadovauja mokytojų senjorų klubui. – Mokytojų senjorų klubo atsisakyti negaliu, jie sako, jei klubo nebus, tai ne tik renginių nebevyks, į buvusių kolegų laidotuves nebesusirinksime, – atviravo Mamertina. Griuvus Skaičiavimo mašinų elementų gamyklai viena ryškiausių rajono kultūros darbuotojų  M.Balserytė liko bedarbė, todėl MKC direktorės J.Kazlauskienės iniciatyva laikinai buvo įkurta kukli darbo vietelė – mokytojų senjorų klubo vadovo. Tačiau lyg ir iš reikalo įkurtas klubas gyvuoja trylika metų. Pasirinko patiMamertinos gimtinė – Šakvietis. Tėvai buvo ūkininkai. Mergina Karapolio bibliotekoje pradėjo dirbti 1958-aisiais, dar nebaigusi vidurinės mokyklos. Netrukus buvo perkelta į Šakviečio klubą-skaityklą. Šeštajame dešimtmetyje kaime kultūros specialistų nebuvo, daugeliui darbuotojų teko dirbti ir mokytis. Tuomet diplomų dar nereikalavo, užtekdavo įvairiausių seminarų, kursų. Šokių vadovus mokė daugeliui pažįstamas Zenonas Norkus. Klubo-skaityklos vedėja iš Šakviečio į Tauragėje rengiamus šokių vadovų seminarus eidavo pėsčia. Tačiau Šakvietyje ilgai neužsibuvo, tapo Kunigiškių kultūros namų direktore. Ten subūrė pirmąjį rajone pagyvenusių žmonių šokių kolektyvą. Merginai buvo nepatogu, kad nėra baigusi vidurinės mokyklos, todėl pradėjo lankyti vakarinę. Vidurinę baigė jau dirbdama Tauragės rajono kultūros skyriuje. Pradėjo nuo sekretorės pareigų, vėliau tapo metodininke, kartu daugiau kaip du dešimtmečius vadovavo Mėsos kombinato šokėjams, turėjo du kolektyvus – jaunų ir pagyvenusių, šiek tiek trumpiau vadovavo Vaisių ir daržovių perdirbimo kombinato šokėjams. Įstojo mokytis į konservatorijos Klaipėdos fakultetus.Aukso amžius – Skaičiavimo mašinų elementų gamyklojeMamertina sako, kad jos aukso amžius buvo vadovaujant Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos (SMEG) „kultūros cechui” – taip aplinkiniai vadino didelės gamyklos kultūros klubą. Tiek saviveiklininkų kolektyvų, kiek turėjo SMEG, retai galėjai rasti rajonų kultūros namuose: mišrus choras, moterų ir vyrų ansambliai, solistai, pučiamųjų instrumentų orkestras, kaimo kapela, šokių ratelis, dramos būrelis, jaunimo estrados grupė, vaikų klubas. Įmonės, kažkada prasidėjusios nuo keramikos gamyklos sandėlyje įkurto cecho, kultūros klubas devintajame dešimtmetyje turėjo erdvias patalpas, salę, statytas šiam tikslui. – Kultūrinė veikla tiek išsiplėtė, kad buvo rengiamos šventės ne tik kolektyvo ir jų šeimų nariams, bet ir miesto gyventojams – šeimų ir pavasario, žiemos, pučiamųjų orkestrų, – mena Mamertina.1989-aisiais – septynių rajonų dainų šventė, hipodrome surengta vakare, su Lietuvos vėliavos simboliais, pirmaisiais fejerverkais Tauragėje, laužais ir pontoniniu tiltu – žiūrovams per Jūrą pereiti. Šios šventės scenaristė ir režisierė – M.Balserytė. Tačiau ši energinga ir valdinga moteris prisipažįsta, kad daug ko nebūtų padariusi be tuometinės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojos Valerijos Spudvilienės – ji pritardavo ir padėdavo įgyvendinti fantastiškiausias idėjas. Reikėjo daug ką iš toli parsitempti: apšvietimo įrangą ir fejerverkus – iš Baltarusijos ir Ukrainos. Pontoninį tiltą kariškiai paskolino. Kad viskas įvyktų numatytu laiku, tarp įvairių grandžių buvo palaikomas radijo