Romualdas Eičas: vienintelis amatas – muzika

„Ne lietaus, o taifūnų ir žemės drebėjimų reikia bijot,” – tikina Romualdas Eičas, muzikos mokytojas ir chorvedys. Respublikinės Dainų šventės metu pliaupęs lietus – tik smulkmena palyginti su tuo malonumu, kurį jis patiria liūliuodamas publiką muzikos garsais.
Viliojo kiti miestaiProgų išplaukti į plačiuosius vandenis buvo ne viena: R.Eičas solinio dainavimo mokėsi tuometinėje Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje (dabar – Kauno J.Gruodžio konservatorija – red.), chorinio dirigavimo – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija – red.), vėliau šiuos įgūdžius tobulino Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau muzikas liko ištikimas gimtajam Tauragės miestui. – Pagundų netrūko. Daug kartų sparnai buvo pakelti, bet viskas kažkodėl nublankdavo, – prisimena R.Eičas.Atsipirkusi investicijaDabar R.Eičas sukauptą patirtį perduoda dviem chorams: berniukų bei politinių kalinių ir tremtinių mišriajam chorui. – Diriguoju, mokau vaikiukus ir ne tik. Bet tokio entuziazmo, kad esi koks nors Noreika, tai nėra… Kai buvau jaunas, vis grauždavaus, kodėl esu netinkamoje vietoje arba netinkamu laiku, bet paskui supratau, jog reikia dirbti taikantis prie aplinkos, kurioje esi. Vis tiek kokią nors kompensaciją gauni… – sako chorvedys. Kokią kompensaciją R.Eičui suteikė Tauragė? Muzikos mokytojas džiaugiasi, kai jo mokiniai gyvenimą sėkmingai susieja su muzika. Vienas tokių – Liudas Mikalauskas – Lietuvos muzikos akademijos Kauno filialo vokalo studentas, jau sulaukęs publikos dėmesio ir tarptautinio pripažinimo. – Keista, bet kai Liudas išgarsėjo, su manimi, kaip su jo mokytoju, pradėjo sveikintis net tie, kurie anksčiau pažinodami nepažino. Nors su kai kuriais dar Gruodžio mokykloje kartu bėgiodavom, – pakitusiu žinomų šalies muzikų mandagumu stebėjosi R.Eičas. Liudas, pasak jo mokytojo, buvo tarsi kareivis: visada su tinkama apranga, su „varlyte”. – Iš jo daug tikiuosi, – buvusiam auklėtiniui pagiriamųjų žodžių negailėjo R.Eičas.Reikia tik labai labai norėtiBūsimųjų mokinių atranka vyksta paieškos būdu: R.Eičas keliauja per mokyklas, klausosi antrokėlių balsų ir, jei pastebi galimą talentą, rašo kvietimus tėvams. O jei vaikas neturi gero balso, bet labai labai nori dainuoti? – Buvo panašus atvejis: vieno vaiko mama labai norėjo, kad jis dainuotų. Bet intonuodavo vaikis itin prastai, visiškai nepataikydavo. Su juo dirbau ilgai, norėjau ir sau įrodyti, kad stengiantis viskas yra įmanoma. Ir man pavyko – šis iš pradžių gana beviltiškai atrodęs vaikinukas tapo vienu geriausiu diskantų, – istorija, primenančia vieną Keistuolių teatro pasaką, pasidalijo R.Eičas.Tarp rimties ir išdaigųKuo skiriasi darbo specifika su tremtiniais ir politiniais kaliniais bei jaunučiais berniukais? – Vyresnių žmonių balsai jau išlavinti, bet balso kokybė nebe ta – girdėti visokie girgždėjimai. Vis remiuosi Virgilijumi Noreika, mano požiūriu, jis – geriausias mūsų dienų tenoras Lietuvoje. Noreika visada sakydavo, kad balsas nusistovi iki 45-erių metų, o po 45-erių prarandamas balso skambesys, išlieka tik mokykla, kuri tave mokė, kaip panaudoti instrumentą – žmogaus kūną, – įsitikinęs muzikas. Pasak jo, darbas su vyresniais žmonėmis kiek ramesnis, nors dėl to nė kiek ne lengvesnis. O į jaunučių chorą susirenka gyvieji sidabrai, visokių eibių prasimanantys. Vis dėlto mokytojas jiems tolerantiškas: – Tėvams niekada neskundžiu, jie ir patys susipranta, tad ilgai pykti ant vaikų neįmanoma.Mistinė traukaAr Tauragėje pakanka vietos muzikai? – Manau, kultūrai Lietuvoje apskritai nėra skiriamas pakankamas dėmesys, – apgailestauja R.Eičas. Nors, pasak chorvedžio, kultūros reikšmė sumenkinama, žmonių entuziazmas metams keičiant metus neblėsta: – Pamenu, į pirmąsias dainų šventes iš Jurbarko važiuodavome arkliais. Ir žmonės laimingi būdavo. Pastebėjau, kad šis entuziazmas ir dabar neišblėso: Dainų šventėje net ir močiutės su senukais ratu sukas – trauka yra kažkokia, matyt. Net Antanas Miškinis negalėjo paaiškinti, kas čia per trauka.Nieko, tik muzikaR.Eičas prasitarė, jog jau kelerius metus svarsto apie pamokų ir repeticijų nutraukimą, tačiau nuo šio žingsnio kažkas dar sustabdo: – Pavargstu. Visi Jūros krantai nubėgioti. Gal jau reiktų sustoti, bet vis pagalvoju, kad dar metai, ir tada viskas… Ir taip kiekvienais metais. Ar teko ilgesniam laikui nuo muzikos nuklysti? – Kur čia nuklysi – be muzikos daugiau nieko nemoku, – „Tauragės kurjeriui” sakė R.Eičas.