Nereikia bijoti sakyti „bijau“

Kai dar mokyklos suole teko klausytis, skaityti ir kalbėti apie karą, jis panėšėjo į kažką, ko mano kartai jau niekada neteks patirti. Karas gyvas buvo tik senelių ir prosenelių žodžiuose, jų ašarose ir gerokai sušvelnintuose pasakojimuose, kad mums, vaikams, realybė tokia žiauri neatrodytų.

Šiandien karas jau ne tik istorijos vadovėliuose – jis šalia. Šalyje, kurią taip noriai paskutiniaisiais metais lankė lietuviai, kuri nors ir išvogta, bet stojosi ant kojų ir rodė kaimynams europiečiams savo norą keistis. Pagalvojau, kad karas kaip vėžys. Norint susitaikyti su juo, reikia pereiti kelias emocines stadijas. Tai, kas iki šiol džiugino, staiga tapo taip trapu ir neprognozuojama, ima atrodyti, kad viskas slysta iš po kojų. Šios stadijos – normali reakcija į nenormalią padėtį.

Pavyzdžiui, psichologinis šokas – tarsi bandymas pačiam sau įsiteigti, kad tai kažkur toli, taip šiuolaikiniame pasaulyje politiniai ir psichologiniai reikalai nesprendžiami, ir tokios padėties kaip karas tiesiog negali būti.

Pyktis – kai pradeda erzinti viskas aplink: informacija, žmonės, net pavasariškas oras. Mes pykstame ant rusakalbių žmonių, ir psichologai pasakys, kad tas jausmas normalus. Tik nenormalūs kartais būna poelgiai. Pyktį tenka tramdyti ir suprasti, kad ieškoti kaltų šalia – ne visada geriausias laikas. Supraskime, kad gyvename teisinėje valstybėje ir kaltus nuteis teismas.

Dar blogiau, kai apima liūdesys – nežinomybė dėl ateities, liūdnos prognozės, kylančios kainos ir klausimai, ar karas neprasidės pas mus. Liūdesį geriausia išjudinti atvirais pokalbiai su artimaisiais. Jei sugebame mobilizuotis ir ištiesti pagalbos ranką ginantiesiems savo šalį, sugebėkime apkabinti pačius artimiausius ir atsiremti į juos, kai sunku.

Šiandien svarbiausia susitaikyti ir tikintis geriausio pasiruošti bet kokiam situacijos pokyčiui. Neteisinkite karo ir tų, kurie tai vadina „specialia operacija“. Jie nusikaltėliai ir už tai juos pasaulis privalės nuteisti. Mūsų gyvenimas nesustojo. Mes einame į darbus, leidžiame vaikus į mokyklas ir paremti ukrainiečius galime ne tik pinigais, naikintuvais, maistu ar drabužiais. Paremti juos galime sakydami gerą žodį ir kartu kovodami už laisvę. Laisvę gyventi taip, kaip norisi, laisvę turėti savą nuomonę ir laisvę būti gyvam.

Žmogus toks padaras – prie visko prisitaiko, akys pripranta prie kraupaus vaizdo, ausys nebeatskiria melo ir tiesos, o impulsai iš centrinės nervų sistemos vėl primena apie nepasėtus ridikėlius, neplautus namų langus ar spintą, kurioje vėl neliko kuo rengtis.

Ir vis dėlto koks tobulas žmogaus organizmas. Mes sąmoningai, saugodami save, atbunkame nuo realybės, kuri norėtųsi, kad būtų tik prastu sapnu.