ryšys. – Kai prožektoriai sušvito Nepriklausomos Lietuvos vėliavos spalvomis, žiūrovų kalnas aiktelėjo, nes tai buvo drąsu, nauja ir netikėta, kartu su chorais dainavo „Lietuva brangi”, – mena Mamertina žiūrovų.Didžiausi kultūros rėmėjai – saviveiklininkaiPo nepriklausomybės atkūrimo prasidėjus griūčiai visose srityse Mamertinai taip pat teko įvairiai verstis, SMEG dirbo net sargų viršininke. Vėliau su širdgėla teko kariauti prieš užmojus suardyti kultūros įstaigų sistemą. Tauragės rajono valdžia važiavo iš šilutiškių mokytis nepaprastos naujovės: visi kultūros darbuotojai atleidžiami, jie rengia projektus, gauna finansavimą, už uždirbtus pinigus gyvena ir rengia kitus projektus. Šilutiškiai, pradžioje garbinti už drąsą, vėliau rodyti kaip neigiamas pavyzdys šalyje.Mamertina papasakojo apie kitą Kultūros ministerijos siūlytą kultūros finansavimo modelį. Saviveiklininkai už tai, kad su jais dirba specialistai – moko šokti, dainuoti, groti, vaidinti, turėtų mokėti, kaip tėvai moka už moksleivių papildomą ugdymą.- Saviveiklininkai ir taip yra patys didžiausi kultūros rėmėjai: atsineša savo kostiumus, instrumentus, kelionėms skiria lėšų, vakaronėms atsineša vaišių, aukoja laisvalaikį, ateina net tada, kai turi didelių rūpesčių. Visose gyvenimo srityse yra priešingai: darbo jėga yra apmokama, o ne ji turi mokėti, kad leidžiama dirbti, – sakė Mamertina. Kultūros darbuotojai – pastumtoji kastaTauragės įmonėse buvo stiprūs saviveiklininkų kolektyvai, jiems žlugus naujų atsirado mažai – Romualdas Eičas įkūrė tremtinių chorą, Danutė Petraitienė – vyrų chorą „Mintauja”, Birutė Sagatauskienė su buvusiais šokėjais įkūrė vyresnio amžiaus žmonių šokių kolektyvą „Vėjava”. Atsitiesia sunkų laiką išgyvenęs dainų ir šokių ansamblis „Jūra”. Tačiau kaimuose ir specialistų, ir asmenybių nedaug. Mamertina pastebi, kad kaimuose įsikūrę bendruomenių centrai dažnai dubliuoja kultūros namų veiklą. Jos nuomone, be kultūros darbuotojų pagalbos bendruomenių centrai neapsieis. Ji sveikina, kad Eugenijaus Šalčio pastangomis atgaivintos dainų šventės, rengiamos tautodailininkų parodos.Mamertina kultūros darbuotojus liūdnai vadina pastumtąja kasta: be jų niekas negali apsieiti – nei gyventojai, nei politikai, bet tik prieš rinkimus kalbama, kad valstybė be kultūros – valstybė be ateities, o vėliau tai pamirštama – iki kitų rinkimų. Tik būdami burtininkai kultūros darbuotojai iš nieko sugeba sukurti ką nors patrauklaus. Pavyzdžiui, Mamertinos pradėta Sekminių šventė „Žalia miesto ulytėlė” išsilaikė iki šiol. Laikas pilnas veiklos- Ar pasitraukus iš aktyvios veiklos neatsirado tuštuma, kuo ją užpildote? – klausimas Mamertinai.- Man dar liko mokytojų senjorų klubas. Einu į renginius. Į juos žvelgiu šiek tiek kitokiu žvilgsniu, negu mato eiliniai žiūrovai. Galvoju: kaip čia padaryta, žinau, kiek organizatoriai turėjo vargo, kol viskas atsistojo į savo vietas. Iš naujo atradau nėrimą kabliuku. Nuo senų laikų pamiškėje turiu daržą. Skaitau laikraščius, dažnai ateina draugės. Namuose niekada nebūnu viena – ką aš veikiu, žvilgsniu seka mano šuniukas Tukas. Einame su juo pasivaikščioti. Dabar taip leidžiu laiką, o ką ateityje dar sugalvosiu, nežinau, nes esu veiklos žmogus, – atsisveikindama sakė Mamertina Balserytė.